Sekite 15min Google
ANT PIRŠTŲ GALŲ (Tip Toe) (Telia Play+)
Trumpai, apie ką: Leo (Alanas Cummingas) valdo barą Mančesterio „Gay Village“ rajone ir, nepaisant labai skirtingo gyvenimo būdo, jau daugelį metų daugmaž taikiai sugyvena su santūriu kaimynu Clive’u (Davidas Morrissey). Jų santykiai pradeda trūkinėti, atskleisdami vis gilėjančius politinius ir socialinius nesutarimus, vis labiau stumiančius abu vyrus į priešingas puses.
„Ant pirštų galų“ – tikslus mūsų nerimą keliančių laikų atspindys, tiesiog pirštais rodantis, kaip baimė, homofobija, ksenofobija, kraštutinė politika, socialiniai tinklai ar tiesiog nemokėjimas kalbėtis ir, svarbiausia, klausytis gali nuvesti iki tragiškų pasekmių. Tai šokiruoja, liūdina ir, kas itin svarbu TV serialui, įtraukia nuo pirmos minutės.
Šis puikaus britų kūrėjo Russello T. Davieso („Daktaras Kas“ („Doctor Who“ 2005-2010, 2023-2025), „Tai – nuodėmė“ („It's a Sin“ 2021) serialas „Telia“ platformoje pasirodė jau prieš kurį laiką. Deja, tik dabar, kada jį pradėjo rodyti, kaip sakytų žymiausias Lietuvos kunigaikštis, AmEEEEEErikoj, aš juo susidomėjau. O susidomėti tikrai yra kuo, nes tokio tikslaus visuomenės pjūvio mums kaip niekad reikia. Galbūt tai taps būdu suprasti vienas kitą ir neužsidaryti savo neapykantos kalėjimuose.
O neapykantos bus su kaupu, nes jau nuo pat pirmų akimirkų šis miniserialas išspiria tau pagrindą iš po kojų, pradėdamas dėstyti tragišką istoriją nuo siaubingos atomazgos. Jos centre – A.Cummingo vaidinamas savimi besididžiuojantis baro savininkas gėjus Leo, kurio atviravimai, seksualinių nuotykių hiperbolizavimai ir drąsi natūra slepia vienatvę ir švelnumą, bei D.Morrissey nedaugžodžiaujantis heteroseksualus elektrikas Clive'as, beburnojantis ant imigrantų, besiskandinantis sąmokslo teorijose ir mačistinėse futbolo peržiūrose. Sakykime, tokie šiek tiek stereotipiniai visuomenės portretai, kuriuos atpažinti galite ir savo aplinkoje.
Tačiau būtent stereotipai ir tampa svarbiausiu šio miniserialo leitmotyvu: jie pinasi vieni su kitais, jie hiperbolizuojami, jie analizuojami, juos bandoma suprasti ir dėl jų pykti, tačiau baisiausia, kad jie yra realūs. Nepaisant fikcijos, gali suprasti, kad sukritus aplinkybėms, o jos, deja, sukrenta, serialo finalas (arba įžanga) yra labai tikras.
„Ant pirštų galų“, kaip minėjau, yra labai tirštas, net gal kiek per tirštas, nes kartais susidaro įspūdis, kad visų socialinių, politinių ir kitų problemų į penkias serijas sudėti nebuvo būtina. Vis dėlto net ir su tokiais ryškiais pot4piais R.T. Daviesui pavyko tiksliai parodyti, kuo mes dabar gyvename. Todėl padėkite savo telefonus į šalį, išjunkite savo socialinius tinklus ir pažiūrėkite „Ant pirštų galų“. Gal padarysite kokias nors išvadas.
MAŽIEJI PRANAŠAI (Small Prophets) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: vienišas vidutinio amžiaus vyras Michaelas Sleepas (Pearce'as Quigley) jau daugelį metų stengiasi susitaikyti su savo draugės Clea'os paslaptingu dingimu. Kai demencija sergantis tėvas (Michaelas Palinas) papasakoja jam apie mažus pranašaujančius padarus, vadinamus homunkulais, jis nusprendžia imtis keisto eksperimento.
