„Alisa karo lauke“ ir „Dibukas: pasakojimas apie klajojančias dvasias“ – du labai skirtingi filmai, sukurti Ukrainos žemėje, parodantys tą jos pusę, kurios nepamatysite per žinių laidas. Nuo Euromaidano ir jaunatviško flirto su mirtimi kareivių apsuptyje iki antisemitų ir žydų chasidų priešpriešos – Ukrainos tema aštri ir neleidžianti nusukti akių.
Kartu tai ir labai skirtingos juostos savo filmavimu būdu, pasakojimo stiliumi ir žiūrovui siunčiama žinute, tačiau neabejotinai keliančios „nepatogias“ akistatas su pačiu savimi.
„Alisa karo lauke“
Studentiškas Alisos gyvenimas kardinaliai pasikeičia Ukrainoje įsiliepsnojus Euromaidanui ir prasidėjus ginkluotiems neramumams šalies rytuose. Iškeitusi universiteto suolą į filmavimo kamerą, ji atsiduria karščiausių įvykių sūkuryje, kur aplink griaudėja sprogimai, o kasdienę kompaniją sudaro ginkluoti ukrainiečių kareiviai.
„Filmas bus apie gyvenimą ir karą“, – juokauja juostos kūrėja, kuriai filme tarp šių dviejų kraštutinumų tenka dėti skausmingą lygybės ženklą. „Alisa karo lauke“ nesistengia chronologiškai pateikti įvykių ar pretenduoti į kažkokį istorinį pasakojimą. Juosta sukasi aplink pagrindinę heroję, kuri iš arti stebi kareivių gyvenimą ir prorusiškus protestus, nevengdama įterpti savo asmeninių dramų.
Alisos mylimasis nuolatos ragina ją būti atsargia ir „nustoti žaisti kareivį“. Visgi tautinės idėjos ir idealizmas veda ją į pirmyn į karo zoną, kurioje trata automatai ir žūsta žmonės. Tačiau karas ne tik kulkos. Dokumentiniai kadrai pasakoja apie kareiviškoje piniginėje nešiojamą vaiko nuotrauką, kalėdines lemputes, kurios atneša į rūsčią kasdienybę švenčių dvasią ir apie duonos kepalą, atiduotą atsitiktinai sutiktai senutei.
Alisa nesvarsto galimybės bėgti, nevengia rodyti savo ašarų ir baimės bei atvirai fiksuoja visus išgyvenimus. Šis intymumas ir itin glaudus santykis su pasirinkta tema yra neabejotina filmo stiprybė. Kartu tai ir galimybė praskleisti paslapties šydą ir pažiūrėti, kaip viskas atrodė iš pirmojo asmens perspektyvos, kai pasaulio žiniasklaida mirgėjo antraštėmis apie Ukrainos dramą.
Filmą „Alisa karo lauke“ festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatys režisierės Alisa Kovalenko ir Liubov Durakova.
Susitikti su autorėmis seansų metu bus galima Vilniuje, spalio 21 – 22 d. Bilietus galite įsigyti ČIA.
„Dibukas: pasakojimas apie klajojančias dvasias“
Tūkstančiai žydų chasidų kasmet užplūsta Ukrainos Umanės miestą švęsti Naujųjų metų prie savo rabino Nachmano kapo. Vietinai ukrainiečiai irgi turi savo didvyrį – tai Ivanas Honta, sukilimo vadas, prieš porą šimtmečių išžudęs daugybę žydų. Dokumentinis filmas „Dibukas: pasakojimas apie klajojančias dvasias“ pasakoja apie įtampas, kylančias tarp Ukrainos nacionalistų ir žydų, skausmingą istorinę patirtį bei bandymus ieškoti kultūrinių tiltų.
Filme labai aiškiai nubrėžiama linija tarp „jie“ ir „mes“. Abi pusės turi savo argumentų, todėl teisybės ieško valdžios organuose ir siekia „kitą“ parodyti, kaip visų blogybių šaltinį. Lenkų režisierius Krzystofas Kopczyńskis filme leidžia kalbėti visiems, suteikdamas žiūrovui galimybę pačiam nuspręsti, kokia jo pozicija juostoje rodomų įvykių atžvilgiu.
Šis dokumentinis filmas sukurtas dar prieš Euromaidano įvykius, todėl atveria ganėtinai intriguojančią perspektyvą: chasidai Rusijos prezidentą vadina antisemitizmo priešininku, kuris neleis, kad žydai būtų skriaudžiami. Taip tarp Rusijos ir Ukrainos sukuriama priešprieša ten, kur mažiausiai galėtume tikėtis.
Visgi filmas nepalieka žiūrovo likimo valiai ir sugeba pateikti savo versiją, kaip sutaikyti dvi kultūras. Šio sutaikymo simboliu tampa vietinis senolis, tvarkantis žydų kapus, nes „taip reikia“. Nepaisydamas istorijos, skirtingų tikėjimų ir papročių, jis sugeba tapti tiltu tarp priešiškų stovyklų. Tas tiltas nėra pajėgus sustabdyti nesantaiką, tačiau jis patvirtina, kad filmo pasaulis nėra tik juoda ir balta.
Režisieriaus tikslas parodyti, kad vienu metu egzistuoja daugybė istorijų ir interpretacijų. Didvyris – vieniems, kitiems gali būti niekšas, o Ukraina, į kurią daugybė žmonių žiūri su užuojauta ir broliška meile, iš tiesų, turi įvairių „nepatogių“ pusių. Šis daugiasluoksniškumas ir yra pagrindinis motyvas, dėl kurio verta pažiūrėti filmą.
Filmą „Dibukas: pasakojimas apie klajojančias dvasias“ festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatys režisierius Krzysztof Kopczyński.
Susitikti su autoriumi seansų metu bus galima Vilniuje, spalio 14 – 15 d. Bilietus galite įsigyti ČIA.
