B. Augustas atsako į klausimus apie kūrybą, darbą su aktoriais ir eutanaziją.
Filmas „Rami širdis“ – istorija apie sąmoningą apsisprendimą pasirinkti laiką ir vietą numirti. Kas paskatino kurti tokia tema?
Apie tai Danijoje labai daug diskutuojama paskutinius 10 metų. Šiandien mes gyvename daug ilgiau ir žmonės dažniausiai miršta įprastai. Tačiau yra atvejų, kai sergama vėžiu arba kita sunkia liga, kaip dramos herojė Esther, ir negali numirti oriai. Mano nuomone, galima padėti žmogui oriai numirti, bet kartais tokia galimybė gali būti netinkamai interpretuojama. Pavyzdžiui, kai žmogus serga ir jaučiasi našta šeimos nariams. Taigi šią tema, reikia labai daug diskutuoti.
Dažniausiai filmai iš Danijos ar kitų Skandinavijos šalių yra itin realistiški, netgi isteriški. Pavyzdžiui Larso von Triero ar Thomo Vinterbergo filmai. Jūsų drama visiškai kitokia. Ar turėjote intencijų padaryti jį priešingą skandinaviškiems filmams?
Mano filmas – šeimos istorija apie santykius, praradimą tų, kuriuos myli. Manau, kad tokia juosta padiktuoja kaip galima labiau realistiškensį pasakojimo būdą. Aš nesu scenarijaus autorius. Kai gavau jį parašytą, man jis labai patiko. Nufilmavome filmą per penkias savaites. Praleidau tą laiką su geriausiais Danijos aktoriais viename name, gražiame kraštovaizdyje. Man, kaip režisieriui, tai buvo jaudinanti patirtis.
Filme vaizduojama trijų kartų šeima: tėvas, motina, jų dukterys ir vyresniosios dukters sūnus. Kokia to trijų kartų vaizdavimo filme mintis?
Man buvo svarbu parodyti visas reakcijas, visus situacijos aspektus ir kaip skirtingos kartos suvokia ir priima motinos apsisprendimą. Jauniausias personažas – šešiolikmetis sūnus – jo reakcija natūraliausia, spontaniška. Man labiausiai patiko jauniausios dukters draugo, kuris rūko žolę, personažas. Manau, kad jis nuostabus, nes jis ne iš tos šeimos, iš kitos aplinkos, todėl mato dalykus kitaip. Dramaturgine prasme, nuostabu turėti tokius personažus.
Kokių reakcijų filmas susilaukė Danijoje ir kitose šalyse?
Danijoje jis buvo tikrai labai gerai priimtas, tai įrodo ir visi gauti apdovanojimai. Pasaulinė šio filmo premjera įvyko San Sebastiano festivalyje. Aš šiek tiek jaudinausi, nes Ispanija – labai katalikiška šalis, kur savižudybės ir abortai yra tabu. Žmonės apie tai nekalba. Bijojau, kad filmas bus prieštaringai sutiktas. Bet po peržiūros, stovint žiūrovams, ovacijos truko apie 20 minučių.
Kaip dirbote su aktoriais – ar leidote jiems improvizuoti, ar viskas buvo griežtai surežisuota?
Nemėgstu improvizacijos. Turėjome scenarijų ir jo laikėmės. Paprastai, daug ir ilgai skaitome su aktoriais scenas, diskutuojame apie personažus, jų psichologiją. Tuomet ir užtvirtiname dialogus, paskui nieko nekeičiame, nes improvizacijai nėra laiko. Kai filmuoju, stengiuosi, kad laikas būtų efektyviai išnaudojamas. Kai aktoriai ateina į aikštelę, jie žino ką daryti, koks jų tekstas. Daug aktorių istoriją mato iš savo pusės, nori ginti savo personažą, tad diskutuojame dar prieš pradedant filmuoti. Kadaise dirbau su Ingmaru Bergmanu ir jis visada sakydavo, kad improvizuojant negalima improvizuoti.
Kaip manote, ar eutanazija turėtų būti įteisinta?
Turiu abejonių. Tai orumo klausimas. Manau, kad yra atvejų, kai žinai, jog tau liko pusė metų ar keli mėnesiai gyventi ir jie bus labai skausmingi, negalėsi nieko daryti, gyvenimas bus be orumo, tavo vaikai, šeimos nariai turės matyti tave kenčiantį ir tai bus paskutiniai prisiminimai apie tave. Tuomet gali galvoti apie eutanaziją. Bet gali būti ir kitos situacijos, pavyzdžiui seni žmonės, gali jaustis našta ir dėl to pasirinkti mirtį. Ekspertai sako, kad Danijoje po 10 metų tai gali būti legalu, kaip Šveicarijoje ar Belgijoje, bet dar ne dabar.
Ką apie eutanaziją mano šio filmo aktoriai? Ar jie pasielgtų taip, kaip filmo herojė?
Kai kurie aktoriai sakė, kad jie būtinai prašytų pagalbos tokioje situacijoje, o kiti nesutiktų savanoriškai numirti. Asmeniškai, aš pats taip pasielgčiau, jei jausčiausi bejėgis, ir jei mano vaikai matytų mane tokį. Paprašyčiau padėti užbaigti mano gyvenimą oriu būdu. Diskutavome su aktore, kuri vaidina pagrindinę heroję Esther, ji sakė, kad negalėtų to iš tikro padaryti, nes lauktų ir viltųsi dar vienos likusios dienos, po jos – dar kitos ir t. t.
Esate sukūręs daugiau nei dvidešimt vaidybinių filmų. Netgi du kartus laimėjote „Auksinę palmės šakelę“. Kaip pats vertinate dramą „Rami širdis“ kitų savo filmų kontekste?
Sukūriau tikrai daug labai skirtingų filmų, tarp kurių – ir didelio gamybos biudžeto Holivudo juostos. Bet turiu pasakyti, kad man iš tikro patiko kurti istoriją apie santykius, žmones, emocijas. Tai toks filmas, kokius paprastai pats mėgstu žiūrėti. Būdamas režisieriumi, jei tik galiu, stengiuosi sukurti asmeninį kontaktą su auditorija. Jei žiūrovai jaučia, kad juos įsileidi, galiu gauti jų pasitikėjimą. Tai tarsi paslapties ištarimas. Manau, kad filmas šia prasme pasisekė. Kitas mano darbas taip pat bus apie žmones ir jų santykius.
