Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 30d. 16:06

Trumpuose prancūzo menininko filmuose – levituojanti Julijono Urbono kūryba

Julijono Urbono projekto „Baranio kėdė“ (2014) modelis
Lietuvos erdvės agentūros nuotr. / Julijono Urbono projekto „Baranio kėdė“ (2014) modelis

„Kuriant šiuos vaizdo pasakojimus, norėjosi, kad patys žiūrovai imtų abejoti savo padėtimi erdvėje“, – sako prancūzas režisierius Alexandras Humbertas. Trijų jo režisuotų filmų centre – galvą apsukanti lietuvio menininko Julijono Urbono kūryba. Čia pristatomi devyni rinktinių J.Urbono kūrinių prototipai leidžia įsijausti į daugiau nei dešimtmetį menininko atliekamus gravitacinės estetikos tyrimus. Bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu sukurti vaizdo pasakojimai taip pat tampa intriguojančia užuomina apie šalies prisistatymą šių metų Venecijos architektūros bienalėje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Prestižiniame architektūros renginyje Lietuvai šiemet atstovausianti J.Urbono įkurta Lietuvos erdvės agentūra tarptautinei publikai pristatys meninę-mokslinę galimybių studiją „Planeta iš žmonių“. Tai menininko kvietimas apsvarstyti architektūros ir kitų disciplinų procesus atsiplėšus nuo Žemės. Pasak J.Urbono, šio hipotetinio dangaus kūno formavimo projektas tiesiogiai susijęs su jau įgyvendintais ar planuojamais įgyvendinti nesvarumo būsenų eksperimentais. Juos minutės trukmės filmuose perteikė ir A.Humbertas.

„Kurdamas animuotus daiktų pasakojimus, stengiuosi, kad pats objektas arba jo idėja padiktuotų filmavimo būdą, montažo specifiką, kadrų kompozicijas ir jų kaitą. Julijono Urbono kūryba šiuo atveju tam buvo labai paranki. Joje manipuliuojama gravitacijos idėja, todėl ir savo pasakojimuose stengiausi objektus išjudinti: priversti suktis, plūduriuoti ore, kristi į tuštumą, iš tamsos judėti į šviesą. Prie šio įspūdžio prisideda ir garsas“, – pasakoja A.Humbertas.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr./Julijonas Urbonas
Visvaldo Morkevičiaus nuotr./Julijonas Urbonas

Su daugybe menininkų bei tarptautinių meno ir dizaino institucijų bendradarbiaujantis prancūzų režisierius šiais filmais tęsia penkerius metus vykdomą „Objektų interviu“ projektą. Tai trumpi, minutės trukmės filmai apie meno ir dizaino objektus. Juos kurdamas A.Humbertas kviečia atkreipti dėmesį į daiktų autonomiją ir mūsų santykius su aplinka, kurią neišvengiamai formuoja architektūra ir dizainas. Pastaroji trumpų vaizdo pasakojimų serija, pavadinta „Stovint“, „Krentant“, „Levituojant“, leidžia įsižiūrėti į sudėtingas arba labai minimalistines J.Urbono kūrinių konstrukcijas. Kameros akis iš labai arti fiksuoja gravitacinio dizaino maketus ir ne tik parodo glotnius, spindinčius ar dažniausiai šaltus nerūdijančio plieno paviršius, bet ir žadina smalsumą sužinoti apie nenuspėjamas už jų slypinčias idėjas.

„Visų mano projektų pagrindas – labai specifinė choreografija. Svarstau, kaip gravitacija veikia ne tik mūsų kūnus, bet ir vaizduotę, nusistovėjusias etikos ir moralės normas. Gal todėl daugelis kūrinių virsta daugiasluoksniais sociologinių, kultūrinių ar net politinių teorijų „svogūnais“. Kuo daugiau sluoksnių, tuo daugiau šansų, kad publika apsiverks“, – sako J.Urbonas, tarptautinėje meno scenoje išgarsėjęs su kontraversišku „Eutanazijos kalnelių“ (2010) projektu.

Lietuvos erdvės agentūros nuotr./Julijono Urbono projekto „Eutanazijos kalneliai“ (2010) modelis
Lietuvos erdvės agentūros nuotr./Julijono Urbono projekto „Eutanazijos kalneliai“ (2010) modelis

Tai hipotetinis linksmųjų kalnelių atrakciono ir eutanazijos mašinos hibridas, sukurtas elegantiškai ir maloniai nutraukti žmogaus gyvenimą. Pagal „Eutanazijos kalnelių“ idėją vienvietis mirties vagonėlis pirmiausia pakiltų į 500 metrų aukštį, o jame esantis žmogus, leisdamasis laisvuoju kritimu patirtų seriją intensyvių pojūčių, kurie baigtųsi euforija ir sąmonės netekimu.

Be šio minties eksperimento modelio, tiek Venecijos architektūros bienalėje, tiek kinematografiniuose A.Humberto objektų portretuose pristatomi dar aštuoni ekstremalūs J.Urbono atrakcionai. Pavyzdžiui, intymius potyrius treniruojanti „Orgazmo karuselė“ (2015). Pagrindinis jos veikimo principas – įcentrinis pagreitis. Dėl jo atrakciono dalyviai susiduria su dirbtinai sukeltomis kintančios gravitacijos jėgomis, kurios suteikia galimybę išbandyti nežemiškas meilės padėtis ir patirti naujas malonumo aukštumas. Sukdamiesi vienoje iš aštuonių sferinių kapsulių, kurios savo ruožtu sukasi aplink šešiasdešimties metrų skersmens disko centrą, pasivažinėtojai gali valdyti kraujo apytaką. Taip keisdami nuotolį tarp sukimosi ašies ir kapsulės, sugulovai patiria supermalonumą.

Lietuvos erdvės agentūros nuotr./Julijono Urbono projekto „Orgazmo karuselė“ (2015) modelis
Lietuvos erdvės agentūros nuotr./Julijono Urbono projekto „Orgazmo karuselė“ (2015) modelis

Kitas gerai žinomas J.Urbono kūrinys, su kuriuo menininkas 2016 m. atstovavo Lietuvai 21-ojoje Milano trienalėje – „Oro laikas“ (2016), arba krentančių grindų projektas. Ši kinetinė skulptūra palaikoma hidraulinio keltuvo, kuris lėtai pakelia grindų platformą į 30 cm aukštį ir staigiai krenta žemyn. Staigus platformos krytis akimirkai ore pakabina visus ant jos stovinčius, taip sukeldamas nesvarumo būseną.

2016-aisias reziduodamas Ženevoje įsikūrusioje Europos branduolinių tyrimų organizacijoje CERN J.Urbonas plėtojo projektą „Megztiniais virstantys greitintuvai“. Susidomėjęs superlaidžiomis medžiagomis, iš kurių gaminami ypač aukšto magnetinio lauko magnetai, menininkas pradėjo eksperimentuoti su superlaidžiais plaušais ir atrado būdą juos suausti į tekstilę. Taip kilo idėja sukurti seriją skulptūrinių objektų, kurie reaguotų į magnetinį lauką ir levituotų. Vaizdo pasakojime matomas greitintuvo-mezgimo mašinos modelis.

Lietuvos erdvės agentūros nuotr./Julijono Urbono projekto „Megztiniais virstantys greitintuvai“ (2016) modelis
Lietuvos erdvės agentūros nuotr./Julijono Urbono projekto „Megztiniais virstantys greitintuvai“ (2016) modelis

„Sapnų viešbutis“ (2013) yra menininko bandymas gilintis į gravitacinius sapnus, kuriuose galima skraidyti ir levituoti. Ekspozicijų erdvėse įrengdamas laikinus miego viešbučius, J.Urbonas kviečia pasinaudoti specialiais sapnų stimuliavimo įrenginiais ir snūstelti automatiškai besisupančiose miego kapsulėse. Su šiuo projektu menininkas dalyvavo 3-ojoje Lisabonos architektūros trienalėje.

Vaizdingiems pasakojimams apie gravitacinės estetikos tyrimus J.Urbonas pritaikė „Baranio kėdę“ (2014). Tai vengrų mokslininko otologo Róberto Bárány vardu pavadintas prietaisas skirtas aviacijos ir kosmoso treniruotėms. Viena iš pagrindinių kėdės funkcijų – pademonstruoti, kad skrendant negalima pasitikėti vestibuline sistema. Taip pat ši kėdė naudojama kaip viena efektyviausių terapijos prieš jūrligę ir oraligę priemonių. Restauruota sovietinė Baranio kėdė ne kartą eksponuota J.Urbono parodose, kur lankytojai galėjo ant jos pasisupti ir patys patirti erdvinės dezorientacijos iliuzijas. Su šiuo objektu susijęs ir kitas menininko objektas – „Vėmimo mentelė“ (2009), sukurta palengvinti gravitacijos pokyčių sukeltą pykinimą.

Lietuvos erdvės agentūros nuotr./Julijono Urbono projekto „Baranio kėdė“ (2014) modelis
Lietuvos erdvės agentūros nuotr./Julijono Urbono projekto „Baranio kėdė“ (2014) modelis

Naujausiuose menininko projektuose „Hipergravitacinis fortepijonas“ (2019) ir „Smegenų suktukas“ (2020–dabar) tyrinėjama gravitacijos įtaka muzikavimui ir klausymuisi. Pirmajame J.Urbonas specialia centrifuga išsuka fortepijoną ir muzikantą, taip parodydamas, kaip besikeičianti instrumento pozicija ir gravitacija veikia garsą. Tuo metu planuojamoje įrengti paskaitų ir teatro salėje-smegenų suktuke, besiklausantys žiūrovai dėl dirbtinės gravitacijos galės „pakibti“ ant besisukančio teatro sienų.

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
Komentarai
Temos: 3 Menas Kinas Kultūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

00:49
00:46
48:28

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/