Sekite 15min Google
– Viename interviu esate sakiusi, kad kuo dramatiškesnis laikotarpis, tuo žmogaus pasirinkimo kaina yra aukštesnė, o būtent tai padeda atskleisti tikrąjį žmogaus charakterį. Kaip pati apibūdintumėte dabartinį mūsų laiką?
– Išgyvename savotišką tarpinę būseną. Kurį laiką atrodė, kad didžiausi iššūkiai – okupacijos, represijos, karai – buvo likę toli praeityje. Tačiau karas Ukrainoje parodė, kad viskas vėl gali pasikartoti. Natūralu, kad tai kelia baimę, nes ateitis tampa vis labiau nenuspėjama. Laimei, mūsų pasirinkimų kaina šiuo metu nėra itin dramatiška. Galime nepaisyti tam tikrų aplinkybių, gyventi taip, tartum nieko baisaus ir nevyktų. Esame laisvi mąstyti ir kalbėti ką norime, dirbti, keliauti, linksmintis.
Ukrainiečiai tokios prabangos neturi – jie gyvena karo sąlygomis. Tačiau vos keliasdešimt kilometrų už Vilniaus jau yra visiškai kitokia tikrovė. Pastaruoju metu kaip koprodiuserė dirbau su Lenkijoje gyvenančio baltarusių režisieriaus Andrejaus Kucilos dokumentiniu filmu „Laiškai iš nutildytos šalies“. Tai pasakojimas apie politinius Baltarusijos kalinius ir jų patirtis šalies kalėjimuose šiandien.
Daugybę metų girdime apie žmogaus teisių pažeidimus mūsų kaimynystėje, apie žmogaus orumo ir laisvės suvaržymus Baltarusijoje bei Rusijoje. Rodos, nesunku tai įsivaizduoti. Bet šis filmas, kurio pagrindu tapo autentiški baltarusių politinių kalinių laiškai, taip pat kalėjimų kamerų užfiksuota medžiaga, kurią savo internetiniuose puslapiuose viešino Baltarusijos FSB pareigūnai, atskleidžia protu nesuvokiamą žiaurumą. Žiūrint tuos vaizdus net sunku patikėti, kad tai išties yra dokumentika, o ne scenos iš aštraus siužeto vaidybinio filmo.
Kol pats žmogus neatsiduri realioje grėsmės situacijoje, tol visi tavo įsivaizdavimai „kas būtų, jei būtų“ yra nieko verti. Aš išties nežinau, kaip elgčiausi.
Turbūt labiausiai mane sukrečia neteisybė ir žmogaus bejėgystė prieš represinę sistemą. Nepaisant to, pasirinkimas yra visada ir net beviltiškoje situacijoje vieni renkasi paklusti ir stoja jėgos struktūrų pusėn, o kiti priešinasi ir galiausiai atsiduria kalėjime. Deja, kai kurie iš ten niekada nebesugrįžta.
Esu dėkinga savo profesijai, nes per kiną – tiek savo pačios kūrybą, tiek mano kolegų darbus, festivalius bei susitikimus – akis į akį susiduriu su šio pasaulio įvairove. Deja, tame yra ne tik daug grožio, bet ir neteisybės. Siaubinga, kad žmogaus politinės pažiūros, religinės bei kultūrinės nuostatos, odos spalva gali tapti pretekstu jo paniekinimui, žeminimui ar net įkalinimui. Tai man tik patvirtina, kad laisvė, kurią neretai priimame jau kaip savaiminę duotybę, išties yra neįkainojama dovana, kuria reikia ne tik džiaugtis, bet ją saugoti, o, esant būtinybei, ir ginti.
– Turbūt teko girdėti, kad stresinėse situacijose žmonių elgesys paprastai yra trejopas – vieni išsigąsta ir sustingsta, kiti atsiriboja ir bėga, treti imasi veikti. Ką apie save pačią sužinojote penktus metus besitęsiančio karo Ukrainoje akivaizdoje?
– Kol pats žmogus neatsiduri realioje grėsmės situacijoje, tol visi tavo įsivaizdavimai „kas būtų, jei būtų“ yra nieko verti. Aš išties nežinau, kaip elgčiausi. Norėčiau tikėti, kad liksiu ištikima savo vertybėms. Gal todėl ir į savo filmų herojus, jų istorijas šiandien žvelgiu kaip į pamokas sau pačiai, kaip atsparumo, drąsos ir laisvės idealus.
