Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 2d. 19:05

Režisierė M.Alberdi: „Visuomenė nepasiruošusi žmonių su Dauno sindromu priimti kaip suaugusiųjų“

Kadras iš filmo „Suaugėliai“ Interviu
Kadras iš filmo „Suaugėliai“

Kai tau jau per keturiasdešimt, kasdienis keliavimas į mokyklą ir saldumynų gaminimas teikia ne džiaugsmą, o neviltį. Apie tai pasakoja čilietės Maite Alberdi filmas „Suaugėliai“ („Grown-ups“), kviečiantis pažvelgti, kaip jaučiasi Dauno sindromą turintys brandaus amžiaus žmonės, į kurių tikslus, svajones ir ambicijas visuomenė vis dar žiūri kaip į vaikiškas užgaidas.

– Kokie steoreotipai apie žmones su Dauno sindromu jus erzina? Ar turėjote juos omenyje, kai kūrėte filmą?

– Žmonės dažnai sako, kad turintieji Dauno sindromą yra kaip angelai – tokie laimingi ir tokie nekalti. Aš taip nemanau. Jie visai tokie pat kaip ir mes: kartais geros, kartais blogos nuotaikos ir nieko angeliško tame nėra. Filme norėjau parodyti tą įvairovę – mano personažai turi skirtingas svajones, tikslus ir dar skirtingesnes asmenybes. Man buvo svarbu priminti, jog visų žmonių su Dauno sindromu negalima įsprausti į vieną apibrėžimą.

– Kodėl atsigręžėte į šią temą?

– Mano teta turi Dauno sindromą. Kai ji gimė, tikėtina žmonių su Dauno sindromu gyvenimo trukmė buvo 25-eri metai, tai nuolat kartojo ir gydytojai. Vis dėlto situacija pasikeitė, žmonės su Dauno sindromu gyvena kur kas ilgiau – šiandien mano tetai jau 48-eri. Tačiau visuomenė vis dar nepasiruošusi žmonių su Dauno sindromu priimti kaip suaugusiųjų ir į juos, nepriklausomai nuo jų amžiaus, žiūri kaip į vaikus.

– Ar dėl to, jog turite artimą žmogų su Dauno sindromu, šio filmo kūrimas iš jūsų pareikalavo daugiau?

– Taip, emociškai buvo nelengva, bet, kita vertus, nelengva yra su visais filmais. Šįsyk galiu pasakyti, jog buvo sudėtinga, nes mano personažai turi labai ryškias asmenybes, prie kurių turi prisiderinti, duoti savo personažams laiko.

Tačiau kuriant filmą visad įsipareigoji žmonėms, kuriuos filmuoji, ir tai yra emociškai sunku – kenti, kai kenčia jie, gyveni jų viltimis. Kai matai, kad jie negali įgyvendinti to, ko nori, apima frustracija. Iš tiesų, norėjau sukurti filmą su laiminga pabaiga. Sielojausi kartu su savo personažais, kai supratau, kad kai kurioms jų svajonėms nelemta išsipildyti.

Kadras iš filmo „Suaugėliai“
Kadras iš filmo „Suaugėliai“

– Ar ilgai ieškojote savo personažų? Kas jums buvo svarbu renkantis instituciją, kuri dirba su suaugusiaisiais, turinčiais Dauno sindromą?

– Iš pat pradžių žinojau, kad norėsiu kurti filmą apie suaugusiuosius su Dauno sindromu, ir jų paieška nebuvo lengva. Galiausiai radau privačią mokyklą, kurią lanko žmonės, jau įkopę į penktą dešimtį – visos valstybinės institucijos Lotynų Amerikoje, besirūpinančios žmonių su Dauno sindromu užimtumu, yra skirtos asmenims iki 25-erių metų. Todėl turėjau rinktis privačią mokyklą.

Prieš pradėdama filmuoti toje institucijoje praleidau šešis mėnesius, bandydama pažinti mokyklą lankančius žmones, pripratinti juos prie savęs.

– Ar buvo lengva pelnyti savo personažų prielankumą? Ar jie norėjo filmuotis?

– Taip, per šį laiką tapau nelyg dar viena bendraklase, puikiai sutarėme. Ir mano personažai labai džiaugėsi, labai norėjo būti filme. Nuo pat pradžių su jais buvau atvira, sakiau, ką ir kodėl filmuojame. Tai buvo labai lygiavertiškas santykis – kalbėdavomės, pykdavomės, kartais sekdavosi geriau, kartais prasčiau. Kaip ir bet kokiuose žmonių santykiuose.

Filmavimai truko pusantrų metų, filmuodavome tris dienas per savaitę. Tęsiam bendravimą ir po filmo. Kai praleidi tiek daug laiko su savo personažais, jie neišvengiamai tampa tavo gyvenimo dalimi, tavo šeima ir draugais.

