Hemelės (olandiškai – dangus), maždaug dvidešimtmetės merginos, tai nejaudina: jokių emocijų, jokio nuoširdumo, užuominų į meilę. Tokio bejausmio sekso filme daug. Vietos nelieka net glamonėms – Hemelė nori tai padaryti greitai ir užmigti, taip kaip daro liūtai. Primena moterišką „Shame“ versiją? Tol kol nepasirodo Hemelės tėvas Gijs.
Gijs − pasiturintis mergišius besisukantis aukcionų versle. Jo meilės romanai nenublanksta prieš Hemelės vienos nakties nuotykius. Pagrindinis skirtumas, kad tėvas moterims jaučia vienokius ar kitokius jausmus, nepasitenkina vien gyvulišku instinkto patenkinimu. Kadangi Hemelės motina mirė, kai ji dar tebuvo vaikas, tėvo ir dukters santykiai neįprastai artimi. Tėvas vadinamas vardu, visai kaip draugas ir cigaretė surūkoma per pusę lyg mokyklos laikais besidalijant – artimi gražūs santykiai, galima tik pavydėt. Vėliau filmas kerta žiūrovo patogumo ribas tiek, kad, atrodo, per daug nenustebtum išvydęs kraujomaišą, bet „Hemelė“ ne apie tai. Itin intymi scena, kur tėvas miegančią merginą neša šlapintis šokiruoja žymiai labiau. Apskritai judviejų santykius lengviau būtų pavadinti platoniška santuoka. Juk Hemelė pavydi tėvo naujai merginai.
Gana froidiška tema, nors pati režisierė teigė, kad jos Hemelė neturi jokių psichologinių problemų, esą ji tik bando suprasti ir surasti save, atsiriboti nuo to sunku. Juk dauguma Hemelės vyrų vyresni, o tas, kurį ji pagaliau siekė pažinti, beveik jos tėvo amžiaus. Ko gero, ji nevalingai siekia surasti tėviškos globos pakaitalą, bijodama likti viena. Juk Hemelei teks išsiskirti su tėvu ir pradėti savo gyvenimą, tik šis išsiskyrimas bus dar sunkesnis juk jie skirsis taip, kaip skirtis gali mylimieji. Laikinumą puikiai pabrėžia skaidri melancholiška scena operoje.
Visas filmas nufilmuotas stilingai, minimalistiškai, su liūdesio prieskoniu. Tai be abejonės gražus reginys akims, bet būtent dėl to jis kiek per gražus sukrėsti sielai.
Visas filmas nufilmuotas stilingai, minimalistiškai, su liūdesio prieskoniu. Tai be abejonės gražus reginys akims, bet būtent dėl to jis kiek per gražus sukrėsti sielai. Filmo padalijimas į atskiras mini noveles padeda išlaikyti dėmesį, tačiau silpnina gebėjimą susitapatinti su veikėju, patikėti jo egzistavimu, veiksmų pagrįstumu. Iš tikrųjų kyla klausimas, kiek žiūrovų išvis ras sau tapatų veikėją. Ar daug čia bus senstančių donžuanų, auginančių paaugles dukras? Ar daug bręstančių merginų, ieškančių savasties per seksą?
Vis dėlto pati Hemelė atrodo reali. Gal dėl puikios aktorės Hannah Hoekstra vaidybos, kuri yra absoliučiai organiška ir sugeba sukurti kontrastingą personažą. Juk Hemelė savyje turi ir, atrodo, visai nederančio tyrumo, užtikrintos savotiškos išminties. Jos personažas kiek primena 2004 m. prancūzų filmo „Lila dit ca“ veikėją Lilą. Abi bręstančios merginos sprendžia seksualumo klausimus, panašus net aktorių tipažas. Nors abiejų filmų scenarijuose neišvengta klišių, „Lila“ sugeba paliesti giliau. Šio filmo galios sukurti atmosferą neina nuginčyti, o „Hemelė“ kiek praslysta paviršiumi: stilingi, turtingi žmonės stilingose, prabangiose erdvėse, kokia to paskirtis filme? Tiesa, viename kadre už lango galima pastebėti eilę dviračių ir sekundei patikėti esant Nyderlanduose, tik šokis su ispanu nukelia vėl kitur. Galbūt taip siekiama pabrėžti modernaus miesto dinamiką, bet atmosfera tampa nevientisa.
„Tu per mažai duodi atgal“, – Hemelei ištaria eilinė tėvo mergina. Vis dėlto ką duoda Hemelė? Hemelė pasislėpusi po daugybe kaukių. Bet ta keistai hipnotizuojanti scena, kur verkiant Hemelei nejaučiant iš nosies bėga kraujas nuperka labiau negu seksas. Ji palaužta, ji pažeidžiama. Hemelė – dangus, dangus pagaliau giedras.