Mane nepaprastai žavi Ireną Veisaitę, filmo „Irena“ heroję, nuo Holokausto išgelbėjusios Stefanijos Ladigienės poelgis. Ji pati turėdama šešis vaikus į savo namus priėmė nepažįstamą žydaitę ir, rizikuodama visos savo šeimos likimu, pasirinko žmogiškumą. Štai ką reiškia elgtis garbingai, pagal sąžinę, o ne iš naudos ar išskaičiavimo. Iš visos širdies norėčiau būti tokia pati drąsi ir ryžtinga kaip Stefanija bei kiti žydų gelbėtojai, kaip mūsų partizanai ir sovietmečio disidentai.
Iš visos širdies norėčiau būti tokia pati drąsi ir ryžtinga kaip Stefanija bei kiti žydų gelbėtojai, kaip mūsų partizanai ir sovietmečio disidentai.
Kai prasidėjo plataus masto karas Ukrainoje, daugelis mūsų patyrėme tikrą šoką. Pirmąjį pusmetį gyvenau tartum žemė būtų išmušta iš po kojų. Vienintelis dalykas, kuris tuomet padėjo man ištverti, buvo darbas ir parama ukrainiečiams. Tuo metu Lietuvoje kaip tik pradėjome rodyti mano prodiusuotą ukrainiečių režisierės Irynos Cilyk filmą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“. Būtent tai tapo pretekstu ne tik kalbėti apie ukrainiečių išgyvenimus, bet ir rinkti jiems paramą. Toje situacijoje prasminga atrodė tik tai, kuo galėjai padėti ir prisidėti.
Deja, šiandien mes jau apsipratome su karu Ukrainoje, mūsų per daug nebejaudina įvykiai Gazoje ar kiti konfliktai, o žmonių žūtys tapo tiesiog statistika. Matyt, tokia yra žmogaus psichologija – ilgai emociškai ištverti sunkumus yra nepakeliama. Gal todėl ir patys ukrainiečiai bando gyventi gyvenimą net ir karo sąlygomis – kuria šeimas, gimdo vaikus, renovuoja namus. Vienintelis atsakas į karo beprotybę – stengtis gyventi kuo normalesnį gyvenimą. Nors, žinoma, tai ne visada yra paprasta ir lengva.
– Kas jums pačiai padeda išlaikyti blaivų mąstymą, nepasiduoti panikai, likti budriai ir atspariai aplink tvyrančiam nerimui, susipriešinimui, nuolat viešojoje erdvėje skambant prastoms naujienoms ir net karo grėsmei?
Kinas yra man ir kūryba, ir pasaulio bei žmogaus pažinimas, ir terapija, ir net savotiška apsauga.
– Kinas yra man ir kūryba, ir pasaulio bei žmogaus pažinimas, ir terapija, ir net savotiška apsauga. Kaskart kurdama filmą aš atsiduriu savotiškoje oazėje: čia visiškai kitaip teka laikas, kitoks nei įprasta tampa mano gyvenimo tempas, kitokios ir temos.
Ypač tai pajutau kurdama filmą apie I.Veisaitę. Filmuoti ją pradėjome prieš pat pandemiją, tuomet ištiko karantinas, mes buvo priversti stabdyti darbus, o paskui Irena staiga mirė. Svarsčiau, ką dabar daryti su šiuo projektu – medžiagos buvo nepakankamai.
Pirminė mano idėja buvo kurti filmą apie Irenos dabartį, bet kai jos neliko, teko ieškoti kitų sprendimų. Šitaip netikėtai sau pačiai atsigręžiau į archyvus, Antrojo pasaulinio karo metus, Holokausto istoriją. O tuomet atėjo 2022 metų vasaris, Rusija įsiveržė į Ukrainą ir ta beveik šimtmetį nuo mūsų nutolusi praeitis, užkonservuota archyvuose, skausmingai ir protu nesuvokiamu būdu tapo mūsų realybe.
Vėliau, jau montuodama filmą, pačios Irenos asmenybėje, jos gyvenimo istorijoje atradau sau daug paguodos ir vilties, kaip išgyventi, ištverti neramų mūsų laiką. Įdomu ir tai, kad nemažai žiūrovų tiek Lietuvoje, tiek ir įvairiose pasaulio šalyse, kur buvo rodomas šis filmas, po peržiūrų dalijosi panašiomis mintimi ir išgyvenimais.
Tai gan paradoksalu, mat filmo pabaigoje bendraudama su savo bičiuliu, estų kompozitoriumi Arvo Pärtu, Irena kalba apie artėjantį tvaną: situacija pasaulyje blogėja, žmonės nieko nepasimokė iš praeities tragedijų, aplinkui tvyro susipriešinimas ir nesantaika. Pati Irena prisipažįsta, kad ji prarado tikėjimą žmonija, mūsų visų galimybe nekartoti praeities klaidų. Ir vis tiek, nepaisant to, Irena liudija meilę ir empatiją, kaip vieninteles mūsų žmogiškumo išsaugojimo galimybes. Štai kodėl ir dabar sudėtingais momentais aš vis pasikalbu su Irena – jos šviesa ir išmintis yra mano gyvenimo orientyrai.
