Pasak režisieriaus, ši istorija žiūrovus nukelia į atokų Sakartvelo kaimą, kuriame auga įspūdingo grožio kaukaziniai kėniai, šiandien tapę kalėdinių eglučių sinonimu. Taip pat į nedidelį Danijos ūkį, kuriame masiškai auginami šie medeliai, o kiekvieną lapkritį sunkvežimiais jie išgabenami po visą Europą.
Kalėdų eglutė tampa šios socialinės dramos, per kurią pasakojama skirtingų kraštų bendruomenių, jų tradicijų ir gyvenimiškų istorijų, ašimi. Žmogiškos aistros ir vargai, kasdienybės džiaugsmai ir net tragedijos, – pasak režisierius A.Jevdokimovo, visa tai ryškiomis spalvomis nuspalvina eglių augintojų gyvenimus, kuriuos skiria net keli tūkstančiai kilometrų.
– Kalėdų eglutė – tradicinis ir savaime suprantamas žiemos švenčių atributas. Gal būtent todėl retam iškyla klausimas, iš kur jos atsiranda ir kaip pasiekia mūsų namus. Papasakokite, kaip jus atradote šią istoriją?
– Prieš daugiau nei dešimtmetį vienam projektui rinkdamas įvairių žmonių istorijas iš Sakartvelo, pirmą kartą išgirdau apie tai, kad apie 80 proc. Europoje parduodamų kalėdinių eglučių yra kaukaziniai kėniai, užauginti Danijoje iš sėklų, kurios surenkamos dviejuose miškinguose Sakartvelo Racha regiono šlaituose.
Būtent čia yra du atokūs kaimai, kurių gyventojai kiekvieną rudenį lipa į maždaug 70 metrų egles ir kelias savaites skina kankorėžius. Paskui jie ima sėklas, kurių didžiąją dalį parduoda danams, truputį ir vokiečiams. Iš šių sėklų kaip tik ir yra auginamos kalėdinės eglutės. Maždaug po septynerių metų medkirčiai, tarp jų ir sezoniniai darbininkai iš Lietuvos, pjauna tas eglutes ir laivais bei sunkvežimiais jos keliauja po visą Europą šitaip pasiekdamos mūsų namus.
Tad kai kitą kartą artėjant Kalėdoms parduotuvėje imsite dairytis kalėdinių eglučių ir pamatysite medelį, su lipduku, nurodančiu jo danišką kilmę, tikėtina, kad kaip tik tai ir bus eglutė, užauginta iš Sakartvelo eglių sėklų, kurias surinko šio filmo herojai ir jų kaimynai.
Kas suintrigavo apie tai kurti dokumentinį filmą? Tai pati istorija, kurios centre yra daugeliui gerai atpažįstamas ir šilčiausius prisiminimus iš vaikystės keliantis žiemos švenčių simbolis – kalėdinė eglutė. Būtent ji tampa istorijos ašimi, sujungiančia skirtinguose kraštuose gyvenančius, skirtingų kultūrų, istorijų, mentalitetų ir tradicijų žmones. Mane tai sujaudino, todėl pamaniau, kad tai gali jaudinti ir žiūrovus.
– Filme pasakojate dvi lygiagrečias istorijas – gyvenimą bei darbus Sakartvelo kalnuose ir šiuolaikiškame Danijos ūkyje. Kas pirmiausia krinta į akis – tai didžiulis kontrastas tarp šių dviejų pasaulių.
– Filmui yra būtina drama. Tačiau šio kontrasto tarp dviejų šalių kurti nereikėjo, užteko tiesiog filmuoti ir parodyti. Tai atskleidžia dar vieną, netikėtą kalėdinės eglutės istorijos dalį, spalvingą kaleidoskopą tarp dviejų skirtingų pasaulių – kalnuoto, natūralaus, ilgaamžio miško Sakartvele bei lygumų Danijos, kur eglutės auginamos plantacijose ir iškertamos sulaukus maždaug septynerių metų.
Visa ši istorija prasideda prieš 180 metų, kai Racha regione ant kalnų šlaito sudegė miškas, tad vietiniai gyventojai jį atsodino eglėmis. Matyt dėl klimatinių sąlygų šis miškas užaugo be galo gražus. Legendos byloja, kad sovietmečiu į šias vietas užklydo keli danų turistai, kurie išvydę šias nepaprasto grožio egles, sugalvojo iš jų sėklų užauginti kalėdines eglutes. Tačiau laikas verslo ryšiams buvo visai netinkamas, tad apie realius veiksmus galima buvo tik pasvajoti.
