Pagrindinis filmo herojus Arielis, pasiturintis įmonės vadovas, netikėtai sužino turintis sūnų. Ši žinia jį pasiekia iš karto po sūnaus žūties autoavarijoje. Tačiau tai nė kiek nesutrukdo naujam tėvui užmegzti santykių su niekada nepažinotu sūnumi ir net iškelti jam gražias vestuves su mirusia mergina.
Šiame vidinio kelio filme atsiskleidžia daug tėvystės aspektų – ne tik davimas ir atsakomybė. Taip pat įdomiai, jautriai ir net juokingai apmąstoma mirties tema. Pats režisierius, turėdamas nepaprastą humoro jausmą, savo filmą pavadino liūdna komedija. Dalinamės jo atsakymais iš susitikimo su žiūrovais Vilniuje.
Papildomi filmo seansai balandžio 4, 5 ir 10 d.
– Viename interviu esate sakęs, kad filmai žudo, todėl jų tiek nedaug Jūsų filmografijoje, o paskutinis, „Ilgesys“, sukurtas po labai ilgos pertraukos. Papasakokite, kodėl.
– Man 58-eri, esu sukūręs tik 4 filmus. Nežinau kodėl, bet turiu tokį įsitikinimą, gal net prietarą, kad kiekvienas režisierius per savo gyvenimą gali sukurti tik tam tikrą skaičių filmų. Tada jis miršta, todėl stengiuosi tai daryti labai lėtai (juokiasi).
– Turite puikų humoro jausmą, kuris atsispindi ir filme, nors jame nagrinėjama mirties tema. Sakykite, ar tas lengvumas ir šviesa, kalbant apie sudėtingus dalykus, kyla iš Izraelio kultūros, ar tiesiog taip jūs suvokiate pasaulį?
– Taip, manau, kad viena to dalis susijusi su Izraelio istorija ir kultūra. Antra vertus, man pačiam daug lengviau juokauti sunkioje situacijoje nei kaukių baliuje ar dideliame vakarėlyje. Filme net ir nedidelė detalė ar gestas gali būti šmaikštūs. Man taip pat patinka, kad šiame filme mirtis ir juokas eina šalia, kaip ir gyvenime.
– Papasakokite filmo atsiradimo istoriją. Ar ji turi kokio realaus pagrindo?
– Taip, šis filmas, galima sakyti, turi net dvi atsiradimo istorijas. Mano sūnus žaidžia futbolą. Prieš aštuonerius metus, žiūrėdamas varžybas su juo, pajutau, kad kai tik jis sugauna kamuolį, mano koja taip pat nevalingai pajuda kelis milimetrus į priekį, tarsi spiriant. Tai čia apie tą tėvo ir sūnaus ryšį.
O kita filmo pradžia buvo tada, kai mano mergina grįžo iš Singapūro ir papasakojo apie mirusiųjų vestuves, į kurias ji iš tikrųjų buvo pakviesta. Tada pagalvojau, kas būtų, jei vakarietiškame pasaulyje būtų surengtos tokios vestuvės, kaip į jas reaguotų visuomenė.
– Ar įmanoma tokia santuoka Izraelyje? Kokios būtų Izrealio visuomenės reakcijos?
– Ne, kol kas dar niekas to neinicijavo ir nemanau, kad galėtų. Greičiausiai žmonės Izraelyje labai teistų ir nepalaikytų tokio pobūdžio vestuvių.
– Vienoje filmo scenoje magija, t. y. kai sūnaus mylima mokytoja masturbuojasi ant sporto salės stogo, susipina su realybe. Kodėl ši scena atsirado filme?
– Man ši siurrealistinė scena turi tikslą – ji yra istorijos subistorija, sapnas, kuris įgalina negalimybę – susitikti tėvui ir sūnui. Realybėje tai neįmanoma. Tėvas jaučia seksualinį potraukį jo sūnaus mylimai mokytojai, todėl jis sapnuoja apie tai. Pagalvojau, kad tėvas ir sūnus galėtų susitikti būtent tokioje „froidistinėje“ scenoje.
– Esate filmų režisierius, prodiuseris, scenaristas. Kuri sritis Jums artimiausia?
– Žinote, prodiusuoti labai lengva, tam net skirčiau prioritetą. Su manimi nereikia diskutuoti, ar reikalinga dar viena diena filmavimui ir pan. Tačiau nekenčiu režisavimo, tai labai sunku ir sekina. Žinote, tokius filmus, kur filmuoja režisierius dirbančius aikštelėje? Labai nemėgstu tokių filmų. Bet jei tai būtų filmas apie mane, matytumėte, kokioje aš ten blogoje situacijoje. Tačiau dievinu rašymą, nes visada viską galiu keisti. Skiriu tam daug laiko, rašau labai lėtai ir ilgai, 6–7 metus. Reikia pripažinti, labai mėgstu tai daryti.
– Ar filmuojant buvo griežtai laikomasi scenarijaus, ar buvo vietos ir improvizacijai?
– Jokiu būdu, jokios improvizacijos! Rašau scenarijų septynerius metus ne tam, kad aktoriai aikštelėje improvizuotų (juokiasi). Negaliu palikti aktorių nė minutei, kad tik nebūtų pasakytas ne toks sakinys. Žinoma, aš žaviuosi šia technika, bet pats asmeniškai neturiu tam kantrybės. Tai nuolatinis bandymas, kartojimas, darymas taip, anaip, po to – turi pasirinkti. Tai – didžiulis darbas.
– Shai Avivi, filme vaidinantis tėvą, Izraelyje žinomas kaip komedijinio žanro aktorius. Kaip ir kodėl pasirinkote jį filmui?
– Žinoma, labai baiminausi imti jį tėvo vaidmeniui, nes jis turi tam tikrą tik jam būdingą šypseną akyse, todėl turėjau ją ištrinti (juokiasi) ir priversti vaidinti be jos. Bet man patiko, kaip jis vaidina, šiluma jo akyse. Manau, tai – sudėtingas vaidmuo, kuris turi eiti iš vidaus. Pavyzdžiui, filmo scena, kai jis sužino, kad turi sūnų, ir skambina advokatui – tuo metu jis toks savanaudis vienišius. Aš asmeniškai tokio tipo žmonių nepažįstu, todėl buvo svarbu, kad galėtum patikėti juo kaip personažu. Tai pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkau jį šiam vaidmeniui.
– Galbūt to nežinote, bet Izraelio kinas labai populiarus Lietuvoje. Gal turite savo interpretaciją, kodėl tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva – didelė jūsų šalies kino gerbėjų auditorija?
– Ko gero, viena priežasčių ta, kad Izraelyje tikrai yra daug gerų režisierių ir aktorių. Kita – kad po daugelio metų Europos festivaliai iš mūsų šalies sutinka gauti filmus, susijusius ne vien su politinėmis, holokausto temomis, kaip būdavo iki šiol. Kelis pastaruosius metus festivaliai mielai priima ir kitokius Izraelio filmus.
