Pirmadienio vakarą 20.30 val. „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre bus galima pamatyti pirmąjį dokumentinį režisieriaus Marato Sargsyano beveik dvejus metus kurtą filmą „Tėvas“. Pagrindinis filmo herojus, tėvas, buvęs nusikaltėlis Vidas Zenonas Antonovas – senas profesionalus melagis su kriminaline praeitimi. Tačiau šis filmas ne apie jo kriminalinę praeitį, o apie šeimyninę dabartį. Dabar herojui 73-eji, jo šeimoje – 10 vaikų, naujagimis sūnus ir 2 anūkai. Tik pasenęs jis sukūrė šį savo gyvenimo šaltinį.
„Šeimoje – laukinė dvasia su visais savo privalumais ir trūkumais. Paprastai bet kokios šeimos ašis yra mama. Šiuo atveju – tėtis. Be tėvo šita šeima būtų visai kitokia. Filme bus vietų, kurios Vidui tikrai nepatiks, man bus įdomu išgirsti jo nuomonę“, – kalbėjo filmo režisierius.
M.Sargsyanas sakosi supratęs kūrėjo atsakomybę. Kai režisierių įsileidžia taip arti, kai jis gali daryti įtaką, net manipuliuoti žmonėmis, provokuoti juos, o tada filmuoti spekuliuotą aštrią situaciją, reikia būti atsakingu. Reikia išlaukti „TO momento ir TO kadro“.
Antradienį savo debiutinį filmą „Sapnuoju, kad einu“ pristatys Jokūbas Vilius Tūras. Filmo premjera prieš keletą dienų įvyko Kotbuso tarptautiniame festivalyje, Vokietijoje. 2010 m. sausio 5 dieną Jokūbas išėjo iš savo namų pėsčiomis iki pat Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje. Tai autoportretas kelio filmo rėmuose – be automobilio, bet su daug automobilių triukšmo.
„Tai yra pirmasis mano pilno metro filmas. Suvokiau, kad apie save kurti filmą be kito žmogaus pagalbos yra neįmanoma. Nežinai, kaip apeiti narcizo sindromą, kiek tavo veido turi būti filme“, – pasakojo J.V.Tūras. Jo piligriminė kelionė buvo skirta pasiekti susitaikymą su praeitimi, harmonijos paieškoms, norui būti harmoningesniu šeimos nariu.
Lietuviškų filmą seriją pratęs trečiadienį pristatoma Martos Dauliūtės juosta „Antra klasė“. Dviprasmiškas filmo pavadinimas verčia susimąstyti apie šiuolaikinės visuomenės mąstymą – kaip jie mato emigrantus, ką galvoja apie juos. Kurdama filmą kartu su kolege iš Švedijos Elizabeth Marjanovic´ Cronvall, režisierė susidūrė su būsimų filmo herojų pasipriešinimu.
„Jūs mus laikot idiotais? Įsivaizduojat, kad pabūsite meilios, pasišypsosit ir mes filmuosimės? Ką aš jums papasakosiu?“ – klausė jie.
Pati režisierė sako, kad tai yra filmas apie žmonių įtarumą, spontanišką pojūtį, kad jų negerbia, kad saviironija – labai geras būdas išgyventi. Pats filmas – tam tikras derybų procesas dėl filmavimo, kurio metu nagrinėjamas klausimas, kodėl vyrai nenori filmuotis.
„Prieš savaitę grįžome tuo pačiu keltu, kuriuo plaukėme, kai pradėjome filmavimus. Atpažinome vyrus, kurie ten buvo. Jie nematomi visuomenėje, tačiau jie stato ją. Jie gyvena šalia, bet niekieno žemėje. Kažkam reikia būti pigesniam, kad ekonomika judėtų į priekį“, – kalbėjo filmo režisierės kolegė E. Marjanovic´ Cronvall.
Lietuviškų filmų premjeras „Scanoramoje“ užbaigs šeštadienį rodomas Linos Lužytės filmas „Igruški“. Tai filmas apie nedidelį Baltarusijos miestelį Žlobiną, kur vietiniai išgyvena iš žaislų siuvimo ir pardavimo. Vieninteliai žaislų pirkėjai – pravažiuojantys traukinių keleiviai.
Likus mėnesiui iki režisierės atvykimo į miestelį, valdžia uždraudė pardavinėti žaislus – už tai buvo baudžiama. Tai filmas apie viename iš paskutinių režimų Europoje gyvenančius žmones.
„Tu pats turi duoti save žmonėms, kad jie tau duotų save. Jie pradėjo kalbėtis su mumis tik tada, kai mes kartu su jais sodinome pomidorus, laistėme daržus, bėgome nuo milicijos, kai apsigyvenome kartu su jais“, – savo įspūdžiais dalinosi režisierė. Tai filmas apie absurdą, kuriame turi gyventi žmonės.