Na, o Sovietų sąjungai griuvus, staiga atsivėrė galimybė užmegzti artimus ryšius ir imtis realių darbų. 1991 metais į šį Sakartvelo kraštą atvyko vieno filmo herojaus, iki šiol auginančio kalėdines eglutes, tėvas ir pradėjo žygius, kad šios gražiausios eglutės būtų auginamos Danijoje. Tiesa, šioje srityje jis nebuvo naujokas – kalėdinių eglučių auginimas buvo jo šeimos verslas ir anksčiau, tačiau iki tol sėklas jie veždavosi iš Turkijos. O išvydę šiuos kaukazinius kėnius, jie suprato, kad būtent šie medeliai gali tapti kalėdinių eglučių grožio etalonu.
Žinoma, nebuvo viskas taip paprasta, kaip dabar atrodo: prireikė ne vienų metų įsisukti šį verslą. Bet tokia buvo šios legendos pradžia. Galima sakyti, kad tame esama ir nemažai atsitiktinumo.
– Paminėjote atsitiktinumo faktorių, kuris šioje istorijoje yra svarbus. Bet, gerai pagalvojus, argi visos šios aplinkybės nėra komiškos ir net absurdiškos?
– Šis istorija kupina daugybės netikėtumų... Pavyzdžiui, kadangi už sėklas kartvelai gauna gerokai mažiau pinigų, nei danai už parduotas eglutes, prieš kurį laiką buvo užsakyta tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kaip apsieti be danų ir patiems daryti šį verslą. Tačiau rinkos analizė parodė, kad vieniems kartvelams nieko nepavyks. Visų pirma, šioje šalyje nėra tiek laisvų žemės plotų eglutėms auginti. Antra, į šią rinką niekas paprastai jų neįleis. Tad kankorėžių rinkėjai turėjo pripažinti, kad danai jiems yra reikalingi.
Iš kitos pusės, danai taip pat yra kėlę sau panašų klausimą – kam jiems reikalingi kartvelai, jeigu brandžias egles jie gali užsiauginti ir pas save. Tačiau iki šiol jiems vis nepavykdavo iš Danijoje subrendusių šių eglių sėklų užauginti grožio etaloną atitinkančias kalėdines eglutes. Keista, tačiau antrosios kartos eglaitės būdavo kreivesnės, šleivesnės, žodžiu, antrarūšės. Gal tai nulėmė jūrinis klimatas, o gal ir kokios kitos priežastys – sunku pasakyti. Tad kaip kartvelai iki šiol negali be danų, lygiai taip pat ir danai negali be kartvelų. Iš šios netikėtos simbiozės ir atsiranda mūsų kalėdinės eglutės. Tai ir gražu, ir netikėta, ir šiek tiek komiška.
Tenka pripažinti, kad Racha regiono kaimo gyventojams kankorėžių rinkimas yra reikšminga jų pragyvenimo dalis. Per porą savaičių čia jie gali užsidirbti vos ne pusės metų mokytojo atlyginimą. Tad tai tikrai svarbu. Tačiau tie kaimai nyksta, žmonių mažėja ir gali būti, kad ateityje nebus kas tuos kankorėžius rinks. Visas ši kelių dešimties metų tradicija pamažu gali tiesiog nutrūkti. Todėl man buvo svarbu spėti tai užfiksuoti ir papasakoti.
– Kalėdų eglutė visų pirma siejasi su vaikyste. Todėl, matyt, neatsitiktinai filme ir skamba vaikų skaitoma danų rašytojo Hanso Christiano Andersono pasaka, taip pat rodomas kartvelų kaimo vaikų gyvenimas su vištomis ir nepaprasto grožio kalnais?
– Nors filme daugiausia veikia suaugusieji – kankorėžių rinkimas yra labai sunkus ir net pavojingas darbas, tačiau vos išgirdus žodžių derinį „Kalėdų eglutė“, kaip mat nusikeliame į vaikystę ir tai, dažniausiai, kelia šviesius, džiugius prisiminimus.
Kuriant filmą, ieškojome rakto, kaip visą šią istoriją papasakoti. Kadangi siužetas vystosi tarp dviejų šalių, negalėjome kiaurus metus sėdėti Sakartvele arba Danijoje ir filmuoti – nebuvo tokių pinigų. Tad natūraliai kilo mintis, kad vietiniai paaugliai galėtų patys filmuoti savo gyvenimo dienoraščius ir tai būtų labai autentiška pasakojimo dalis. Su danais buvo sudėtinga, tačiau su kartvelais – viskas gerokai paprasčiau.
Viename kaimų sutikome berniuką, kuriam ši idėja patiko, o pabandę pirmuosius pafilmavimus, pamatėme, kad personažą jau turime, tad beliko susidėlioti tolesnius darbų planus. Netrukus gavome ir finansavimą, tad beliko kibti į darbus.
Tačiau gyvenimas yra nenuspėjamas, o kuriant dokumentinį filmą visada yra rizika, kad pirminis sumanymas žlugs pasikeitus aplinkybėms. Taip atsitiko ir šį kartą: įvyko baisi tragedija, kurios metu vienas berniukas nušovė kitą – geriausią savo draugą. Ir šitaip visa mūsų istorija, visas filmas pakibo ant plauko.
Tai buvo siaubinga katastrofa tiek abiejų berniukų šeimoms, tiek ir visam kaimui. Aš nebuvau tikras, ar mes išvis dar galime tęsti šiuos filmavimus. Kurį laiką svarsčiau mesti eglučių temą ir imtis berniukų istorijos. Kita vertus, tai būtų buvusi slidi riba tarp dokumentikos ir žurnalistikos, o to visai nesinorėjo. Žodžiu, kurį laiką dilemų ir abejonių buvo per akis... Tačiau galiausiai radome būdą, kaip šiuos siužetus apjungti ir tai tapo vienu pasakojimu apie gyvenimą ir mirtį. Ir ne tik Kalėdų eglutės...
– Lygiai taip pat kalėdinė eglutė tampa pretekstu mąstyti apie skirtingas kultūras ir tradicijas, ekologiją ir klimatą, grožio standartus ir vartotojiškumą. Kokias pats temas išskirtumėte kaip svarbiausias?
– Kurdamas filmą apie šias temas tikrai nemąsčiau, nesistengiau to akcentuoti ar prikišamai rodyti. Bet kartais taip jau nutinka, kad pats kūrinys pasako daugiau, nei pats autorius sugalvojo ar norėjo pasakyti.
Kalėdinės eglutės paveiksle akivaizdžiai išryškėja globalizacijos tema. Žinoma, kasdienybėje apie tai nemąstome, o tiesiog žiūrime savo reikalų. Tačiau kai paimi konkrečią Kalėdų eglutę ir paseki jos kelionę nuo sėklos iki papuošto medelio europiečio namuose, pamatai, kaip tampriai mes tarpusavyje visi esame susiję. Maža to, nors gyvenimo sąlygos, istorinės aplinkybės ar kultūrinės tradicijos mus skiria, tačiau žmogiška prigimtimi, savo džiaugsmais ir aistromis, vargais ir tragedijomis esame tokie patys.
Žvelgiant iš šios perspektyvos mane apima išgąstis dėl to, kaip savimi esame apraizgę visą žemės rutulį, tačiau vis tiek verdame savo sultyse, savo žemės lopinėliuose, nesukdami galvos dėl to, kas yra kiek toliau už mūsų regėjimo taško. Žinoma, reikia pripažinti, kad tas mūsų tarpusavio susietumas yra dar pakankamai naujas reiškinys, kuris tampa regimas tik per labai konkrečius pavyzdžius. Tai galėtų būti kėdė ar stalas mūsų namuose, tačiau gali būti ir kalėdinė eglė. Tai labai įdomu.
– Matant tą eglutės kelionę nuo Sakartvelo miškų, per Daniją iki pat mūsų namų, nori nenori kyla klausimas apie pačią medelio puošimo tradiciją: standartiniai septyneri metai augimo ir kelių tūkstančių kilometrų kelionė eglutei baigiasi vos per kelias savaites šiukšlių konteineryje. Kaip čia su tvarumu ir ekologija?
– Tai yra liūdnoji filmo dalis. Bet juk toks ir yra eglutės gyvenimas: ji buvo pasėta ir auginta būtent tam, kad suteiktų žmonėms gerą emociją per šventes. Kalėdų eglutės prasmė ir yra tapti gražia kalėdine eglute. Panašiai juk yra ir su fejerverkais, kurie ilgai gaminami, o jų įspūdžio efektas yra trumpalaikis ir per keliolika sekundžių visa tai baigiasi.
Tačiau gerai pagalvojus, argi tai nėra ir mūsų gyvenimų metafora? Džiaugsmas, laimė, šventė – tik akimirksnis mūsų nuobodžioje, sunkioje ir įprastoje kasdienybėje. Viskas yra tik pasiruošimas šventei, kuri praeina per akimirksnį ir, žiūrėk jau tenka plauti indus...
Pastaruoju metu vis garsiau kalbant apie ekologines problemas, kasmet iškyla ir eglučių kirtimo klausimas. O gal geriau yra plastikinė eglutė, kuri tarnautų keliolika metų? Tai išties opūs klausimai.
Tačiau, kaip sakiau, Danijoje eglutės auginamos specialiai, o šalyje yra milžiniški kalėdinių eglučių plotai. Lietuvoje yra dirbami laukai, kuriuose auginami kviečiai ar bulvės, o ten – eglutės. Maža to, jos auginamos ekologiškai, tad šiuo atveju nebandau kvestionuoti pačios kalėdinių eglučių tradicijos. Esu jos šalininkas, nes plastikinė eglė man niekaip nesisieja su Kalėdomis.
Tuo tarpu dabar, padarius šį filmą, ir pamačius kalėdinės eglutės kelią nuo Sakartvelo, per Daniją iki savo namų, man ši tradicija yra dar svarbesnė, nes už jos slypi žmonės ir kai kuriuos jų šiandien jau galiu vadinti savo bičiuliais. Beje, Sakartvele egles kirsti draudžiama, o renkant kankorėžius medžiai niekai nenukenčia.
– Filmo pabaigoje atrandate vietos ir kariaujančiai Ukrainai...
– Ukrainos tema yra neatsiejama nuo dabartinio mūsų gyvenimo, todėl svarbu buvo apie tai bent užsiminti. Tačiau specialiai to nedarėme, visa tai vyko labai natūraliai. Filmo pabaigoje norėjome parodyti šventinį Kalėdų-Naujųjų metų laikotarpį, kaip žmonės švenčia. Be abejo, tame šurmulyje figūruoja ir kalėdinės eglutės. Kadangi vienu metu negalėjome būti visur, tai prašydavome draugų, kad jie pafilmuotų Paryžiuje, Londone, Tbilisyje ir kituose miestuose.
To paties paprašėme ir pažįstamo Ukrainos dokumentalisto Ivano Sautkino, kuris nusprendė filmuoti Naujuosius metus savo namuose. Tai buvo 2022 metų šventės, praėjus beveik metams aktyvių karo veiksmų. Jis filmavo savo vaikus, namuose papuoštą eglutę ir kaip tik tą Naujų metų naktį prasidėjo antskrydžiai. To neįmanoma surežisuoti, tad ši tema pati prisibeldė į mūsų filmą. Ir staiga prieš akis iškyla tas siaubingas kontrastas tarp šventinių fejerverkų sproginėjimų Paryžiuje ar Vilniuje ir sirenomis spengiančios naujųjų metų nakties Ukrainoje... Tai šokiruoja.
– Žinote, ko filme pasigedau – tai papuoštos Kalėdų eglutės kankorėžių rinkėjų namuose gūdžiame Sakartvelo kaime.
– Įdomu tai, kad kartvelai išvis neturi eglutės puošimo tradicijos. Vietoj to pas juos yra čičilaki – medinukai, ant kurių kabinami balti popieriniai ar medžiaginiai kutosai. Tiesa, griuvus Sovietų sąjungai, atsivėrus sienoms ir pasauliui, kalėdinės eglutės pamažu ėmė atsirasti ir kartvelų namus.
Vis dėlto, kaip minėjau, savo miškus jie saugo, o kirsti egles ir net pardavinėt vazonėliuose yra griežtai draudžiama. Tad kalėdinės eglutės Sakartvele yra pardavinėjamos nelegaliai. Ir ar gi tai ne paradoksas: šalyje, iš kurios eglių sėklų užauginama didžioji dalis europiečių namus pasiekiančių kalėdinių eglučių, ši tradicija praktiškai neegzistuoja.
