Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 11d. 23:27

Režisierius Werneris Herzogas jau pasiruošęs pasaulio pabaigai

Werneris Herzogas
„Scanpix“/AP nuotr. / Werneris Herzogas

Naujausias Wernerio Herzogo filmas „Tik pažiūrėki. Mąstant apie prisijungusį pasaulį“ (Lo and Behold. Reveries of the Connected World, 2016) – tai padriki žvilgsniai į interneto praeitį, dabartį ir ateitį; jo premjera įvyko sausio pabaigoje Sandanso festivalyje.

Dokumentinis filmas strategiškai padalytas į dešimt dalių, kurios driekiasi nuo interneto žabangų priklausomybės iki dirbtinio intelekto keliamų grėsmių bei teikiamų privalumų. Pačios geriausios filmo „Tik pažiūrėki“ akimirkos – kai režisierius smalsauja, domisi, kai jam rūpi labirintiško, technokratinio amžiaus ypatumai. Kaip ir daugumoje išliaupsintų gyvenimo dokumentų, kuriuos sukūrė Herzogas.

Sėdėti priešais Herzogą, jo iškilų stotą, klausytis jo su niekuo nesupainiojamo akcento – baugiau, negu galėtum įsivaizduoti. Tačiau kaip pašnekovas jis neužsisklendęs ir tiesus, pasiruošęs sakyti ką galvojantis, kalbai pasisukus į esminius klausimus – meilę, išlikimą ir mirtį.

Herzogą kalbina Samas Fragosas – rašytojas ir redaktorius, gyvenantis San Fransiske.

– Ar mėgstate tokius festivalius (kaip Sandansas, – vert. past.)?

– Ne – jų per daug, o gerų filmų pernelyg maža. Per metus būna 4–5 tūkst. festivalių, o gerų filmų – tik trys keturi.

– Kokie būtų geri praėjusių metų filmai?

– „Žudymo aktas“ (Joshua Oppenheimerio dokumentinis filmas, kurį koprodiusavo Herzogas, – S. F.) ir pora maniškių.

– Kaip smarkiai jūsų gyvenimą veikia tech­nologijos?

– Asmeniniam gyvenime jų veikimą sumažinau. Pavyzdžiui, nesinaudoju mobiliuoju – dėl kultūrinių priežasčių.

Labai gerai, kad turim tokį dalyką. Bet tuo pat metu – gili vienatvė egzistenciniam lygmenyje, ji kažkaip mus įsupa, ir dėl to šis amžius bus vienatvės amžius.

– Kaip suprasti?

– Suprasti, kad nenoriu būti pasiekiamas bet kuriuo metu, nenoriu priklausyti nuo informacijos, kurią gaunu per telefoną. Kartais reikia lėkštos informacijos: ar toliau kelyje bus kamščių? Čia viskas gerai. Bet duosiu pavyzdį: buvau svečiuose pas draugus, kurie turi paauglę dukrą – ta sėdi per vakarienę prie stalo, po penkių minučių nuleidžia nosį ir po stalu rašinėja žinutes, ir kitas pusantros valandos ji jau ne čia. Ta prasme, fiziškai čia, bet rašo žinutes.

– Ar ji jums – ateities reprezentacija?

– Ne, čia gal tik viena pusė to, kas ateis. Kas jau virto tikrove. Aš nenoriu valgyti su žmonėmis, kurie tuo pat metu tvytina, – tai tiek. Patį internetą naudoju, daugiausia el. paštą; tai geras įrankis.

– Masinis technologijų vartojimas – manot, kad judame kažkur ten, kur daugiau vienatvės?

