Ką reiškia jūsų filmo pavadinimas?
Pirminė žodžio „megillah“ reikšmė – hebrajiški šventieji raštai, užrašyti ant ilgo papiruso ar pergamento ritinio. Tačiau laikui bėgant šis žodis įsiliejo į bendrinę kalbą, tapo žargonu, kuris apibūdina ilgą, begalinį, itin detalų pasakojimą. Savo trumpo metro filme megillah reikšmę susieju su begalybe, istorija be pabaigos.
Kaip gimė šios istorijos be pabaigos idėja?
Filmo idėja man kilo prieš kelerius metus, kai susidomėjau, kas pastūmėja žmones dideliems pokyčiams gyvenime. Buvau įkvėpta aplinkinių, kurie vyresniame amžiuje atrado savo tikrąjį pašaukimą bei išdrįso siekti senų ar naujų svajonių, net jei tai reikštų, jog gyvenimą reikia keisti iš esmės.
„Megillah“ – tai eksperimentinė pasaka be galo apie tai, kokie pastovūs yra pokyčiai. Mes visi skirtingi ir tuo pačiu metu esame vienoje nuolat besikeičiančių įvykių grandinėje. Tačiau kartais itin sunku išeiti iš savo komforto zonos – net kai nesame ja patenkinti, bei siekti savo pirmapradžių, nuoširdžiausių tikslų bei aistrų.
Neišvengiamas, o gal tiksliau – reikalingas – pokytis yra pagrindinė tema, kuri perteikiama tiek vizualiu, tiek verbaliu tekstu. Filme nėra nuoseklios siužetinės linijos, žaidžiama pasakojimu bei struktūra. Jeigu žiūrovas užmerktų akis, nežiūrėtų į vaizdą ekrane ir vien klausytų personažų dialogų ar monologų, išgirstų atskirą, vienalytę istoriją, kuriančią papildomas reikšmes audiovizualiniam pasakojimui.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Filmo „Megillah“ plakatas |
Ką norite pasakyti žiūrovui šiuo filmu?
Norėčiau, jog filmas kalbėtų pats už save, o žiūrovai jame atrastų dabarties akimirką bei gyvenimą skirtų tam, kas juos labiausiai įkvepia.
Jūs pati, kurį laiką ieškojusi savęs, įkvėpimą radote kine?
Mano profesionali karjera prasidėjo nuo žurnalistikos – dirbau keliuose žurnaluose, portaluose, taip pat rašiau kino kritiką. Nors turiu filologijos magistro laipsnį (studijavau semiotiką Vilniaus universitete), laikui bėgant vis labiau supratau, jog mano didžiausia aistra – kino režisūra. Kūrybinės paieškos nubloškė mane į Londono kino akademiją, kur intensyviai gilinausi į įvairias kino disciplinas (režisūrą, scenarijaus rašymą, prodiusavimą ir t.t.). Netrukus po to pradėjau dirbti kino aikštelėse režisieriaus asistente bei scenarijaus vadove (tiek trumpametražiuose, tiek pilnametražiuose filmuose), stažavausi kino produkcijos įmonėse. Visa tai suteikė patirties ir drąsos pradėti įgyvendinti savo idėjas.
Ši drąsa pasiteisino – ar patekimas į vieną iš Kanų kino festivalio programų buvo netikėta sėkmė?
Sakyčiau, jog tai atsidavimo darbui, siekto tikslo, begalinio noro kurti filmus bei sėkmės junginys. Taip pat tai yra ir visos mano kūrybinės grupės nuopelnas. Šio filmo nebūčiau sukūrusi be operatoriaus bei montažo režisieriaus Artūro Goloburdo pagalbos, kuris taip pat prisidėjo ir prie filmavimo organizavimo darbų. Manau, jog mūsų režisierės bei operatoriaus tandemas prisideda prie projektų sėkmės. Esu labai dėkinga tarptautinei filmavimo komandai, aktoriams, kurie palaikė ir dirbo dėl gražios idėjos. Tikiuosi, jog patekimas į Kanų kino festivalį – tai sėkmingo profesinio kelio kinematografijoje etapas tiek man, tiek ir visai filmo komandai.
Ką jums kaip kūrėjai reiškia dalyvavimas tokiame prestižiniame festivalyje?
Dalyvavimas festivalyje – tai „gyva“ pažintis su geriausiu dabartiniu kinu bei jo kūrėjais. Kanų festivalis yra vienas prestižiškiausių kino pasaulio renginių, todėl tai, kad mano režisuotas filmas yra nors ir labai mažytė festivalio dalis, man yra didelis pasiekimas (juolab kad savarankiškai dirbti pradėjau neseniai). Manau, kad tai profesionalios kino režisūros pamatų „statybos“ pradžia, kurią noriu tobulinti, todėl dedu daug pastangų. Be abejo, tai didelis postūmis tolesnėms kūrybinėms paieškoms ir viltis surasti galimybes, kurios galėtų padėti puoselėti kino meną Lietuvoje bei bendradarbiauti su kolegomis iš kitų šalių.
Tokios patirties jau turiu. Vienas mano režisuotų filmų „Not Suited for Change“ dalyvavo 24 valandų kino „varžybose“ („24 Film Race“) Niujorke, laimėjo trečią vietą tarptautiniame konkurse bei buvo nominuotas keliose kategorijose.
Ar trumpas filmas – tik treniruotė prieš pilnametražę kino juostą?
Manau, jog pastaraisiais metais trumpas filmas atrado savo nišą – yra režisierių, prodiuserių, kurie užsiima vien tik trumpametražių filmų produkcija. Atsirado begalės festivalių, skirtų vien šiam žanrui, kurių augimas pamažu pastebimas ir Lietuvoje. Be to, trumpi filmai ypač populiarūs interneto erdvėje.
Man, kaip režisierei, trumpas metras – pirminis ir būtinas savo kūrybos išbandymas, padedantis kaupti įgūdžius bei patirtį, reikalingą pilno metro filmui sukurti.
O svajonių apie pilno metro filmą turiu ir jau žengiu pirmuosius žingsnius link jų įgyvendinimo. Šiemet laimėjau konkursą bei buvau priimta į „Media Desk“ organizuojamą programą, kuri padeda vystyti pirmuosius pilno metro filmus. Tai ilgalaikis procesas, vykstantis keliose šalyse, skatinantis komunikaciją tarp jaunų Europos kino kūrėjų, padedantis tinkamai pasiruošti bei įgyvendinti savo kinematografinius projektus. Į šią programą patekau kaip scenaristė-režisierė, jau pradėjome dirbti su dviem filmais, kurių preprodukciją planuojame nuo rudens.
Susidūrėte su užsienio šalių kino industrija, filmas „Megillah“ irgi nufilmuotas ne Lietuvoje – ar mūsų šalis jauniems kūrėjams turi perspektyvų?
Sprendimas filmuoti „Megillah“ užsienyje buvo priimtas tiesiog dėl palankesnių sąlygų suformuoti kūrybinę grupę, surinkti ją vienoje vietoje bei scenarijaus, kuris šaukėsi didmiesčio. Perspektyvos jauniems kūrėjams, manau, yra ir Lietuvoje, ir užsienyje, – viskas priklauso nuo entuziazmo, įdėto darbo ir tikslų. Vertinu skirtingų šalių bendradarbiavimą kino aikštelėje – manau, jog patirtis tarptautinėje grupėje visada yra naudinga, taip pat ir norint kelti savo šalies kino produkcijos kiekį bei kokybę.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Filmas „Megillah“ |