– Ar filmo personažai turėjo galimybę pamatyti filmą?

– Taip. Jiems jis labai patiko, dabar jie jaučiasi kaip roko žvaigždės. Labai džiaugiuosi, kad šis filmas šiek tiek prisidėjo prie jų gerovės – pavyzdžiui, po filmo pristatymo vienam mano herojų pavyko susirasti darbą. Mokyklą drauge lankanti pora, kuri norėjo susituokti, to vis dar negali padaryti, nes tam nepritaria moters mama, tačiau jiedu ieško galimybių dažniau matytis, leisti daugiau laiko kartu.

Kadras iš filmo „Suaugėliai“
Kadras iš filmo „Suaugėliai“

– Kuo daugiau laiko praleidžiame su „Suaugėlių“ personažais, tuo akivaizdžiau, jog kiekvieno jų atvejis turėtų būti vertinamas individualiai.

– Situacija Lotynų Amerikoje yra visai kitokia, nei, pavyzdžiui, Europoje. Čia suaugę žmonės su Dauno sindromu yra laikomi vaikais. Žinote, mums nuolat sako: kai užaugsi, galėsi gyventi vienas, galėsi eiti į vakarėlius, galėsi būti su žmonėmis, su kuriais nori būti. Tačiau šiandien mano personažams jau penkiasdešimt ir jų situacija nė kiek nesikeičia.

Manau, labai svarbu kiekvieną atvejį vertinti individualiai. Pavyzdžiui, dabar vystoma idėja visus, besimokančius specialiosiose mokyklose, perkelti į įprastas mokyklas, bet štai Rita [filmo personažė] yra visiškai patenkinta savo situacija ir nenorėtų mokytis kitur. Negalima visų žmonių vertinti pagal vieną modelį, nes visi jie turi skirtingų poreikių, problemų, tikslų.

Šiandien ypač svarbu suprasti įtraukties svarbą, nepamirštant fakto, jog nors visi esame lygūs, kartu esame ir skirtingi. Tai ypač ryšku Čilėje, kur žmonės su Dauno sindromu eina į paprastas mokyklas, tačiau ten turi spręsti tas pačias užduotis ir atsakyti į tuos pačius klausimus, į kuriuos atsako kiti moksleiviai. Tačiau jie to padaryti negali. Svarbu, kad į tai būtų atsižvelgta.

– Savo filmą pristatėte ne vienoje šalyje. Ar žiūrovų reakcijos skirtingose šalyse skiriasi?

– Reakcijos į patį filmą yra panašios: kai kuriose scenose žmonės juokiasi, kai kuriose verkia. Tačiau skiriasi konteksto supratimas, todėl kiekvienoje šalyje gręžiamasi į vis kitus aspektus.

Pavyzdžiui, Nyderlanduose po filmo premjeros žmonės sakė, jog jų šalyje beveik neliko žmonių su Dauno sindromu, nes beveik visos moterys, sužinojusios apie vaisiaus Dauno sindromą, renkasi abortą. Todėl ten kilo visai kitokia diskusija, nei Lotynų Amerikoje, kur abortai iš esmės yra draudžiami. Čia buvo keliami klausimai apie lig tol galiojusius įstatymus, leidusius žmonėms su Dauno sindromu ar intelektiniais sutrikimais mokėti mažesnę nei minimalią algą. Džiaugiuosi, kad visai neseniai situacija pasikeitė, dabar tai jau nelegalu.

– Jau ne viename savo filme renkatės sudėtingą temą, tačiau apie ją kalbate lengvai, šviesiai, neretai ir su humoro gaidele. Ar šį toną dikuotajate jūs kaip režisierė, ar jį padiktuoja jūsų personažai?

– Manau, kad gyvenime niekas nėra tik juoda ir balta. Net ir eidamas per labai sunkius išbandymus, gali iš jų pasijuokti. Nemėgstu dokumentinių filmų, kuriuose galime rasti tik dramą. Dar daugiau – manau, kad humoras, juokas yra viena svarbiausių galimų jungčių tarp autoriaus ir žiūrovo, nors nemažai režisierių to vengia. Tačiau tikiu, kad tai kur kas tikriau, nes gyvenimas tikrai nėra toks jau baisus. Taip, mano personažai yra kupini frustracijos, tačiau savo kasdienėse situacijose jie sugeba rasti džiaugsmo. Todėl ir kine svarbu atrasti pusiausvyrą tarp dramos ir humoro.

Filmas „Suaugėliai“ bus pristatomas festivalyje „Nepatogus kinas“ (spalio 12 – lapkričio 5 dienomis).

VIDEO: Filmo „Suaugėliai“ anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata