Sekite 15min Google
DŽENTELMENAI. 2 Sezonas (Gentlemen. Season 2) (Netflix)
Trumpai, apie ką: prabėgus metams nuo to laiko, kai hercogas Eddie Hornimanas (Theo Jamesas) sujungė jėgas su gangstere Susie Glass (Kaya Scodelario), naujai nusikaltėliu virtęs didikas yra pasiryžęs išplėsti marichuanos imperiją už Britanijos ribų. Ambicijos atveda porelę į Italiją, kur jie susipažįsta su mafijos bosu Marco Moretti (Sergio Castellitto).
„Džentelmenai“ (tiek filmas, tiek serialas) nėra taip lietuvių mylimo režisieriaus Guy'aus Ritchie įstabiausias darbas, tačiau jis pakankamai smagus ir tinkamas pamiršti, jog daugiausia, ką čia personažai veikia, – tai kalba posh akcentu, laikydami puodelį arbatos.
Prieš septynetą metų kino teatruose pasirodžiusi kriminalinė komedija „Džentelmenai“ („The Gentlemen“, 2019) buvo eilinis įrodymas, kad Guy'ui Ritchie yra geriausia likti prie kriminalų. Tai buvo neįspūdingas, bet energingas filmas, kurio įdomiausia detalė – žolės šiltadaržiai aristokratų žemėse, tiksliau, požemiuose, – ir virto šio serialo pagrindu.
Dabar sulaukiame antro sezono , kuriame naujai iškeptas narkobaronas, tiksliau narkohercogas Eddie Hornimamas nori paimti Europą, o gal net ir tapti Didžiosios Britanijos karaliumi. Jam kompaniją sudaro už gyvatę slidesnė Susie Glass ir visa paletė vienas už kitą ryškesnių, klastingesnių ir kvailesnių personažų. Tuo tarpu visa istorija, kurioje būtinai, BŪTINAI netyčia vis kažkas atsitinka (net jei tie netyčiukai jau tampa labai nuspėjami), dažnai primena ne pasakojimą, o kompiuterinį žaidimą „Grand Theft Auto: Downton Abbey“ ar kažką panašaus.
„Džentelmenai“ nėra nei itin aštrus, nei itin apgalvotas, nei itin išradingas. Tai yra darbinis jautis, užmušantis Jūsų laiką ir šiek tiek neva pasityčiojantis iš britaniško snobizmo, aukštuomenės ir dyko buvimo. Visgi ryškensio pėdsako jis palikti nesugeba, nes patys personažai yra lygiai tiek pat nerimti, kiek ir jiems nutinkančios situacijos, kurios turi daugiau bendro su anekdotais, nei su realybe.
Vis dėlto, ar smagu? Taip, kodėl gi ne, ypač rankoje turint puodelį arbatos su pienu ar ko kito ir meluojant, kad ten tik arbata su pienu. O kai viskas tik šaltyn, kas geriau paguodžia nei arbata...
BĖGIKĖ (The Runner) (Amazon Prime)
Trumpai, apie ką: sėkminga Londono advokatė Maia Marten (Gal Gadot), kaip ir kiekvieną rytą, leidžiasi pabėgioti, tačiau šis rytas jai bus kitoks. Paslaptingas skambintojas (Damianas Lewisas) netikėtai jai praneša, kad jos sūnus – pagrobtas. Kad jis liktų gyvas, motina privalo toliau bėgti per miestą, vykdyti vis pavojingesnius nurodymus ir niekam nepasakoti apie tai, kas vyksta.
„Bėgikė“ yra filmas. Ir tai vienintelis bent šiek tiek pozityvus dalykas, kurį aš galiu pasakyti apie jį.
Pasirinkau šį filmą, prisipažinsiu, antropologiniais tikslais. Jau žinojau, kad „Bėgikė“, švelniai tariant, nėra giriama, o protestai, susiję su aktore G.Gadot ir jos palaikymu gimtajam Izraeliui karo su Palestina kontekste, užgožė šį filmą absoliučiai (kaip ir, neabejoju, užgoš ir kitus jos filmus, o ir jos kalbos apie DI naudojimą filmuose pagyrimų nesulaukė). Tiesa, vis galvojau, kad gal visi šunys yra kariami būtent dėl jos pozicijos ir pats filmas yra nurašomas be reikalo...
Ne be reikalo!