Neretai ir šiandien pagalvoju, kad jei nebūčiau sutikusi Irenos, tikėtina, būčiau gerokai radikalesnių pažiūrų.
Neretai ir šiandien pagalvoju, kad jei nebūčiau sutikusi Irenos, tikėtina, būčiau gerokai radikalesnių pažiūrų. Ji man padėjo nepaskęsti akloje neapykantoje, nieko neteisti ir nesmerkti, bet bandyti suprasti kiekvieno žmogaus skausmą. Irena turėjo neįtikėtiną dovaną įvardyti nepatogią tiesą, tačiau kartu nieko nesupriešinti. Šiuo metu mums labai trūksta tokių žmonių kaip Irena bei Leonidas Donskis, kurie, kad ir kokia sudėtinga būtų buvusi situacija, visuomet su empatija ir pagarba siekė dialogo. Tai gan donkichotiška misija, bet vargu ar yra geresnių sprendimų.
– Kaip jūs matytumėte kino ir apskritai meno prasmę dabartiniame laike? Ar egzistuoja kažkokia menininko misija, didesnė nei vien sukurti estetiškai originalų ir meniškai vertingą kūrinį?
– Kaip kino kūrėja matau, kad filmai dažnai yra prasmingas būdas suburti žmones, įtraukti juos į pokalbius bei diskusijas. Maža to, žiūrėdami filmus žiūrovai susitapatina su herojais ir tai skatina jų empatiją, galimybę atsidurti kito kailyje, pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis, pažvelgti iš nepažįstamos jam perspektyvos. Menas, mano galva, yra labai efektyvus priešnuodis mūsų laiko negandoms – nesusikalbėjimui, neapykantai, teisuoliškumui.
Gan dažnai būnu įvairių tarptautinių fondų paraiškų vertinimo komisijos nare. Ant mano stalo tuomet guli pačios įvairiausios ir netikėčiausios istorijos – nuo pasakojimo apie tolimiausio Indijos miestelio gydytoją, kiekvieną rytą važiuojantį mopedu ir gatvėse renkantį sužeistus paukščius, iki vietnamietės mamos, kuri, priešindamasi nusistovėjusioms tradicijoms, bando išgelbėti savo nepilnametę dukrą nuo priverstinių vedybų.
Šie dokumentiniai projektai man liudija, koks didelis ir įvairus yra šis pasaulis, kad nepaisant odos spalvos, religinių įsitikinimų ar kultūrinių nuostatų, mes visi esame labai panašūs. Kinas padeda pajausti kito žmogaus skausmą ir jo džiaugsmą – tai praplečia pasaulėžiūrą ir augina širdį.
Mano pačios filmų herojai taip pat buvo labai skirtingi žmonės – neformalas kino kūrėjas Artūras Barysas-Baras, vienas iš Dainuojančios revoliucijos simbolių Algirdas Kaušpėdas, maištininkas fotografas Vitas Luckus, Simas Kudirka, įvykdęs nepaprastos drąsos šuolį, šviesuolė Irena Veisaitė – iš jų visų mokiausi drąsos likti ištikima sau, nepasiduoti daugumos spaudimui.
Tikiu, kad daugelis pokyčių prasideda nuo vieno konkretaus žmogaus apsisprendimo veikti, nepataikauti, elgtis pagal savo sąžinę ir principus. Pavyzdžiui, filmo „Šuolis“ herojaus S.Kudirkos istorija rodo, kad jo poelgis nebuvo beprasmis, nors pradžioje savo užsibrėžto tikslo jis ir nepasiekė – iš JAV pakrančių apsaugos katerio Simas buvo grąžintas sovietams, nuteistas ir įkalintas.
Tikiu, kad daugelis pokyčių prasideda nuo vieno konkretaus žmogaus apsisprendimo veikti, nepataikauti, elgtis pagal savo sąžinę ir principus.
Vis dėlto jo šuolis tapo reikšmingu to meto simboliu, o brutalus laisvės siekiančio žmogaus sugrąžinimas iš amerikiečių laivo sovietams sulaukė ne tik didžiulių protestų, bet ir Amerikos spaudos dėmesio – okupuotos Lietuvos vardas po kelių dešimtmečių tylos tuomet vėl atsidūrė pirmuose JAV laikraščių puslapiuose. Vargu ar tokį įvykių posūkį buvo numatęs pats Simas, tačiau būtent jo apsisprendimas surizikuoti, jo drąsa nulėmė kai kuriuos pokyčius.
– Kuriant dokumentiką, ypač istorinėmis temomis, esama pavojaus nuslysti į tam tikrą didaktiką ar net propagandą. Pati turite atsakymą, kaip to išvengti?
– Šis klausimas svarbus ne tik dokumentikos kūrėjams, bet ir visiems menininkams. Aš pati didaktikos ar propagandos bandau išvengti būdama maksimaliai nuoširdi, jautri sau pačiai ir atvira savo filmų herojams. Juk propagandoje nėra vietos asmeniškumui ir jautrumui, čia viskas plokščia, vienspalviška ir aišku. Panašiai kaip reklamoje – „tiesa“ viena ir ji yra akivaizdi. Propaganda neturi nei poteksčių, nei potemių, ji nepalieka vietos klausimams.
Tuo tarpu tikras menas, kaip ir gyvenimas, visada iškelia klausimus, tačiau atsakymą kiekvienas turime surasti patys. Meno stebuklas ir įvyksta tuomet, kai asmeninė konkretaus žmogaus istorija paliečia kitus žmones, gyvenančius gal kitame miesto gale ar net kitame pasaulio krašte. Šitaip ta istorija, atradusi atgarsį kito patirtyje, tampa universalia.
Mes privalome įvardyti tai, kas buvo, ir atskleisti skirtingus žmonių pasirinkimus: tų, kurie šaudė, ir tų, kurie gelbėjo, kurie prisitaikė ir kurie priešinosi.
Panašiai mąstau ir apie savo santykį su mūsų pačių istorija, ypač tokiomis temomis kaip dalies lietuvių dalyvavimas žudant žydus ar kolaboravimas su sovietais. Mes privalome įvardyti tai, kas buvo, ir atskleisti skirtingus žmonių pasirinkimus: tų, kurie šaudė, ir tų, kurie gelbėjo, kurie prisitaikė ir kurie priešinosi. Tai faktai, kurie parodo istorijos ir kartu labai konkretaus žmogaus pasirinkimų dramą, laikmečio prieštaringumus. Juk kiekvienoje tautoje yra ir budelių, ir šventųjų. Žinoma, toks istorijos ir pasaulio pažinimas nėra lengvas, tačiau jis turi kur kas didesnę vertę nei propaganda.
– Vytautas V. Landsbergis yra pasakojęs kažkada iš Jono Meko išgirdęs idėją, kad Lietuvos himne reikėtų pakeisti vieną žodį: ne „iš praeities“, o iš ateities semti stiprybę. Drąsi ir, sakyčiau, avangardinė mintis – žiūrėti ne atgal, kas jau buvo, kiek kančios patirta, bet į priekį – svajoti, fantazuoti ir turėti perspektyvą. Kaip jums tokia idėja? Gal tai irgi viena iš atsparumo strategijų?
– Tai tikrai labai smagi mintis. Tačiau aš vis tiek neatsisakyčiau praeities – juk tai jau daugybei kartų yra patikrintas mūsų stiprybės šaltinis. Kas būtume be atminties, be šaknų, be tų žmonių, kurie apsisprendė likti ištikimais savo sąžinės balsui net tuomet, kai rinkosi tarp gyvenimo ir mirties? Man tai labai konkretūs pavyzdžiai, kurie liudija, kas yra garbingas žmogus. Ir tai savaime tampa gyvenimo idealu, per praeitį nubrėžiančiu ir ateities perspektyvą. Štai kodėl praeities ir ateities nereikia atskirti – tai yra dvi kojos, kuriomis žmogus tvirtai remiasi į žemę, į gyvenimą.
Kas būtume be atminties, be šaknų, be tų žmonių, kurie apsisprendė likti ištikimais savo sąžinės balsui net tuomet, kai rinkosi tarp gyvenimo ir mirties? Man tai labai konkretūs pavyzdžiai, kurie liudija, kas yra garbingas žmogus.
Gan dažnai tenka bendrauti su jaunimu filmų peržiūrose, esu kviečiama į susitikimus mokyklose, ir galiu pasakyti, kad mane ypač žavi mūsų jaunoji karta. Jie turi mažiau prietarų, baimių, nuoskaudų ir yra gerokai atviresni pasauliui. Tai mane įkvepia ir džiugina. Todėl tikiu, kad mūsų ateitis šviesi, nors tolumoje ir girdėti nerimą keliantis griausmas.