„Mažieji pranašai“ - mažas britų serialas, kuris gal ir neturi įspūdingo biudžeto, efektų ar žvaigždžių, tačiau jis turi didelę širdį ir empatiją artimam savo, daug vertingesnę už tuos nuliukus, kuriais bandoma papirkti didžiųjų serialų žiūrovus.
Pirmiausia, turėčiau pabrėžti, kad tai nėra išskirtinai „Apple TV“ produktas. Britai per „BBC 2“ ir BBC iPlayer“ šį miniatiūrinį šešių serijų kūrinį galėjo išvysti dar vasarį, tačiau mums jo teko palaukti. O laukti tikrai buvo verta, nes „Mažieji pranašai“ pasiūlo tiek subtilaus žmogiškumo, kiek tradiciniai sunkiasvoriai vargu ar sugeba.
Mackenzie Crooko („Biuras“, „Karibų piratai“) sukurto serialo centre – jau minėtasis Michaelas, kuris visiems yra panašus tai į keistuolį, tai į atsiskyrėlį, nors vieninteliai tai patvirtinantys bruožai tėra neprižiūrėtas sodas ir ilga Gendalfo barzda. Tačiau prieš septynerius metus dingusi draugė taip apverčia Michaelo gyvenimą, kad jis tiesiog nėra suinteresuotas, jei galima taip sakyti, gyventi. Todėl liūdnai leisdamas savo dienas, kurios apima darbą vietiniuose „Senukuose“ ir tėvo lankymą globos namuose, jis niekuo nesirūpina, su niekuo pernelyg nebendrauja ir niekas jam nėra įdomu. Na, kol atsiranda homunkulai...
Kaip minėjau, šiame seriale yra daug širdies. Sudaužytos, liūdnos, išsiilgusios, pasimetusios, bet tikros širdies, kurios nereikia nei graudinti, nei virpinti. Iš siužeto, o ne iš prigalvojimo kylančios komiškos situacijos nuoširdžiai pralinksmina ir viską nudažo jaukaus rudens spalvomis. Be to, kas yra reta paskutiniu metu, po serialo peržiūros pasijusite šiek tiek geriau. O to juk dabar taip reikia...
KERĖ (Carrie) (Amazon Prime)
Trumpai, apie ką: po tėvo mirties, tyli ir švelni paauglė Carrie White (Summer H. Howell) pirmą kartą gyvenime praveria vidurinės mokyklos duris ir susiduria su šiuolaikiniu pasauliu, nuo kurio ją slėpė minėtasis tėvas bei giliai tikinti ir kontroliuojanti motina Margaret (Samantha Sloyan). Bandydama pritapti, Kerė tampa žiaurių patyčių taikiniu, kurios greitai išplinta socialiniuose tinkluose. Ta pačią akimirką ji ima atrasti savo paslaptingus telekinetinius gebėjimus.
„Kerė“ – jautrus ir prasmingas pasakojimas, kuris lygiai tiek pat aktualus dabar, kiek buvo aktualus ir prieš pusšimtį metų, kada juo debiutavo siaubo karalius Stephenas Kingas. Pritaikyta prie šiandieninių aktualijų pastaroji ekranizacija sėkmingai jas atspindi, nepagailėdama nei žiūrovų, nei toli gražu pačios Kerės.
Apie „Kerę“ sunkoka kalbėti. Tiek romanas, tiek žymusis Briano de Palmos filmas („Kerė“ („Carrie“, 1976) vis dar yra įsirėžęs mano atmintyje (kitų ekranizacijų nežiūrėjau, nes kam), o žiaurumai, kuriuos patiria ši mergina, manau, bent kažkiek yra artimi kiekvienam iš mūsų, nepaisant to, ar pats tyčiojaisi, ar buvai patyčių auka. Taip, vaikai ir paaugliai yra žavūs, mūsų ateitis, tačiau ne paslaptis, kad vos vienas spragtelėjimas pirštais ir jie tampa žiauriais gyvuliukais, kuriems svetimas skausmas yra lyg saldus nektaras, leidžiantis pamiršti savas bėdas.