Nuo ko čia pradėti... Pirmiausia, aš nesuprantu, kaip, kodėl ir kokių grasinimų sulaukęs išskirtinis vaidybinių ir dokumentinių režisierius Kevinas Macdonalas ( „Paskutinis Škotijos karalius“ („The Last King of Scotland“ 2006), „Marlis“ („Marley“, 2016), „Vitnė“ („Whitney“, 2018) sutiko režisuoti šią kvailą iki negalėjimo istoriją, kuria patikėti tiesiog fiziškai neįmanoma.
Neįsivaizduojamo bukumo scenarijus ne tik nesėkmingai bando kopijuoti „Greitį“ („Speed“, 1994), „Paskutinę akimirką“ (Nick of Time“, 1995), „Bėk, Lola, bėk“ („Lola Rennt“, 1998) ar „Telefono budelę“ („Phone Booth“, 2002), tačiau ir tai daro taip lėkštai, kad režisieriui tenka iš savo kepurės traukti visus per karjerą išmoktus triukus, bandant filmui suteikti bent šiek tiek įtampos. Ir sakydamas visus, aš ir turiu omeny visus, nes kamera tai sustoja, tai lekia, tai skrenda, tai leidžiasi, planai keičiasi, stambėja, tolsta, montažas greitėja, lėtėja, pakimba, nulūžta. VISKAS VYKSTA! Todėl finale gauname ne filmą, o kažkokį montažo mutantą
Na, bet gana apie tą kvailumą ir chaosą.... Juk veiksmo filmai nėra sukurti protui, o net ir bukiausius trilerius išgelbėja charizmatiška ir efektinga pagrindinė aktorė arba aktorius. Deja, G.Gadot nėra nei charizmatiška, nei aktorė. Gal ji ir atletiška, patraukli ir kadre gražiai atrodo, tačiau to neužtenka, kad būtum įtikinanti susijaudinusi mama (ironiška, nes pati G.Gadot turi keturis vaikus). O apie tai, kaip G.Gadot pasako savo tekstą, net kalbėti neverta, apie tai ir taip prikurta pakankamai memų... Galbūt jos kolega, tiksliau, priešininkas, talentingas britų aktorius D. Lewisas pataisytų situaciją? Toli gražu, nes jis čia vaidina absurdišką 90-ųjų blogiuką, kuriam ne su G. Gadot, o su Švarcu, Stallone ar Van Damu kovoti reikia.
Kaip supratote, „Bėgikė“ yra išskirtinis filmas, kuriame krūva kompetentingų žmonių bando dengti labai nekompetentingus žmones, o gauname rezultatą, dėl kurio ne tik gėda, bet ir bėgti norisi. Mano rekomendacija: jeigu norite pamatyti ką nors įtikinamo apie bėgančią moterį, pažiūrėkite lietuvišką variantą, besivadinantį taip pat – „Bėgikė“ (beje, šio filmo režisierius Andrius Blaževičius į kinus jau savo naują filmą paleido). Ten ir talento daugiau, o ir desertui mane ekrane pamatysite. Vis tiek geriau...
SOS (Mayday) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: Šaltojo karo įkarštyje perspektyvus JAV karinio jūrų laivyno pilotas Troyus Kelly (Ryanas Reynoldsas) išsiunčiamas į slaptą misiją į Sovietų Sąjungą, tačiau operacija baigiasi katastrofa, ir jis lieka įstrigęs už priešo linijų. Jo vienintelė viltis išgyventi – Nikolajus Ustinovas (Kennethas Branagh), ekscentriškas buvęs KGB agentas, kurį neįprastai traukia amerikiečių kultūra.
„SOS“ iš pirmo žvilgsnio yra bandymas atkurti 80-ųjų veiksmo komedijas. Deja, yra ir antras žvilgsnis, ir jame matyti, kaip puikiai šis filmas pasitarnauja rusų propagandai ir banaliems „Rusijos protu nesuvoksi“ stereotipams.
Sakau tiesiai – šis filmas man pasirodė tiesiog šlykštus. 90-aisiais žiūrėti bukas amerikietiškas veiksmo komedijas ar dar idiotiškesnius kovinius filmus su stereotipiniais naiviai nuoširdžiais arba šaltai terminatoriškais rusais buvo smagu. Pirmiausia, tu supratai, kad tai tėra žanro taisyklės, kurias galėjai nurašyti nesidomėjimui, abejingumui ir kartais tam pačiam amerikietiškam, nenoriu sakyti, kvailumui, taigi nesakysiu, o antra... Na, antro, nebuvo, nes viskas buvo labai idiotiška.
Tačiau dabar, 2026-aisiais metais, kada Rusija yra užpuolusi Ukrainą ir žudo jos žmones, toks filmas kaip „SOS“ yra neatleistinas, ir nesvarbu, kiek nerimtai jį reikia vertinti. Tai yra dar viena atsakomybės nuėmimo ir teiginių esą „ne viskas – vienareikšmiška, „valstybė bloga, o žmonėms gyventi reikia“, o ir šiaip „rusų be degtinės, žiemos ir tamsos nesuprasti“ sesija, kurią žiūrėti tiesiog šlykštu. Juk pagrindinis rusas – draugiškas amerikietišką kultūrą mylintis Nikolajus, atsiprašau, Nikas – yra prakeiktas KGB kankintojas-žudikas-skerdikas, ir jokios filmo „Asas“ („Top Gun“, 1986) citatos to nepakeis.
Keista žiūrėti tokį filmą ir suprasti, kad žmonės juo mėgaujasi (tuo tarpu klykdami, kas leido Gal Gadot filmuotis), nes tokios sovietinės realybės pasakos net ChatGPT nesukurtų. Gėdingas filmo kūrėjų bandymas kažkokiu būdu romantizuoti skurdžią sovietinio žmogaus kasdienybę tik parodo, kad jie tiesiog nesupranta, apie ką jie šneka.
O ir be politinio dvoko, filmas yra niekuo neypatingas, nes Rynas Reynoldsas vaidina Ryaną Reynoldsą, o Kennethas Branagh vaidina eilinę savo ruso parodiją, kuri dar Christopherio Nolano filme „Tenet“ („Tenet“, 2020) buvo ant absurdo ribos. Čia ji jau tame absurde maudosi, nepaisant to, kad personažas yra, kaip minėta, kankintojas ir žudikas.
Šlykštus filmas ir šlykštūs visi tie, kurie uždegė jam žalią šviesą...
PABAISA: LIZZIE BORDEN ISTORIJA (Monster. The Lizzie Borden Story) (Netflix)
Trumpai, apie ką: įstrigusi žiauriuose Viktorijos laikų namuose Lizzie Borden randa netikėtą išeitį, kai į jos gyvenimą įžengia nauja tarnaitė Bridget „Maggie“ Sullivan, skatinanti ją maištauti prieš tik savimi besirūpinantį tėvą ir despotišką pamotę.
„Pabaisa: Lizzie Borden Istorija“, nepaisant to, kad yra paremta tikrais įvykiais, su istorija, tiek tikrovės prasme, tiek naratyvo atžvilgiu, neturi nieko bendro. Tai tiesiog eilinis serialo kūrėjų bandymas sensacionalizuoti siaubingą tragediją, išsityčiojant iš visų šio įvykio dalyvių.
Išsyk pasakysiu, Ryano Murphy ir Iano Brennano duetas („Pabaisa“ („Monster“, nuo 2022), „Choras“ („Glee“ 2009-2015) ) yra vienas blogiausių TV kūrėjų tandemų šiuolaikiniame pramogų pasaulyje. Jų produkcija visada pasižymėjo skonio trūkumu, subtilumo sausra, empatijos speigu ir visais kitais vaizdingais epitetais, kurie reiškia tik viena – jiems rūpi šokiruoti ir už tai susirinkti pinigus.
Deja, tai pavyksta, nes nepaisant to, kiek siaubinga yra „Pabaisa: Lizzie Borden...“, šis serialas jau yra „Netflix“ hitas, kaip ir kiti kūriniai „Pabaisos“ serijoje, ir jokia sveika nuovoka čia niekuo nepadės. Tačiau tai nekeičia fakto, kad tai yra viena blogiausių, netgi viena kvailiausių istorijų, išėjusių į mūsų ekranus.
Pirmiausia, serialas neturi nieko bendro su tikra Lizzie Borden istorija, todėl jos nuolatinis seksualizavimas prie to dar ir pridedant visus įmanomus kūno skysčių pašalinimus pradeda priminti ne suaugusių vyrų šiai dienai adaptuotą pasakojimą, o trylikamečių paauglių apgailėtiną fantaziją, pamačius pernelyg daug siaubo filmų. Tai yra tiesiog seksualinių frustracijų maratonas, lyg personažai neturėtų jokios kitos motyvacijos, išskyrus seksą ar jo trūkumą. Jie yra paprasčiausios žmonių parodijos, kurios ima erzinti jau pirmosiomis minutėmis.
Be to, nuolatiniai bandymai feminizuoti istoriją atrodo taip prikišamai ir neįtikinamai, kad galvoji „Taip, šitą serialą kūrė tikrai vyrai“. Apie dalis, kada ekrane iššoka Elisabeth Bathory ar Aileen Wournos, aš net nekalbu, nes to protu suvokti tiesiog neįmanoma...
Todėl labai keista ir apmaudu matyti tokias puikias aktores, kaip Vicky Krieps ar Rebecca Hall, čia baudžiančias save tokiomis rolėmis. Pirmoji vaidina viską apie seksą išmanančią tarnaitę, kuri, lyg Svečias iš Piero Paolo Pasollini „Teoremos“ („Teorema“, 1968), korumpuoja visą šeimą, o antroji vaidina... blogietę iš „Betmeno ir Robino“ („Batman and Robin“, 1997)?
Finalizuoti galėčiau taip, nežiūrėkite „Pabaisos: Lizzie Borden...“, pagailėkite savo laiko ir pilkųjų ląstelių. Tiek Jūs, tiek jos vertos daugiau.
BROLIAI (Brothers) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: Matthew McConaughey ir Woody Harrelsonas vaidina fikcines savo pačių versijas, kurių ilgametė draugystė virsta chaosu, sužinojus, kad jie gali būti netikri broliai. Po to, kai žlunga Woody dukters vestuvės, Harrelsonų šeima persikelia į Matthew rančą Teksase, kurioje pastarojo motina netyčia atskleidžia dešimtmečius saugotą šeimos paslaptį.
Pasakysiu tiesiai, „Brolių“ idėja yra geniali, ypač žinant, kad jos šaknys yra paslėptos ne kažkur anapus, o tikrovėje. Visgi, turėti gerą idėją yra tik pusė darbo, kuris čia, deja, yra atliekamas atmestinai ir nuspėjamai. O juk tokia gera idėja buvo...
Pradėkime nuo to, kad gandai apie tai, kad M. McConaughey mama galimai prieš daugiau nei pusšimtį metų pasilinksmino su W. Harrelsono tėvu (Matthew tėvai, kaip žinoma, tada buvo eilinį kartą išsiskyrę), kilo ne iš geltonųjų puslapių ar TMZ blevyzgų. Šią istoriją atskleidė patys aktoriai skirtingų interviu metu, taip suteikdami gandonešiams neblogą galimybę paplakti liežuviais. Tiesa, DNR testai, kiek žinia, nepadaryti, todėl taip ir nėra aišku, ar šie artimi draugai yra daugiau nei draugai.
Vis dėlto, šios nepatvirtintos istorijos užteko tam, kad būtų sukurtas komiškas serialas, kuriame aktoriai vaidina hiperbolizuotus save (ar tikrai hiperbolizuotus?) ir lengvai iš savęs bei vienas kito šaiposi. Žinote, toks nekenksmingas, šiltas, linksmas serialiukas, labiau primenantis dviejų žvaigždžių atostogas Teksase, nei sudėtingus ir daug jėgų reikalaujančius filmavimus....
Ir reikia pripažinti, kad ši šiluma sėkmingai sklinda ir per TV ekranus, abu aktoriai ir kiti personažai yra charizmatiški ir mieli, o nesusipratimai didelio streso nekelia. Su tokia produkcija galima ramiai įsirangyti po pledu ir nieko negalvoti Tačiau pažiūrėjus įdėmiau, nejučiomis imi suprasti, kad galimos brolystės paslaptis ir yra viskas, ką serialas pasiūlo. Visi kiti Woody ir Matthew patiriami nuotykiai yra vidutiniški, standartiški ir niekuo neypatingi. Bet kuri amerikietiška komedija galėtų tokius siužeto vingius pateikti, tik joje nevaidintų tokio lygio žvaigždės ir viskas kainuotų daug pigiau.
Dėl šių priežasčių „Brolius“ įvardinčiau kaip nepasiteisinusį projektą, kuris pitchinant idėją, neabejoju, skambėjo kaip garantuotas hitas. Deja, ką įdomaus su šia idėja daryti, taip ir nebuvo sugalvota.
