R.Zabarauskas yra kūrėjas, žinomas dėl savo atvirumo ir politinių diskusijų nevengiančio balso, šįkart nagrinėja radikalios dešinės fenomeną, visuomenės bei asmens dvilypumus bei bando atsakyti į klausimą, ką reiškia iš tiesų būti pilietiškam.
Anot Romo, kinas turėtų suteikti intelektualią pramogą, tokius filmus jis ir kuria. Kino kritikė A.Račaitytė yra pastebėjusi, kad R.Zabarauską galima vadinti „fenomenu Lietuvos kine“. Jis nuosekliai kuria tai, kas Lietuvoje dar nėra taip įprasta – queer kiną.
Pokalbyje R.Zabarauskas pasakoja apie norą erzinti snobišką „progresyvumą“, kino klišes, kurioms sąmoningai priešinasi, ir apie estetiką, gimusią tarp Kauno Šilainių daugiabučių.
-
„Kino fabrikas“ sovietmečiu: keisti cenzorių klausimai ir filmas, už kurį sau neatleido Žalakevičius
-
Vyriškas „Seksas ir miestas“, pigūs juokeliai ir intymūs Degutytės laiškai – Queer atspindžiai Lietuvos kultūroje
-
Filmo „Aktyvistas“ žvaigždė Robertas: „Būti savimi gali tik panėręs po vandeniu arba miegodamas“
Meninės klišės
– Filmas patrauklus akiai, estetiškas, nuneša į kitą tikrovę. Veiksmas vyksta Kaune, galima atpažinti Šilainių daugiabučius. Papasakok šiek tiek daugiau apie savo požiūrį į kino filmų estetiką – kodėl tokią renkiesi?
– Mane labai žavi Šilainių architektūrinis peizažas. Jis tinka kuriant „film noir“ estetiką. Esu paauglystėje ten šiek tiek laiko praleidęs – seneliai iš Vilniaus trumpam buvo persikraustę į Šilainius.
Tiesa, filmas nesiekia atitikti buitinio realizmo estetinių standartų. Nemėgstu šiuolaikinio europietiško autorinio kino, kuriame dominuoja vidutiniai planai, lėtas ritmas, buitinio realizmo romantizavimas, papuošiant jį sentimentalia „Super 16“ juosta, pastelinėmis spalvomis.
Dabar man tai jau atrodo kaip klišė. Tokio kino „meniškumas“ kuriamas per opoziciją Holivudui. Ir galiausiai ši „opozicija“ tampa „pozicija“.
Nuosekliai einu savo keliu ir ieškau kitos estetikos nepaisydamas, kam tai patinka, o kam – ne. Jos pagrindiniai elementai – kontrastai.
Filmuojame labai paprastai, nes man patinka matyti aktorių darbą, jų „stambius planus“. Esu įkvėptas Holivudo „aukso amžiaus“. Tiesa, atsiranda kitų kadrų, kurie gana poetiški. Norisi kontrastuoti paprastumą su išraiškingesniais sprendimais. Apskritai mėgstu ne tik „noir“ žanrą, bet ir melodramas.
Šia linkme dirbame tiek su operatoriumi Narvydu Naujaliu, tiek su montažo režisiere Igne Narbutaite. Džiaugiuosi, kad su komanda gebame ieškoti savos estetikos – juk yra kūrėjų, kurie tam, kad jų filmai atrodytų intelektualesni, neleidžia sau eksperimentuoti su raiška.
Erzinti snobus ir miestiečius
– Esi užsiminęs, kad tau įdomu, ar filmas sukels pasipiktinimą. Jis tikrai gali suerzinti. Manyčiau, kad dėl to, jog žaidžia su žiūrovu ir jo atomazga nebūtinai tokia, kokios galėtumei tikėtis. Ar sąmoningai nori kelti erzulį? Jei taip, kodėl tau tas svarbu?
– Ir sąmoningai, ir nesąmoningai. Rašydamas scenarijų labiau galvoju apie filmo dramaturgiją, o ne reakcijas, kurias galėtų sukelti kūrinys. Žinoma, šie dalykai susiję, bet akcentas kitoks.
Filmas pasakoja apie liberalios demokratijos veikimą tol, kol yra ją ginančių piliečių, kita tema – žmogaus ir visos visuomenės dvilypumas. Matome personažus, kurių galbūt negalima būtų įdėti į griežtą rėmą, kurie neatitinka tam tikrų ideologinių įsivaizdavimų.
Mano galva, tai – tikrovės dalis: juk net Prancūzijos Nacionalinio susivienijimo partijoje ar Vokietijos „AfD“ (vok. Alternative für Deutschland, liet. Alternatyva Vokietijai), yra žmonių, kurie atvirai priklauso LGBTQ+ bendruomenei, nors iš pažiūros lyg ir neturėtų.
Žvelgdami į radikalios dešinės bendruomenę ir kultūrą matome visokias šiuolaikiškas jos formas, pavyzdžiui, elektroninės muzikos kryptis „fashwave“. Beje, specialiai filmui kūrėme ir kūrinį, kuris skambėjo elektroninės muzikos bare. Šias keistas formas mes dažnai ignoruojame, tad norėjau atkreipti į jas dėmesį, kad geriau suprastume dabartį.
– Erzintojo pozicija gali būti sunki.
– Man labiausiai norisi erzinti savo bendraamžius, miestiečius, žmones, kurie laiko save progresyviais ir liberaliais. Manau, kad jie yra labiausiai atsakingi, kad Lietuvoje progreso nėra.
Daugelio tokių žmonių palaikymas yra dirbtinis, apsiriboja tapatybės prisiėmimu: laikau save šiuolaikišku ir progresyviu, tačiau ar kas nors dėl to daroma? Ar tik vieną kartą per metus pasidalijama vaivorykštės vėliavos nuotrauka internete per eitynes?
Be to, laikymas savęs progresyviu nelemia žmogaus pasirinkimų balsuojant, protestuojant, palaikant. Tokie žmonės dažnai būna gerokai snobiškesni nei ta visuomenės dalis, kuri palaiko kitas vertybes.
Žmonės, kurie yra prieš LGBTQ+, labai aiškiai savo poziciją išreiškia ir tai nulemia jų pasirinkimus: tiek vartojant kultūrą, tiek renkant juos atstovaujančius politikus. Tie, kurie save laiko palaikančiais, dažnai yra veidmainiai. Jeigu ką nors norėčiau paerzinti, tai tokius žmones – tikrai.
Gyvenimo prieštaringumas ir asmeninis optimizmas
– Atrodo, kad į dvilypumą tu atkreipi dėmesį ne tik vienoje, bet ir kitoje „barikadų“ pusėje. Filmas pradedamas kadrais, kuriuose matosi gana griežta takoskyra tarp dviejų visuomenės grupių: LGBTQ+ bendruomenės ir jiems prieštaraujančių. Filmo pradžioje abi grupės monolitinės, tarsi matytumei jas per juodai baltą filtrą, bet galiausiai filme atsiskleidžia jų kompleksiškumas, prieštaringumas, vidiniai konfliktai, spalvos.
– Man regis, kad taip yra ir tikrovėje. Norėjau išnarplioti realiame gyvenime esančius persipynimus tam, kad geriau juos suprasčiau.
Vertybių „signalizavimas“ kitiems nebeveikia. Man kur kas įdomiau ieškoti niuansų ir prieštaringumų. Menas gali išsiskirti tuo, kad perteikia skirtingus žiūros taškus.
Visai neseniai girdėjome apie iš Nacionalinio susivienijimo partijos stumiamą vieną jos pagrindinių lyderių Vytautą Sinicą, šis žingsnis irgi liudija apie minėtos politinės struktūros nevienalytiškumą. Juk Lietuvoje yra tokių asmenybių – buvusių filosofių – kurios lyg ir žinomos dėl LGBTQ+ bendruomenės vertybių atstovavimo, o dabar bendradarbiauja su propagandinės radikalios dešinės kanalais.
– O dvilypumą priimi kaip gyvenimo dalį ar norėtumei, kad būtų kitaip?
– Gyvenime esu optimistas. Man svarbus autentiškas pilietiškumas, sąžiningumas, demokratijos institucijų palaikymas, o ne jų atmetimas ar radikali kritika. Filme šis požiūris jaučiamas, bet leidžiu sau panagrinėti skirtingas puses, sudėtingumus, kurie komplikuoja mano optimizmą tikrovėje.
– Ar manai, kad tie žmonės, kuriems tu nepritari politiškai, turi teisę būti legitimiais politinio lauko dalyviais?
– Žaviuosi jų gebėjimu ginti savo pilietinę poziciją. Manau, kad tam tikra prasme šis klausimas šiandienos aplinkybėse tapo beprasmišku. Ką reikštų pasakyti, kad žmonės, besipriešinantys LGBTQ+ bendruomenės teisėms, nėra legitimūs politinio lauko dalyviai?
Tai reiškia ir viską, ir nieko. Tokią poziciją turi dauguma Lietuvos gyventojų. Lietuvoje net nėra partijų – išskyrus Laisvės partiją – kuri turėtų aiškią poziciją už visų piliečių lygybę. O jei ir turi, tai neišnaudoja galimybės padėtį pakeisti.
Dar kartą išrinkus Donaldą Trumpą prezidentu įvyko kultūrinis lūžis į dešiniąją politinę pusę.
Grįžtant prie filmo – jis išlieka intelektualia pramoga, todėl yra skirtas įvairių politinių pažiūrų žmonėms.
Kino politiškumas
– Ar „Aktyvistą“ laikytumei politiniu filmu?
– Visą meną laikau politišku: juk kiekvienas kūrinys atsiranda tam tikromis politinėmis aplinkybėmis. Manau, kad „Aktyvistą“ galima laikyti politiniu filmu, juo labiau kad jame net yra politikų personažų. Kalbu apie Reditos Dominaitytės sukurtą vidaus reikalų ministrės vaidmenį.
Turbūt galima sakyti, kad pagrindinė jo idėja yra apie pilietiškumo, politinės pozicijos išreiškimo svarbą, tačiau filme daug įvairių komplikacijų.
Netgi galima būtų jį laikyti „nepolitkorektišku“: LGBTQ+ bendruomenė vaizduojama nevienareikšmiškai, ne taip kaip dabar įprasta televizijos serialuose ar kino filmuose. Tiesa, pagrindinis filmo tikslas – būti intelektualia pramoga. Jaučiu, kad daug žmonių vis dėlto pavargę – aš taip pat – todėl į kiną norisi nueiti praleisti laisvalaikio, o ne ką nors išmokti.
Tyrimas apie radikalią dešinę
– Filme veikia dvi grupės – LGBTQ+ bendruomenė ir jiems nepritariantys, grupė, turinti radikalios dešinės atspalvių. Abi jas parodai nevienareikšmiškai. Pats LGBTQ+ bendruomenę pažįsti, tačiau kokio tyrimo teko imtis norint suprasti „kitą pusę“?
– Pradinis impulsas buvo susipriešinimas tarp šių grupių. Stebiu, kas vyksta JAV, pavyzdžiui, MAGA (angl. Make America Great Again, liet. Padarykime Ameriką vėl didžia) judėjime. Šie judėjimai apima įvairius žmones, jų neįmanoma nurašyti į stereotipinį įvaizdį.
Tyrimas tęsėsi Lietuvoje. Kalbinau du buvusius nacionalistinio judėjimo grupuočių narius, ieškau įvairių šaltinių. Filme atsirandantis Vyto personažas atspindi ir kitą pjūvį – su nacionalizmu persipynusią baltų kultūrą. Filme yra scena, kurioje rodome nacionalistų grupės susibūrimą, tad jis įkvėptas tikrovės, t.y. tokių susitikimų būna ir jie vyksta labai panašiai, kaip mes rodome filme.
– Iki dabar viešojoje erdvėje galima perskaityti tavo pasisakymų politinėmis temomis, dažniausiai – apie LGBTQ+ žmonių bendruomenės teises. Kodėl tau svarbu kaip asmeniui apie tai kalbėti, bet kino filmuose renkiesi kitą kalbėjimo būdą, ne tokį deklaratyvų ar „auklėjamąjį“?
– Manau, kad tam įtakos vis tiek padarė studijos užsienyje: tiek Paryžiuje, tiek Niujorke. Ten politiškumas ir pilietiškumas suvokiamas kaip kasdienybė. Juk Paryžiuje kartkartėmis reikia pereiti protestuotojų barikadas tam, kad patektumei į paskaitas. Kalbėjimas politiniais klausimais man yra natūralus.
Tačiau kūrybą suvokiu kaip atskirą nuo viešo kalbėjimo. Išsakant nuomonę viešai kaip tik reikia būti kuo konkretesniam, aiškesniam, tiesmukesniam. Viešai turi perteikti tai, ką galvoji.
Filmo paskirtis visai kitokia. Vis dėlto jaučiu įtampą tarp to, kad dažnai sakau savo nuomonę, bet jei ji atstumia dalį gyventojų nuo mano filmų, galbūt reikėtų rinktis taip garsiai nekalbėti? Atrodo, kad nebeprasminga.
Tai, ką kalbu viešai, atrodo labai paprasta man, tačiau – to negaliu sukontroliuoti – žiniasklaidos dažniausiai skandalizuojama.