Būtent todėl Kerės personažas paliko tokį ryškų pėdsaką popkultūroje, ir tereikia džiūgauti, kad prie jos savo rankas prikišo sėkmingiausias S. Kingo kūrybos ekranizatorius Mike'as Flanaganas („Namas, kuriame vaidenasi“ („Haunting of the Hill House“, 2018), „Vidurnakčio mišios“, („Midnight Mass“, 2021). Jo Kerė – vis dar ta pati jautri, nekalta, į pasaulį plačiomis, bet išsigandusiomis stirnos akimis žvelgianti mergaitė, kurios visiems žinomas siaubingas likimas vers jaustis nepatogiai visas aštuonias serijas. Tik šįkart dar yra „Instagramas“... O ir kiti personažai, nutapyti empatiškomis spalvomis, sukuria gilų dramaturginį pagrindą, leidžiantį aktoriams pasireikšti. Aišku, anokia čia naujiena; M. Flanaganas yra žinomas kaip mėgstantis dirbti su tais pačiais žmonėmis, o juos jis visada pasirenka tinkamai.
Tiesa, ne paslaptis, kad pats romanas nėra ilgas, todėl M. Flanaganui teko plėsti istoriją, pridėti naujų personažų, priešistorių ir panašių dalykų, todėl kai kurie elementai gali kelti antakį, sukelti abejonių, ar tai būtina, ir šiaip, glostyti prieš plauką. Tačiau net ir su jomis šis miniserialas nepraranda savo širdies, savo emocijos ir esminės žinutės, kad galbūt verta būti šiek tiek geresniems vieni kitiems.
„Kerę“ žiūrėti nėra lengva, tai nors ir pramoga (juk visgi ne apie europietišką socialinę dramą kalbame), tačiau joje yra pakankamai skausmo, kuris gali būti pažįstamas tiek seneliams, tiek dabartiniams paaugliams. Bet būtent todėl ir verta ją pažiūrėti; jeigu jūsų širdyse po peržiūros atsiras bent lašeliu daugiau empatijos, Kerės darbas bus padarytas.
KRIŠTOLINIS EŽERAS (Crystal Lake) (HBO Max)
Trumpai, apie ką: praėjus beveik metams nuo tada, kai jos sūnus Jasonas (Callumas Vinsonas) nuskendo Krištoliniame ežere, vieniša motina Pamela Voorhees (Linda Cardellini) vis dar negali susitaikyti su netektimi. Kai prie jos durų pasirodo du nepažįstamieji, klausinėjantys apie moters praeitį, ilgai paslėptos paslaptys pradeda kilti į paviršių, o ramiame miestelyje vienas po kito ima mirti žmonės.
„Krištolinis ežeras“, kaip ir dažna siaubo filmų priešistorė, yra ne itin reikalingas, ne itin daug suteikiantis ir ne itin nustebinantis kūrinys, kurio pagrindinė užduotis – išgąsdinti – yra pasmerkta jau vien dėl to, kad mes iš anksto žinome finalą. Ir jį mes žinome jau daugiau kaip 40 metų.
Jau seniai Holivudą apėmusi mada visais įmanomais būdais iš bet kokios intelektinės nuosavybės (komiksų, siaubų, fantastikos) iščiulpti syvus galiausiai atėjo ir į blogų filmų teritoriją, ir tam buvo pasiimta popkultūroje savo vietą radusi, tačiau gero kino vardo tikrai nenusipelniusi „Penktadienio, 13-os“ („Friday the 13th“, 1980-2009) filmų serija. Devintajame dešimtmetyje šie filmai buvo žinomi dėl nulinio siužeto ir daug smurto, todėl sprendimas po bene 40-ies metų ją paversti skausminga šeimos drama su fantastikos elementais yra, pripažinkime, keistas.
Mažiau keista yra tai, kad šio serialo kūrybiniam procesui vadovavo Bradas Calebas Kane'as, rašęs pernykščiam hitui „Tas: Sveiki atvykę į Derį“ („It: Welcome to Derry“, 2025) bei kažkada įdainavęs Aladino dainas to paties pavadinimo animaciniame filme („Aladdin“, 1992) (na, šitai yra tikrai keista). Todėl tiek ežeras, tiek tas – pilni bulvariškumo, tam tikro pritempimo, gana klišinių personažų, ypač vaikų tarpe, ir subtilumo stokos.
