Animacija, asmeninio archyvo kadrai, apsaugos kamerų vaizdai, nuotraukos... Rugsėjo 11-oji, mylima kalytė Lolabelė, motinos mirtis, atstūmimas, budistinė filosofija, tibetiečių pomirtinis laikotarpis bardo... Iš štai tokių detalių lipinamas „Šuns širdies“ koliažas. Čia L. Anderson sugeba apjungti asmeninę patirtį, socialinės aplinkos kritiką bei egzistencinius apmąstymus. Eklektiškas sąmonės srautas, apipintas originaliu garso takeliu, po truputį gramzdina žiūrovą į sapno logika paremtą filmo pasaulį.
Viena iš stiprių juostos pusių – puikus humoras. Nors dauguma vaizduojamų temų rimtos, net liūdnos, L. Anderson, pasitelkdama ironiją, kontrastus ir, žinoma, savo žaismingą kalytę, kuri tampa visų nesusijusių istorijų ašimi, sukuria patrauklų reginį.
„Šuns širdis“ – originalus ir estetiškas filmas. Jis turėtų patikti tiems, kuriuos intriguoja netradicinės kino raiškos formos. Nuoseklaus siužeto čia nėra, juosta veikiau primena įvairių istorijų nuotrupų, įspūdžių kratinį. Nors ne visada lengva sekti mintį ar lengvai interpretuoti, ką norėjo pasakyti autorė, tai neerzina, o atvirkščiai – auditorija kviečiama atsipalaiduoti ir pasinerti į padrikų vaizdų ir garsų stichiją.
Antra vertus, „Šuns širdis“ skirta tikrai ne kiekvienam žiūrovui. Tradicinio kino mėgėjas, vertinantis stiprų naratyvą, gerai apgalvotą filmo struktūrą ar aktorių vaidybą tikriausiai sau vietos šio filmo seanse neras. Beje, paradoksas: nors dalį žiūrovų „Šuns širdis“ atbaidys savo kitoniškumu, daliai jų neįtiks kaip tik dėl to, kad yra per mažai eksperimentiškas. Pastarojo kino gerbėjai liks su prėsku skoniu burnoje: nors L. Anderson neabejotinai praplečia įprasto kino raiškos ribas, per daug toli nežengia.