– Manau, kad esat teisus, nes tai skamba paradoksaliai. Kuo daugiau komunikacijos įrankių turime – čia ne tik internetas ir mobilieji, čia ir televizija, radijas, anksčiau buvo ir faksas... Bet kuo daugiau siekia komunikacijos įrankiai, kuo labiau jie mums prieinami –­ tuo mes, pagal atvirkštinę proporciją, tampame atskiresni, vienišesni. Ne visai atskiri: kai pakliūvi į pūgą Jutos valstijoje, tave užsninga, bet turi mobilųjį, tada nebesi izoliuotas – pakalbi su patruliu, jie atsiunčia sraigtasparnį ir tave išvaduoja. Labai gerai, kad turim tokį dalyką. Bet tuo pat metu – gili vienatvė egzistenciniam lygmenyje, ji kažkaip mus įsupa, ir dėl to šis amžius bus vienatvės amžius.

– Ar manote, kad žmonės mieliau būtų vieni negu su kitais žmonėmis?

– Štai šitą dalyką gali atgaivinti buvimo atsijungus, tiesiog tyloje, vienatvėje atgimimas – skaitymą sau, gilųjį skaitymą, ne šiaip tviterio, o senovės graikų dramos, Levo Tolstojaus, 850 puslapių romano skaitymą. O be to mes niekad konceptualiai nepagausime, dėl ko egzistuoja pasaulis. Turiu tokį va priesaką: tie, kurie skaito, įgyja pasaulį, o tie, kurie per ilgai sėdi internete, – praranda.

– Vienoje filmo dalyje neriama į tai, kas bus, kada – ne jeigu – Žemę sunaikins Saulės žybsnis. Kai žmogus, iš kurio ėmėte interviu, taip atvirai prakalbo apie mūsų likimą – ar jūs irgi taip išsigandot, kaip aš?

– Jei esi konceptualiai tam pasiruošęs, teisingai pamąstęs, tada taip – gali nesunkiai su tokiais dalykais susidoroti.

– O kaip jūs susidorojote?

– Kai kas nors kalba apie praktinius dalykus, tai tik sako: oi, gryniems pinigams galas. Taip, tam tikra prasme grynieji vis labiau pradingsta. Visgi patariu turėti namie užsislėpus vieno ir penkių dolerių banknotų.

– O jūs turite?

– Šiuo momentu tai ne, bet vis tiek patarčiau turėti – bent jau galėsit nusipirkti kelis litrus degalų ar mėsainį. Iš 100 dolerių banknoto grąžos nebeduoda. Būtiniesiems poreikiams geriausia turėti geriamojo vandens atsargų, prožektorių, kelis banknotus.

– Ar save apibūdintumėte kaip optimistą?

– Ne, gal į tai nesivelkime.

– Gerai, bet...

– Aš būčiau geras gyventojas gamtoje. Išgyvenčiau ilgiau nei vidutinis žmogus. Galiu užkurti laužą, būčiau geras medžiotojas, esu keliavęs pėsčiomis, tikrai išgyvenčiau bent kažkiek ilgiau nei, sakykime, vidutiniai.

– Tikrai ilgiau negu aš.

– Jūs negalėtumėt vairuoti mašinos –­ reikėtų eiti pėsčiom, rasti vietą, kur žmonės pragyvena iš žemės. Manau, prieš pradedant kalbėti apie Carringtoną Josephą (šiemet žmoną žiauriai nužudęs amerikietis, – vert. past.), reikia suvokti, kad ne mažesnė rizika, jog Josemičio nacionaliniame parke išsiverš supervulkanas ir nublokš mus į Tamsos amžių.

– O tai jūsų nejaudina?

– Ne. Tai filosofinis klausimas. Tuoj jums parodysiu: kaip sprendžiate savo mirtį? Neišeina gąsdintis.

– Jūsų visada buvo toks požiūris?

– Sakyčiau, kad nuo tam tikro gyvenimo momento nustojau bijoti.

– Kokio momento?

– Galiu duoti tik paprastą atsakymą: žmogus, kurio išsigąsčiau, dar negimęs. Ir aš jau ne kartą buvau pašautas – keliskart. Ir ką?

– Ar žinote, kad jūs – vienintelis režisierius, sukūręs filmų kiekviename žemyne?