Nepaisant gerų norų parodyti Pamelos ėjimą link beprotybės ir visų trigerių, kurie ją tuo keliu veda, „Krištolinis ežeras“ nevengia banalokai viską sensacionalizuoti ir paprastinti, o brutalios scenos dėl spec. efektų netikrumo ir anatominės logikos trūkumo toli gražu nešokiruoja. Be to, papildomos siužetinės linijos, nors ir yra būtinos (juk visgi turime aštuonias serijas), kaip ir anksčiau aptartoje „Kerėje“, atrodo daugiau prigalvotos, nei natūralios.
Tiesa, serialas nėra blogas, tačiau jei ne J.Vorheeso elementas, jis tikrai nebūtų niekuo ypatingas. Dabar jis stovi vien ant mitologijos, šiokio tokio smalsumo sužinoti ,kaip ten buvo iš pradžių, bei aktorės L. Cardellini talento. Taip sakant, kaip ir visai nieko, kaip ir neišjungsi, bet, deja, nelabai ir prisiminsi...
ŽEMIAU (Below) (Netflix)
Trumpai, apie ką: Calvinas Penney (Džošas Hartnettas) – užsispyręs žvejys, gyvenantis mažame Niufaundlando miestelyje, – vis dar negali pamiršti savo tėvo paslaptingos mirties, įvykusios prieš kelis dešimtmečius. Kai nežinoma jūros būtybė pradeda terorizuoti vietos bendruomenę, Calvinas susivienija su atvykusia jūrų tyrinėtoja dr. Fonda Howander (Mackenzie Davis), kad ištirtų šią grėsmę.
„Žemiau“ yra „Netflix“ produkcija, ir tuo daugmaž kaip ir viskas pasakyta. Jei norite tingiai, tuščiai ir nesudegindami nei vienos smegenų ląstelės pabinginti, šis miniserialas puikiai tinka. Jei jums svarbu panerti giliau, šio kūrinio siužetas pasirodys itin sėklus.
Jei seniau žodis „Netflix“ reiškė kažką gero, tai dabar tai tėra streaminimo McDonald'sas, kuris jokios naudos nei širdžiai, nei smegenims neduoda (na, bent jau ant klubų nesėda), todėl iš kanadiečių miniserialo „Žemiau“ nieko pernelyg nesitikėjau. Nieko pernelyg ir negavau.
Šis „Nasrų“ klonas, vietoje poros valandų ištemptas net į šešias serijas, kaip ir bando gąsdinti, gniaužti kvapą ar transliuoti ekologinę žinutę, bet visa tai yra daroma tokiame paviršiuje, kad labiausiai prisimeni kvailai iš nuostabos ištįsusius J. Hartnetto ir M. Davis veidus. Šis duetas kaip ir turėtų būti pagrindiniai personažai (ir jie turi charizmos), tačiau į šią porą žiūrėti taip nyku, kad galų gale ima tįsti tavo paties veidas, o labiausiai iš viso bendravimo atsimeni tik kanadietišką asmenavimą (I goes, we waits ir pan.).
Sakyčiau, kad žavesio duoda vietinė gamta, tačiau ji dažnai slepiama po pernelyg dideliu sluoksniu vidutiniškų spec. efektų, kurie tave tiesiog ištraukia iš serialo ir neleidžia niekuo patikėti. O patikėti juk reikia, juk apie motulę gamtą šnekame, juk gal ir mūsų vandenyse tokie monstrai nardo...
Tegul sau nardo, nes kas tas monstras, galima nuspėti nuo pirmųjų serialo akimirkų, o neva užsimezgantis detektyvas tiesiog pradeda erzinti. Gal geriau buvo pasiduoti pramoginio žanro kvailumui nei bandyti kurti kelių filmų kerginį, nepasiūlantį jokių naujų minčių. Po tokių peržiūrų noris slėptis arba po pernykščiais lapais arba žemiau jūros lygio...
