2016-04-12 16:03

Teatrai.lt tiesiai iš festivalio „Kino pavasaris“: svaigiai ironiška Berlyno andergraundo kronika

Ketvirtadienio vakarą, kai žiūrėjau filmą „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979–1989)“, kino teatro „Pasaka“ salė buvo pilnutėlė. Ilgamečio muzikos pasaulio veikėjo Marko Reederio klajones ir bičiulystes Šaltojo karo laikotarpio Berlyne užfiksavusi juosta leido pajusti tankų miesto pulsą, kur muzika ir istorija atrodė neatsiejamai susipynusios, o amžinai besitęsianti naktis neleido sudėti bluosto.
Kadras iš filmo „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne“
Kadras iš filmo „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne“

Šio filmo priešistorė – momentas, kai iš Mančesterio kilęs muzikos atlikėjas ir būsimas prodiuseris Markas Reederis nusprendė savo kailiu patirti Berlyną. Aštuntajam dešimtmečiui einant į pabaigą tai buvo tik iš nuogirdų žinomas, bet itin daug žadantis miestas socialistinėje Vokietijoje. Reederis į miestą atvyko pačiu kontrkultūrinių vyksmų įkarščiu, kai eksperimentinės ir avangardinės grupės keitė viena kitą, o įkvėpimo čia sėmėsi tokios muzikos žvaigždės kaip Nickas Cave’as, Davidas Bowie ir daugybė kitų.

Iš archyvinių kadrų, interviu fragmentų, muzikinių performansų ir niekad nemiegančio miesto vaizdų sudurstytas filmas įtraukia žiūrovą į svaigulio sūkurį, suteikdamas progą pamatyti naktinį to meto Berlyną jį skersai išilgai išvaikščiojusio pasakotojo akimis. Šiame filme miestas tampa pusiau siurrealia erdve, pulsuojančia kažko didelio ir naujo nuojauta. Kartu jis – vienas svarbiausių pasakojimo veikėjų, kuriam gyvybės suteikia muzika.

Tragiškai pasibaigęs skvoterių susirėmimas su policija, Berlyno siena, žmonių srautai, kertantys Šaltojo karo simboliu laikytą sieną, žymiosios Ronaldo Reagano kalbos ištrauka – šie kadrai sušmėžuoja, tačiau į politinius ar visuomeninius procesus per daug nesigilinama. Šie reiškiniai sąmoningai atitraukiami į tolimesnį planą, nes svarbiausia čia – tarsi savaimingai besivystanti pogrindžio muzikos kultūra. Reederis, kuris vienu metu yra ir balsas už kadro, ir vienas iš spalvingų istorijos veikėjų, veikia kaip tarpininkas ne vien Vakarų Berlyno kultūros lauke – laikas nuo laiko jis keliauja į Rytų Berlyną, kur atneša laisvės gurkšnį, užmezga naudingų kontaktų ir net surengia koncertų.

Visą dešimtmetį filmuota medžiaga filme sudėta chronologiškai ir baigiasi simboliškai – Berlyno sienos griuvimu, po kurio miestą apima laikinas sąstingis – bet tik tol, kol neprasideda nauja elektroninės muzikos era. Tai itin subjektyvi dokumentinė juosta, nufilmuota ne pašalinio, o organiškai į ją įsiliejusio žmogaus. Turbūt dėl to ji puikiai perteikia maišto, laisvės ir gyvenimo šią akimirką kupiną atmosferą, nors ir stokoja gilesnės reiškinių analizės.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą