Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 10d. 13:43

„Scanoramos“ dienoraštis: atidarymo nesusipratimas ir laimės surogatų paieškos

Kadras iš filmo „Svaigulys“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Svaigulys“

Lapkričio 7 d. prasidėjęs Europos šalių kino forumas „Scanorama“ savo programoje pristato beveik 100 ilgametražių filmų. Kad tarp jų išsirinkti būtų lengviau, 15min dalinasi pirmaisiais įspūdžiais iš festivalio – apie Månso Mårlindo ir Björno Steino „Svaigulį“, Jessicos Hausner „Laimės gėlelę“ ir Levano Akino „O tada mes šokome“.

SVAIGULYS / Swoon

Kad ir kaip bežiūrėsi, filmas, atidarantis festivalį, tampa jo vizitine kortele: jis sulaukia gerokai daugiau žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio, o daliai kviestinių meno bei politikos atstovų tampa ir vieninteliu festivalio metu pamatytu kūriniu. Būtent todėl sprendimas „Scanoramą“ atverti švedų režisierių Månso Mårlindo ir Björno Steino filmu „Svaigulys“ atrodo sunkiai suprantamas.

Lapkričio mėnesį vykstanti „Scanorama“, dalies žiūrovų galvoje vis dar apraizgyta stereotipų apie niūrų ir slogų skandinavišką kiną, nuo tokio įvaizdžio bando vaduotis parodydama visišką priešingybę – cukraus vatos saldumo filmą „Svaigulys“ apie du konkuruojančius atrakcionų parkus ir tarp mirtinų priešų atžalų, Johano ir Nini, užgimusią meilę.

VIDEO: Filmo „Svaigulys“ anonsas

Režisieriai, nukeldami žiūrovus į Antrojo pasaulinio karo metą, akivaizdžiai gardžiuojasi tiršta retro estetika, tačiau užkurti tikro siautulio mechanizmo jiems vis nepavyksta: veiksmas gena veiksmą, spalvos žaižaruoja, kamera ir montažas nenustygsta, o „Svaigulys“, regis, vis tiek stovi vietoj.

Taip yra ne tik dėl to, kad pabrėžtinas nutrūktgalviškumas atrodo dirbtinai sukonstruotas, todėl kelia ne malonų svaigulį, bet, priklausomai nuo tolerancijos laipsnio, žiovulį arba frustraciją; filme galutinai nokautuoja iki skausmo šabloniški personažai, dar ir išgyvenantys vieną banalybę po kitos. Pavyzdžiui, kai Johanas susivaidija su Nini, jųdviejų sielos staiga atsiskiria nuo kūnų ir pasibučiuoja. Nenuostabu, jei žiūrint šią sceną ištinka pavydas. Ir aš pagalvojau, jog būtų smagu palikti savo kūną rymoti salėje, kad jau per pirmąjį filmo pusvalandį išvarginta siela galėtų prasiblaškyti už kino teatro ribų.

„Svaigulys“, jei tik būtų drąsesnis, mažiau rimtai į save žiūrintis filmas, turėjo potencialo tapti smagia absurdo komedija, tačiau dabar nedaug tepakyla nuo televizinės melodramos lygio.

Kadras iš filmo „Svaigulys“
Kadras iš filmo „Svaigulys“

Žvelgiant į „Scanoramos“ programą, nepasakytum, kad „Svaigulys“ užduoda toną visam festivaliui. Greičiau priešingai. Dar didesnė praraja atsiveria palyginus jį su kitu festivalio akcentu – uždarymo filmu. Jei „Svaigulys“ turėtų taikyti į kuo platesnę auditoriją, uždarymui pasirinktas hibridinis Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“ yra visiška jo priešingybė – tai intelektuali, sudėtingos struktūros, lėto tempo ir toli gražu ne žiūroviška juosta. Kaip ir kodėl tokioje kompanijoje atsidūrė „Svaigulys“? Man tai lieka paslaptimi.

LAIMĖS GĖLELĖ / Little Joe

Jessicos Hausner „Laimės gėlelė“, kaip ir prieš ketverius metus „Kino pavasario“ programoje rodytas autorės filmas „Beprotiška meilė“, visų pirma stebina savo distancija – žiūrint J.Hausner filmus, visada jaučiuosi palikta tarpduryje, per atstumą žvelgianti, kaip preciziškai režisierė kuria klaustrofobišką atmosferą, kurioje visad jauti esant kažką nežemiško. Kažką, kas filmo personažus priverčia veikti autopiloto režimu.

„Laimės gėlelėje“ į šią būseną herojus panardina „mažasis Džo“ – genų inžinerijos pagalba sukurta gėlė, kuri jos savininkui teikia laimės jausmą. Gėlę sukūrusi mokslininkė Elis (Emily Beecham už šį vaidmenį Kanuose buvo pripažinta geriausia aktore) nesilaikė visų saugumo reikalavimų, tačiau buvo tikra, jog tame nėra nieko baisaus. Iki tol, kol aplinkiniams, įskaitant ir jos sūnų, nepradėjo reikštis šalutinis poveikis.

VIDEO: Filmo „Laimės gėlelė“ anonsas

Robotiškas J.Hausner kino pasaulis ne kiekvienam – emocijų amplitudė čia maksimaliai sumažinta, aktoriai tekstą beria tuo pačiu tonu, o įtampą kuria siužetinė bei estetinė monotonija. Visa tai gali pasirodyti akademiška, negyva, nuobodu. Tačiau net jei J.Hausner stilius neatrodo mielas ir pusę filmo erziniesi „paliktas tarpduryje“, kai kurie jos režisūriniai sprendimai priverčia nulenkti galvą: centrinės kompozicijos kadre, kuriame matome vienas priešais kitą sėdinčius ir besišnekučiuojančius žmones, kamera artėja tol, kol nei vieno iš pašnekovų kadre nebelieka, taip tarytum kviečiant žiūrovą pažvelgti toliau, į neįvardytą, tarpinę erdvę.

Vis tik „Laimės gėlelei“, bandančiai kritikuoti laimės surogatų ieškančią visuomenę, pritrūksta svorio – išvada, kurią suponuoja pati filmo premisa, praktiškai be variacijų kartojama tol, kol pradeda skambėti kaip varginantis moralas. O šis, net ir įvilktas į gražų rūbą, atsibosta greit.

O TADA MES ŠOKOME / And Then We Danced

Protestų Sakartvele lydimas Levano Akino filmas „O tada mes šokome“ nuolat susilaukia lyginimų su su Lucos Guadagnino 2017 m. pasirodžiusia juosta „Vadink mane savo vardu“. Ir ne be reikalo: abu filmai jautriai pasakoja apie pirmąją meilę ir viduje kirbančią baimę tos meilės siekti, jei tavo jausmai nukreipti ne į tos lyties asmenį, kurio iš tavęs tikisi visuomenė.

„O tada mes šokome“ žiūrovui atveria Merabo gyvenimą. Jis su savo mergina šoka Sakartvelo šokių ansamblyje, vakarais dirba padavėju restorane, o grįžus į skurdžius namus klausosi šeimyniškių vaidų. Rūpesčių daug (kartais net per daug – šeimos siužetinės linijos pradeda atrodyti perteklinės ir trukdančios koncentruotis į pagrindinį pasakojimą), bet viskas pradeda atrodyti kitaip, kai kai prie ansamblio prisijungia naujas šokėjas Iraklis. Merabas su Irakliu netrukus tampa konkurentais, draugais, mylimaisiais.

VIDEO: Filmo „O tada mes šokome“ anonsas

Kaip ir „Vadink mane savo vardu“, „O tada mes šokome“ yra be galo švelnus filmas – ilgesingas, skendintis auksinėje šviesoje, naudojantis daug stambių kadrų. Atsvara švelnumui tampa šokių scenos, kuriose kamera pasileidžia šokti drauge su talentingais aktoriais. Ir šoka kartvelų šokį, kuris, anot ansamblio vadovo, yra „apie vyriškumą“. Taip prieš žiūrovų akis pradeda vertis griežtos tradicijos ir į tradiciją nebesutelpančio žmogaus skirtis – būtent dėl to finalas, sugriaunantis tarp šių dviejų buvusias sienas, atrodo toks paveikus.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai