Politinės realybės apraiškas Europos šalių kino forumo „Scanorama“ pristatomuose filmuose galima išvysti namų kino platformoje.
DAU. Nataša (rež. Ilja Chržanovskis, Jekaterina Oertel)
Suvirškinti DAU lygiai taip pat nelengva, kaip suvokti jo mastą. Kelerius metus už privačias lėšas filmuotas autobiografinis filmas apie slapto SSRS mokslinio instituto vadovą virto realybės šou, kuriame dalyvavo ir neprofesionalūs aktoriai, ir žymūs menininkai. „DAU. Nataša“ pristato tik vieno iš jo gyventojų – valgyklos darbuotojos Natašos – portretą. Dienomis ji maitina institute dirbančius mokslininkus ir karininkus, o vakarais geria ir pykstasi su savo jauna padėjėja Olga. Kartą vakarėlio metu ji permiega su institute dirbančiu prancūzu fiziku ir patenka į saugumo rankas.
Šarlatanas (rež. Agnieszka Holland)
Janas Mikolašekas – valios ir atjautos įsikūnijimas. Jis talentingas, jautrus, atkaklus ir paslaptingas. Patikimas gydytojas, kuriam pakanka žvilgtelėti į ligonio šlapimą, kad suprastų, kokia liga jį kamuoja. Garsas apie jį pasklinda po visą Čekoslovakiją, atsidūrusią dviejų politinių jėgų rankose. Saugomas ir išnaudojamas nacionalsocialistų bei komunistų, Janas gali apeiti sistemą, bet postalinistiniais metais situacija tampa nenuspėjama, ir jo saugumui iškyla rimtas pavojus. Režisierė tęsia vieną svarbiausių savo kūrybos temų ir tyrinėja, kaip asmeninio ir politinio gyvenimo priešprieša veikia įprastoms normoms nepaklūstančio individo likimą.
Konferencija (rež. Ivan I.Tverdovsky)
Natalija, vienuolė iš atokaus Rusijos vienuolyno, praėjus 17 metų po teroristų išpuolio Dubrovkos teatre, atvyksta į Maskvą. Ji buvo atsiųsta surengti atminimo vakaro 2002 m. spalį nukentėjusioms aukoms. Natalija ir jos šeima taip pat buvo šio įvykio liudytojai. Aplinkinio pasaulio beveik pamiršti konferencijos – taip prašoma vadinti renginį oficialiai – organizatoriai ir dalyviai pasijunta nereikalingi visuomenei. Tačiau įvykių chronologija atskleidžia tamsių detalių apie Natalijos asmeninę istoriją.
Paryžiaus kaligramos (rež. Ulrike Ottinger)
6-ojo dešimtmečio Paryžius – avangardo sostinė ir naujos kartos menininkų bei intelektualų biotopas. Dvidešimtmetė Ulrike Ottinger atvyko į jį, vedama troškimo kurti, ir ateinančius dvidešimt metų šį miestą vadino savo namais. Klaidžiodama tarp knygynų, koncertų salių, teatrų, kino teatrų, muziejų ir kavinių, vokiečių dokumentinio kino grande dame tyrinėja savo atminties žemėlapį ir jame ryškėjančius praeities Paryžiaus kontūrus – meninio ir politinio gyvenimo sceną, kurioje ne tik skleidėsi naujos idėjos, bet ir siautė XX a. demonai.
Vaikų namai (rež. Shahrbanoo Sadat)
Kai penkiolikmetį Kodratą areštuoja dėl nelegaliai perpardavinėjamų bilietų į kino teatrą, jis patenka į Kabulo vaikų namus. Čia pirmą kartą gyvenime jis ne tik pradės mokytis, bet ir susiras draugų, nukeliaus į Maskvą, patirs pirmąją meilę ir pirmas skaudžias netektis. „Vaikų namai“ – tai nostalgijos, spalvų ir sinefiliško susižavėjimo Bolivudu kupinas filmas, vaizduojantis politinių sukrėtimų draskomą Afganistaną paauglių akimis.
Nilo Dievo motina (rež. Atiq Rahimi)
Ruanda, 1973-ieji. Aukštai ant kalvos įsikūrusi „Nilo Dievo motina“ – prestižinė katalikiška mergaičių mokykla, kurią lanko būsimasis šalies elitas. Artėja baigiamieji egzaminai, o mokinės dalijasi bendru miegamuoju, pomėgiais ir svajonėmis. Įprasta kasdienybė, regis, toliau teka sava vaga, bet šalyje ir mokykloje bręsta stiprios prieštaros. Merginų ir visos tautos laukia negrįžtami ir žiaurūs pokyčiai.
Moskitas (rež. João Nuno Pinto)
Pirmasis pasaulinis karas. Portugalų kariai vyksta į Afriką apginti savo kolonijų nuo puolančių vokiečių. Jaunas savanoris, kupinas patriotizmo ir užsidegimo, svajoja, kaip šlovingai tarnaus savo šaliai ir po kelių mėnesių grįš kaip didvyris. Tačiau viskas susiklosto kitaip. Užsikrėtusį maliarija, jį paliekama kuopos draugai klajoti po karo nualintą Afriką. Kovų vaizdai kario atmintyje pinasi su karščiuojančios sąmonės vaizdiniais.
Į tamsą (rež. Anders Refn)
Naujasis danų režisieriaus veterano Anderso Refno filmas – tai šeimos epas, kurio veiksmas vyksta per Antrąjį pasaulinį karą. Šeimos tėvas, sėkmingai dirbančio fabriko šeimininkas, stengiasi išlaikyti verslą sunkiomis sąlygomis ir yra priverstas kolaboruoti su naciais. O jo sūnus, priešindamasis aplinkybėmis, prisijungia prie rezistencijos judėjimo.
Tarnai (rež. Ivan Ostrochovský)
Michalas ir Jurajus studijuoja kunigų seminarijoje komunistinėje Čekoslovakijoje. Nors jų kasdienis gyvenimas iš pažiūros atrodo dedikuotas dvasinėms pratyboms, iš tiesų seminarija yra draskoma tamsių politinių žaidimų. Komunistinio režimo atstovai nori žūtbūt Katalikų bažnyčią paversti ideologiškai palankių piliečių kalve arba sulyginti jos institucijas su žeme. Tokiame kontekste jaunuoliai turi pasirinkti: likti ištikimiems savo idealams arba tapti kolaborantais.
Katė sienoje (rež. Vesela Kazakova, Mina Mileva)
Irina – vieniša bulgarė motina, gyvenanti Londone. Jos kasdienybėje tiek daug iššūkių, kad moteris netrunka pasijusti kate sienoje. Galiausiai tokią sutinka ir tikrovėje. Diplomuota architektė, neradusi galimybių įsitvirtinti korumpuotoje gimtojoje šalyje, bando kurti naują gyvenimą, bet jos svajonėms tenka atlaikyti ne vieną realybės smūgį.
Į frontą (rež. Federico Ferrone, Michele Manzolini)
„Į frontą“ subtiliai balansuoja ant dokumento ir išmonės ribos. Viena vertus, filmą sudaro tikri Antrojo pasaulinio karo dokumentai: italijos kareivių dienoraščiai ir kronikos. Kita vertus, panaudojant šiuos dokumentus, kuriama niekada neegzistavusio kareivio istorija, tarsi individualizuojant ir suteikiant fikcinį kūną kolektyviniai atminčiai. Tai dialogas su istorija, įrodantis vien tik kinui būdingą galią prakalbinti vaizdus.
Rojaus arka (rež. Marcelo Felix)
„Rojaus arka“ – kinematografinė esė apie atmintį ir jos saugojimo mechanizmus. Nubrėždamas analogiją tarp augalų ir kino juostų saugojimo, režisierius keliautojo lūpomis jungia praeitį ir ateitį, gilinasi į mitologinį mūsų poreikio atsiminti ir saugoti lygmenį.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4 – 22 d.
