Iš Meksikos kilęs režisierius Alfonso Cuarónas į Holivudo olimpą kopė pamažu, tačiau užtikrintais žingsniais. Po pripažinimo už Meksikoje sukurtą kelio filmą „Taip pat ir tavo mamą“ (2001), jam buvo patikėta režisuoti trečiąją Hario Poterio serijos dalį: „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ (2004). Tačiau iki šiol įspūdingiausias ir geriausiai įvertintas jo filmas – 2006 m. pasirodęs „Žmonių vaikai“, kuris laikomas vienu svarbiausių ir įdomiausių mokslinės fantastikos darbų kino istorijoje. Tai buvo paskutinis filmas prieš šių metų „Gravitaciją“.
Ilgas laukimas pasiteisino: vos per kelias savaites filmas ne tik surinko dvigubai daugiau pajamų negu reikėjo jo gamybai, bet jau dabar anglosaksiškojo pasaulio kritikų ir žiūrovų yra „linksniuojamas“ įvairiuose „geriausiųjų“ sąrašuose.
Posūkis į realizmą
Nors „Gravitaciją“ galima priskirti mokslinės fantastikos žanrui, tarp šio žanro filmų jis gana išskirtinis. Jis nenukelia į ateitį, nekritikuoja dabartinės visuomenės, parodydamas galimą distopinę santvarką, kurios link judame, taip pat jame neišvysime ir ateivių ar tarpgalaktinių mūšių. Filmo veiksmas keliasi į kosmosą, tačiau pasakojant jo istoriją buvo bandyta kaip įmanoma labiau priartėti prie realybės.
Filmas prasideda vienu įspūdingiausių epizodų Holivudo kino istorijoje. Jis tęsiasi apie 12-13 minučių, kurios yra nepertraukiamos montažo. Šio epizodo metu ne tik susipažįstame su pagrindiniais veikėjais, bet ir susiduriame su juos ištinkančia krize. Veiksmas vyksta 372 mylios virš Žemės. Palikę kosminį laivą trys įgulos nariai bando sutaisyti Hablo kosminį teleskopą. Tiesa, tolesniam filmo veiksmui svarbūs tik du veikėjai: paskutinei savo misijai vadovaujantis astronautas-veteranas Mattas Kowalsky (akt. George`as Clooney) ir į pirmąją misiją išvykusi medicinos inžinierė dr. Ryan Stone (akt. Sandra Bullock).
Iš pradžių filme vyrauja gana lengvabūdiška nuotaika: visi to nuopelnai priklauso astronautui Kowalsky, kuris bando įveikti pasivaikščiojimo po atvirą kosmosą rekordą. Tačiau šią lengvą nuotaiką išsklaido žinia, jog link jų atskrieja itin pavojingas nuolaužų lietus, sukelsiantis siaubingus padarinius.
Nuo šio momento pagal režisieriaus ir jo sūnaus Jonás parašytą scenarijų pastatytas filmas įgauna tradicinę išgyvenimo istorijos struktūrą: herojams reikės įveikti daug išorinių kliūčių (deguonies ir degalų trūkumą, nemokėjimą dirbti su tam tikra įranga ir t.t.) ir vidinį troškimą pasiduoti. Pats filmas – priešingai nei dauguma geriausių mokslinės fantastikos darbų – nieko nekritikuoja, nesiūlo naujų idėjų, kito žvilgsnio į mus supančią aplinką.
Visa, ką turime, tai 90 minučių trunkančios įtampos, kai viena veikti verčianti situacija keičia kitą. Tiesa, šiai išgyvenimo dramai išskirtinę dinamiką suteikia veiksmo vieta: nuolatinė kaita tarp siaubą keliančio atviro kosmoso ir klaustrofobiškos kosminių laivų erdvės. Nepaisant to, tolesnis veiksmas juda labai įprasta ir nuspėjama trajektorija. Negana to, šiame įtampos kupiname kelyje režisierius dar atranda laiko mus supažindinti su graudžia dr. Ryan istorija. Ji neva turėtų mums padėti labiau įsijausti į herojės situaciją, bet išties veikia kaip perteklinė informacija.
Kai neveikia gravitacijos jėga
Ir visgi kodėl šis filmas yra taip liaupsinamas? Kad ir koks būtų tradicinis ir klišinis filmo turinys, negalima paneigti hipnotizuojančiai nuostabaus filmo techninio įgyvendinimo. Vargiai, ar kada nors iki šiol kino kamera judėjo taip, kaip juda šiame filme. Ji sklendžia ore taip, lyg jos išties neveiktų gravitacijos jėga. Ne sykį kyla klausimas, kaip visa tai padaryta: šokanti kamera tarsi be jokių kliūčių juda po filmo erdvę: ji neria pro atrodytų neįveikiamus objektus, objektyvų žvilgsnį nepastebimai keičia subjektyviu. Kino operatorius Emmanuelis Lubezkis jau buvo vadinamas kino burtininku (dirba ne tik su Cuarónu, o yra ir beveik nuolatinis kino vizionieriaus Terrence`o Malicko bendradarbis), tačiau „Gravitacijoje“ jis pralenkia net pats save.
Šis pojūtis, jog kameros nevaržo gravitacijos jėga, sustiprintas 3D technologijos efektu bei specialiųjų efektų genijaus Timo Webberio darbu, ir tas faktas, kad filme siekiama kaip įmanoma didesnio realizmo, kiekvienam žiūrovui leis pasijusti esant visai greta dviejų pagrindinių herojų ir patirti didžiausią įmanomą įtampą. Todėl šis filmas iš tų, kurių tiesiog negalima žiūrėti namuose. Jam būtinas kino teatras.
Kitas itin puikus filmo aspektas – garso dizainas. Filme, kurio veiksmas vyksta kosmose – o jame garsas nesklinda, jis tampa itin svarbiu įtampos kūrimo ir kontroliavimo įrankiu. Elektroninę Steveno Price`o muziką papildo ar keičia dr. Ryan išsigandęs, trūkčiojantis kvėpavimas, kurį savo ruožtu keičia ausyse tiesiog spengianti kosmoso tyla.
Kosmose pritrūko tylos
„Gravitacija“ – novatoriškų specialiųjų efektų kupinas filmas, kuris ypatingai įtraukia savo be galo puikiu kameros darbu. Tačiau iš tokio vizualiai inovatyvaus filmo ir „Žmonių vaikus“ režisavusio režisieriaus norėtųsi kiek gilesnio turinio. Ar bent jau didesnio pasitikėjimo savo žiūrovais.
Kiekvienas siužeto vingis filme yra paaiškinamas, kiekvienai personažo motyvacijai suteikiama priežastis, kiekvienas žingsnis yra nupasakojamas žodžiais. Žiūrovo vaizduotei erdvės nėra paliekama. Nepaisant visko, „Gravitacija“ – daug daugiau nei eilinis holivudinis filmas ir jį pažiūrėti būtina. Bent jau tam, kad turėtumėte, ką pasakyti, kai apie jį šnekės aplinkiniai. O jie būtinai šnekės.
