Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2020 10 18

Režisierius R.Nevecka: tie, kas užaugo su Simpsonais, Riku ir Morčiu, animaciją žiūrės visą gyvenimą

Su tokiais serialais, kaip „Simpsonai“, „Byvis ir Tešlagalvis“, „Pietų Parkas“, „Rikas ir Mortis“, „BoJack Horseman“ prasidėjo animacijos atgimimas, sako tinklalaidės „Nišiniai pokalbiai“ svečias, režisierius Robertas Nevecka. Su juo kalbamės apie naujos kartos animacinius filmus, serialus bei juos kuriančių autorių kasdienybę. Portale 15min publikuojama glausta laidos santrauka.
R.Nevecka bei kadrai iš animacinių filmų
R.Nevecka bei kadrai iš animacinių filmų / Asmeninio albumo nuotr.

Šeštojoje „Nišinių pokalbių“ audiolaidoje „Nevaikiška animacija: nuo „Byvio ir Tešlagalvio“ iki „BoJack Horseman“ kalbėjosi animacijos studijos „Akis bado“ režisierius, animatorius R. Nevecka ir laidos autorė Laura Kešytė.

Tinklalaidės įrašo kviečiame klausytis rubrikoje „15min KLAUSYK“ arba laidos „Soundcloud“ paskyroje.

– Robertai, ar vis dar sutinki žmonių, kurie sako, animacija – vaikams?

– Žinoma, kad sutinku. Bet kas mane labai džiugina, kad dažniausiai tai išgirstu iš vyresnės kartos. O tie, kas užaugo su Simpsonais (orig. The Simpsons), su Riku ir Morčiu (orig. Rick and Morty), manau, žiūrės animaciją visą gyvenimą ir negalvos, kad yra kažkokia atskirtis.

– Su kokia animacija pats užaugai?

– Kaip ir visi mano kartos žmonės, kurie truputį pagyveno sovietmečiu, žiūrėjau to režimo sukurtus animacinius filmus. Labiausiai man įsiminė „Kashtanka“ (1952) – apie šunelį, kuris pabėga nuo šeimininko ir įsidarbina cirke. Dar buvo „Na palauk“ (orig. Nu, pogodi!), „12 mėnesių“ (orig. Dvenadtsat mesyatsev). Tačiau su Nepriklausomybe visi pradėjome žiūrėti visai ką kitą. Pirmasis animacinis serialas, kuris, manau, mane labai suformavo kaip animatorių, buvo „Byvis ir Tešlagalvis“ (orig. Beavis and Butt-Head).

– Gal žinai, kada animacija tapo labiau suaugusiems?

– Kai tik atsirado. Kiek žinau, trumpus animacinius filmus rodydavo prieš pilno metro filmų screening'us, čia kalbame apie 1920–1930 metus, ir jie tikrai nebuvo skirti vaikams. Vienas iš jų – „Betty Boop“ (1932), kuriame galima pastebėti daug seksualinių poteksčių.

Būtent „Disney“ animaciją pakreipė į vaikišką pusę, su tokiais filmais kaip „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (orig. Snow White and the Seven Dwarfs, 1937). Atsiradus televizijai, kai animaciją pradėjo rodyti ryte vaikams (ir tai vadinosi „Saturday-morning catoon“), susiformavo požiūris, kad šis žanras – vaikiškas. Bet tada su tokiais serialais kaip „Simpsonai“, „Byvis ir Tešlagalvis“, „Pietų Parkas“ (orig. Sounth Park) „Rikas ir Mortis“, „Bojack Horseman“ prasidėjo atgimimas, ir dabar animacija – visiems.

– Beje, serialą „Bojack Hosreman“ turbūt jau peržiūrėjai visą?

– Turbūt visą, turbūt ne vieną kartą (šypsosi). Jis man kažkuo labai artimas. Kadangi su komanda dirbame ne tik animacijoje, bet ir kino industrijoje, (ir nors Lietuvoje, galbūt, kitaip nei Holivude, bet vis vien) atjauti temas, apie kurias šnekama seriale.

Kuo, manau, „Bojack Horseman“ yra naujas, tuo, kad į masinės kultūros multiką atvedė nihilizmą. Aišku, to jau buvo ir „Pietų parke“, ir „Simpsonuose“, bet „Bojack Horseman“ yra visiškai apie tai. Ir kad animacinis arklys tau pasakotų apie gyvenimo beprasmybę, ir tu juo tikėtum, man atrodo, to dar nėra buvę.

– O ar įsivaizduotum pagrindinį Bojack Horseman personažą žmogaus pavidalu, gyvenantį Holivude? Turbūt, būtų įmanoma pavaizduoti?

– Žinoma, įmanoma, kadangi šio serialo pamatas – žiauriai geras scenarijus. Iš tikro, daug šia tema esu galvojęs, kadangi rašiau scenarijų ir vaidybiniam, ir animaciniam trumpo metro filmui. Kuo jie skiriasi? Mano galva, kad rašydamas animacijai visiškai atsijungi nuo bet kokio gamybinio proceso. Kitaip nei rašydamas vaidybinį filmą, kur turi vaidinti žmonės, matytis miestai – daug įvairių apribojimų. O animacija leidžia atitrūkti nuo bet kokio įžeminimo.