– Nesakykit to garsiai. Paskui dar kas nors įrašys į Guinnesso rekordų knygą –­ man būtų siaubingai gėda.

– Jūsų nuotrauka, o šalia – žmogus su pačiais ilgiausiais nagais. Na, bet tikrai – esate šiuolaikinis gidas po mūsų planetą.

– Mėgstu turėti bendrakeleivių, pasiimti juos kartu, bet nėra taip, kad mes tyrinėjam kraštovaizdžius ar važiuojam į Antarktidą. Bet koks durnius gali nuvažiuoti į Antarktidą. O čia yra kelionė – būtent tai galite pamatyti mano meniniuose filmuose. Tai pakylėjimas, toks tikras pasakojimas ir žmonių pasiėmimas drauge. Tai svarbiau negu skaičiuoti: taip, filmavau Australijoje, taip, ir Europoje, taip, ir Meksikoje, taip, ir Antarktidoje irgi.

– Ar jums neatrodo, kad esate autentiškai apčiuopęs gyvenimą Žemėje?

– Ne, ne, bet koks kelionių agentas gali išvažiuoti, susižymėti viešbučius.

Pasaulis atsiskleidžia tiems, kurie keliauja pėsčiomis. Taškas.

– Bet jūsų buvimas tose vietose – intymus.

– Ir dar dirbu su žmonėmis, bet svarbiau yra kitkas – kad keliavau pėsčiomis; tai niekada nepersikėlė į jokį filmą, bet suprasti pasaulį gali tik tas, kas yra ėjęs pėsčiomis.

– Pėsčiomis – tai jums svarbu.

– Bent jau man, ir tai aš sakau kaip priesaką: pasaulis atsiskleidžia tiems, kurie keliauja pėsčiomis. Taškas.

– Anksčiau minėjote apie darbo pakylėtumą. Kada esate labiausiai patenkintas savo kuriamu menu?

– Kai labai gerai iškepu steiką.

– Steiką?

– Jautienos. Tokį labai gerą, jis čirška tau prieš akis, tu pasidalini su svečiais. Iškeptas tobulai, kaip ir reikia.

– O kas čia tokio?

– Nėra nieko, kas dar labiau pakylėtų.

– Kai kūrėte šį filmą, kokia informacija jus labiausiai nustebino?

– Man atrodo, niekas iš tikrųjų nenustebino, nes kai žiūri, kas vyksta aplinkui, tai užčiuopi įvykius, kurie vyksta dabar ar kurie dar tik bus. Gal toks pats netikėčiausias dalykas buvo minčių skaitymas: kad radijo bangas, kurias siunčia tavo smegenys, galima per labai artimą atstumą nuskaityti tomografu. Gali tas bangas nuskaityti: kada kas nors skaitys tekstą angliškai, o kas nors kitas – tą patį, tik portugališkai, susikurs kitoks bangų piešinys, o tu galėsi jį supras­ti. Yra struktūros, jos skirtingose kalbose artikuliuojamos įvairiomis gramatikomis.

– O kur šitoje formulėje meilė?

– Tai gal kai indaplovė įsimyli šaldytuvą? Pasakysiu taip: filme matosi ir jaučiasi, kad myliu kiekvieną, su kuo kalbuosi. Yra daug šilumos, supratimo. Bet kitu atveju, pasakykim, tikra meilė nutinka tarp mūsų kaip žmogiškųjų būtybių. Jai vieta – kitame filme. Kaip ilgametražiame filme „Dykumos karalienė“ (2015 m. Herzogo sukurtas biografinis filmas, – vert. past.).

– Savo esme „Tik pažiūrėki“ atrodo kaip žmonijos portretas.

– Va dėl to šito filmo dar niekas ir nesukūrė. Reikėjo, kad ateičiau aš ir pradėčiau knistis.

Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė

„New Republic“, 2016-01-29

Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“,   2016-03-04 nr. 3557

Literatūra ir menas
Temos: 2 Režisierius Kinas
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės