Siužetas ir kontekstas
Vis daugiau Vokietijos žmonių, o ypač karininkų supranta, kad Antrasis pasaulinis karas bus pralaimėtas. Norėdami išgelbėti savo šalį nuo A.Hitlerio diktatūros ir armiją nuo visiško sutriuškinimo, vokiečių karininkų grupė 1944 metų vasarą suplanuoja dar vieną sąmokslą. Jo tikslas – užmušti A.Hitlerį jo buveinėje „Vilko irštvoje“, panaudojant slapta įneštus sprogmenis. Pagrindiniu sąmokslo vykdytoju tampa pulkininkas Klausas von Štaufenbergas (T.Cruise‘as). Jis pasiūlo esminį papildymą – panaudoti prieš fiurerį jo paties sukurtą planą „Valkirija“ ir rezervinę armiją, esančią Berlyne. Tačiau gyvenime ne viskas klostosi taip, kaip planuojama.
Reziumė ir įvertinimas
Filmas „Valkirija“ – įtaigi istorijos pamoka. Tai paskutinis ir bene labiausiai nuskambėjęs pasikėsinimas į Hitlerį. T.Cruise‘as, kaip pridera, kuria drąsaus ir ryžtingo herojaus portretą. To irgi buvo galima laukti. Tačiau šios tikrais faktais pagrįstos dramos pagrindiniai akcentai nesusiję su Klausu fon Štaufenbergu, o su eilinėmis sąmoksle dalyvaujančiomis figūromis. Tokių dalyvių buvo keli šimtai. Galima sakyti, kad operacijos „Valkirija“ sėkmę ar pražūtį nulėmė žmonės, kuriuos svarbiausiomis akimirkomis prislėgė Hitlerio autoritetas. Jie išsigando perversmo, nepatikėjo juo. Net išgirdę, kad fiureris galbūt žuvo, tie klusnūs vykdytojai, sistemos sraigteliai dėl viso pikto nusprendė nepalaikyti sąmokslininkų. Režisierius visiškai pagrįstai atkreipia mūsų dėmesį į tas lemiamas akimirkas. Filme norėta parodyti, kodėl ir kaip nesuveikė perversmo mechanizmas ir kur slypi tokių totalitarinių sistemų stabilumas. Istorija liudija, kad tironų baimė paralyžiuoja žmones. Gal ir dėl to Hitleriui pavyko išgyventi net keliolika pasikėsinimų. Revoliucijoms visų pirma turi subręsti kritinė žmonių arba tautos masė. Tą mes žinome ir iš savo istorijos vingių.