Seriale „Bojack Horseman“ taip pat yra labai žemiškų, asmeniškų vietų, kur nesvarbu, ar veikia arklys, ar žmogus – vis tiek žiūrovas jį mato kaip žmogų. Bet yra serijos, kur veiksmas vyksta po vandeniu, ir jų neparašytum, jeigu kurtum vaidybinį serialą.

– O yra kas nors, kas animacijos produkcijoje gali tave apriboti kaip autorių?

– Labiausiai, trukmė. Jei dabar, šiuo momentu sugalvotum kurti pilno metro filmą, atsimuštum į sieną. Dirbančių animatorių Lietuvoje yra labai nedaug – ant vienos rankos pirštų galėtum suskaičiuoti. Situacija yra tokia, kad komanda, kuri ką tik baigė kurti mano filmą „Sniego pastogė“, išeina dirbti į kitą animacinį filmą, ir norėdamas pradėti kažką naujo, turėsiu jų laukti kokius metus.

– Esi animavęs ir muzikos klipus, tiesa?

– Taip, turiu kokius 5 klipus savo „kišenėje“. Tačiau sunku Lietuvoje kurti animacinius klipus. Apskritai, klipai pas mus dažniausiai yra pro bono dalykas. Nors tai – labai įdomus žanras, aš pats iš klipų nė cento nesu uždirbęs ir kažin, ar uždirbsiu. Esminis skirtumas, kad vaidybinius klipus lengviau nufilmuoti nemokamai – prikvieti draugų, gauni gerą kamerą ir nufilmuoji per dvi dienas. Tačiau animatoriaus, už ačiū, sėdėti du mėnesius prie kompiuterio nepaprašysi – niekas nesutiks.

– O, tarkime, 10 tūkst. eurų – pakankama suma, už kurią galima dirbti keletą mėnesių?

– Taip, pilnai už tiek įmanoma padaryti animacinį klipą. Bet, irgi, kai jau turi tiek pinigų, turbūt, –galvoji geriau į vaidybinį investuoti, nes tikiesi to production value, t. y. kad klipe matysis, jog daug pinigų sukišta... O animacijoje – nebūtinai.

– Ir, visgi, ar įmanoma atskirti, kada animacijai buvo skirti dideli pinigai?

– Kuo skiriasi Miyazakio filmai nuo primityvių lietuviškų animacinių reklamų? Tuo, kad Miyazakio personažai yra gyvi, tu jauti, kad tai žmogus, o ne kažkokia pajudinta iliustracija. Vadinasi, ten įdėta ir darbo, ir pinigų.

– Ar Lietuvoje kuriama animacija turi kokią nors vieningą, atpažįstamą stilistiką?

– Ne, yra daug kūrėjų, bet visi jie skirtingi. Centrinis žmogus, manau, vis dar yra Ilja Bereznickas, sukūręs „Baubą“ (1987). Tai vienintelis iš senųjų animacinių filmų, kuriuos vaikystėje žiūrėdavau ir vis dar prisimenu. Bet pats Ilja krypsta ir šen, ir ten, dirba su kitais kūrėjais, kurie kraipo jo stilistiką, nors kito tokio autoriaus, kaip jis, nėra.

Apskritai, sakyčiau yra vardai, kurių darbus gali pasekti ir suprasti, kas vyksta jų kūrybinėje pusėje. Pavyzdžiui, Ignas Meilūnas daro labai fainą stop motion (sustabdyto kadro – red. past.) animaciją. Paskutinis jo (trumpametražis lėlinės animacijos – red. past.) filmas „Matilda“ – nerealus. Bet ar tai galėtum vadinti lietuviškos animacijos bruožu? Ne, veikiau tai yra Igno asmeninis. Vieni daro vienaip, aš – kitaip, bet tokio bendro stiliaus nėra.

– O koks yra tavo autorinis stilius?

– Piešinio ar pačios istorijos?

VIDEO: Filmo „Sniego pastogė“ anonsas

– Geras klausimas! Ir to, ir to.

– Piešinio stiliaus tikrai dar neturiu. Savo pirmąjį trumpo metro filmą „Sniego pastogė“ dariau pagal tokią eksperimentinę techniką, kai paišiau ant aktorių, kuriuos mes prieš tai nufilmavome. Ne aš pirmas ją naudojau, ir „Disney“ yra taip kūręs. Bet ar tai – mano stilius? Ne, galbūt, paskutinį kartą gyvenime tai dariau. Manau, kad mano stilius labiau pradės formuotis ir atsiskleisti su sekančiu darbu. Kadangi labai mėgstu „Byvį ir Tešlagalvį“ ir pats noriu krypti į tokį animacijos pankroką, jei taip galima sakyti. Tokį, ne visiškai tikslų, lygų ir truputį bjaurų (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius