Sekite 15min Google
Jo debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Pavasaris“ šiais metais buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir užvers Europos kino festivalį „Scanorama“. Prieš jį kalbamės su režisieriumi ir filmo lietuviškuoju prodiuseriu Stasiu Baltakiu.
R.Kirpičenka gimė Lietuvoje, vaikystę praleido Ukrainoje, o tapęs profesionaliu futbolo žaidėju persikėlė į Europą – iš pradžių į Čekiją, vėliau į Vokietiją. 2016 m. futbolo aikštę jis iškeitė į prancūzų kalbos ir literatūros studijas prestižiniame Sorbonos universitete Paryžiuje, o 2019 m. – „Fémis“ kino mokykloje.
Režisieriaus filmografijoje šalia „Pavasario“ rikiuojasi tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje „Cinéma du Réel“ pristatytas ilgametražis dokumentinis filmas „Angarsko gatvė, 1“ (2024) ir trys trumpametražės juostos: „Mažasis Pjero“ (2023), „Ungurys“ (kartu su rež. Sacha Teboul, 2022), „Netalentinga šalis“ (2022).
Lapkričio 15-ąją „Pavasaris“ bus rodomas Vilniuje ir Kaune. Kino festivalis „Scanorama“ lapkričio 5-22 dienomis vyks visoje Lietuvoje – daugiau informacijos čia.
– Rostislavai, siekdamas atskleisti visuotinę išorinę ir vidinę griūtį, kurios pamėkliškus pavidalus kuria ir daugina karas, savo filme atsisakėte aiškios gėrio ir blogio dichotomijos. Susitelkėte į niuansus, nuosekliai ir nepastebimai kuriančius naują tikrovę, kurioje nebeveikia taikos aplinkybėmis galiojantys dėsniai. Kodėl jums buvo svarbu leistis į pilkąsias pažeistos normalybės zonas?
– Tai buvo esminis klausimas, apie kurį mąsčiau kurdamas filmą. Gimiau Lietuvoje, bet sulaukęs vos kelerių metų kartu su šeima išvykau atgal į Ukrainą. Mano gimtoji kalba rusų – ji leido pažinti ne tik ukrainiečių, bet ir rusų kultūrą bei mentalitetą, perprasti už jos slypinčius simbolius.
Prasidėjus karui, ankstesnė tvarka liovėsi egzistavusi. Mūsų prisiminimai liko pasaulyje, kuris buvo sunaikintas, jie nebeperteikia naujos tikrovės. Gyvendamas kitoje šalyje nepatyriau fizinio sunaikinimo pavojaus, bet labai stipriai pajutau visuotinę griūtį. Karo pradžioje grįžau į Ukrainą, bendravau su žmonėmis, bandydamas suvokti jų būsenas. Jos sutapo su jausmais, kuriuos karo pradžioje patyriau gyvendamas Paryžiuje. Tik atvykęs filmuoti į Ukrainą viską išvydau savo akimis, o ne savo vaizduotėje. Pamačiau sugniuždytus žmones, persmelktus baimės ir pykčio. Okupuotose teritorijose moralės normas pakeičia instinktai.
Karas labai aiškiai parodo, kad ribinėse situacijose civilizacija ir kultūra neapsaugo mūsų nuo pirmapradės prigimties. Pažeidus įprastą gyvenimo tvarką, apnuoginamas žūtbūtinis noras išlikti. Karas atveria tai, kas slypi giliai mūsų viduje. To negalima vertinti įprastomis kategorijomis, kančia ir skausmas joms nebepaklūsta. Rusų užimtose teritorijose kartojasi tos pačios kankinimų, žeminimo, patyčių, seksualinės prievartos istorijos. Žmonės yra priversti prisitaikyti ir išmokti gyventi naujomis sąlygomis. Beprotiškiausia, kad net tokiomis aplinkybėmis jie ieško žmogiško ryšio, šviesos ir meilės.
Manau, kad karo tikrovė veriasi tik pilkosiose zonose, todėl man buvo ypač svarbu perteikti tai filme. Visi jo veikėjai turi tamsiąją pusę. Nežinau, ar tėvas Andrijus yra teigiamas, ar neigiamas veikėjas. Jis suvokia, kas yra gera, o kas bloga, bet jo vertybinė laikysena nebeveikia naujoje tikrovėje. Norėdamas išsaugoti žmogišką orumą, jis yra priverstas daryti tam tikras išlygas, bet net tada jo veiksmai gali turėti tragiškas pasekmes. Neradau būdų apsaugoti nė vieną filmo veikėją, jų tiesiog nėra. Galiausiai visi atsiduria tame pačiame kape.
– Kaip šiuos klausimus ruošdamiesi filmavimams apmąstėte su skirtingos vaidybinės patirties ir plastikos aktoriais?
– Visi filmą kūrę aktoriai yra išskirtinės asmenybės, pasižyminčios emociniu ir intelektualiniu įvairiapusiškumu, todėl jiems buvo nesudėtinga suvokti vidinius veikėjų prieštaravimus. Daugelį aktorių pasirinkau labai intuityviai, išskyrus Kęstutį Cicėną, su kuriuo esame dirbę jau anksčiau, – gerai žinojau, kad būtent jis įkūnys tėvą Andrijų.
– Su kiekvienu aktoriumi aptarėme labai skirtingus klausimus. Su Kęstučiu ilgai diskutavome apie tikėjimą. Bandėme suvokti, ką reiškia būti atsidavusiu kilniam tikslui ir galiausiai suprasti, kad jis nebuvo teisingas. Taigi prie tėvo Andrijaus artėjome per ilgus intelektualinius pokalbius. Viačeslavas Lukjanovas, įkūnijantis kolaborantą Stepaną, užaugo rajone, kuriame žmonių santykiai buvo grindžiami jėga.
Sulaužyti kaulai laiku nesumokėjus skolos – tokie vaizdai lydėjo jo vaikystę. Jis ilgą laiką bandė išstumti juos iš atminties, bet kurdamas vaidmenį leidosi į jos gelmes, bandydamas suvokti, kaip jaučiasi aklavietėje atsidūręs žmogus. Pradėjęs skaityti filmo scenarijų, Viačeslavas susapnavo, kaip rusų kareiviai prievartauja jo sūnų. Panašūs sapnai kartojosi gana ilgą laiką. Pasiruošimas filmavimo procesui jį privertė susidurti su didžiausiomis savo baimėmis.
Bendravimas su Valentinu Novopolskiu buvo labai lakoniškas. Jis – puikus aktorius, pasižymintis meistriška vaidybos technika. Turėjo keletą tikslių klausimų, kurių pakako vaidmeniui perprasti. Ukrainiečių aktorė Anastasija Pustovit savo vaidmenį kūrė, remdamasi tiesiogine karo patirtimi. Sudėtingiausia užduotis teko Daumantui Ciuniui, turėjusiam įveikti stiprų psichologinį pasipriešinimą, bandant suvokti veikėją, kurio jis nelaikė žmogumi. Ilgai su juo diskutavome apie Igorio žmogiškąsias puses. Netikiu monstrais, manau, kad siaubingiems dalykams gali ryžtis žmogus, kurį kiekvieną dieną sutinkame gatvėje, todėl Igoris talpina skirtingas blogio sampratas.
– Neleidote jam išvengti atsakomybės?
– Taip, jo laikysena atkartoja scenarijų, matytą Antrojo pasaulinio karo metais, kai visa tauta įsitraukė į visuotinio naikinimo procesus, pagrįsdama juos įsakymo vykdymu dėl kilnaus tikslo. Labai daug apie tai mąsčiau rašydamas scenarijų.
– Kalbantis anksčiau, esate minėjęs, kad jums svarbu perprasti ribinio blogio ir agresyvaus veikėjų elgesio logiką. Kaip leidotės į Igorio psichologinės sandaros pilkąsias teritorijas?
– Peržiūrėjau galybę vaizdo įrašų ir pokalbių su rusų karo belaisviais. Daugelis jų plėtoja propagandinį naratyvą apie Ukrainos denacifikavimą. Nedidelė dalis suvokia savo veiksmus ir atvirai įvardija jų priežastis. Kai kurie įsitraukė į karą dėl pinigų, kai kurie – norėdami išeiti iš kalėjimo, nes likti jame yra baisiau nei žūti kariaujant, treti – bijodami mobilizacijos ir jos pasekmių.
Peržiūrėjau galybę vaizdo įrašų ir pokalbių su rusų karo belaisviais.
Įsiminė jaunos žurnalistės pasakojimas. Klausydama šiurpą keliančių rusų belaisvių pasakojimų, ji pajuto, kaip kraują stingdančią neapykantą pervėrė suvokimas, kad prieš ją sėdi ne abstraktus priešas, o realus žmogus. Man buvo svarbu suvokti, kokių priežasčių ir vidinės logikos vedami žmonės įvykdo tokius dalykus. Žingsnis po žingsnio leisdamasis į žmogaus vidų pradedi atpažinti tam tikrą priežastingumą.
Psichologiniu požiūriu, pagrindinį neigiamą veikėją – rusų kapitoną – taip pat kausto baimė, susipynusi su nuovargiu ir neviltimi. Jis labai gerai suvokia, kad jo dienos suskaičiuotos. Filme nėra atvirų prievartos scenų, norėjau palikti erdvės skleistis beprasmybei, persmelkusiai šio veikėjo esatį. Filmo pabaigoje Igoris dingsta iš ekrano ne tik fiziškai, bet ir metafiziškai – jis nuo pat pradžių yra miręs žmogus.
– Sudėtinga užduotis teko Bartui Ždanovičiui, įkūnijusiam kolaboruojančio ukrainiečio vaiką, nepaisant tėvo pasirinkimų, tiesiogiai patiriantį prievartingą karo tikrovę.
– Bartas buvo didžiausias chuliganas visoje kūrybinėje grupėje. Nemanau, kad jam labai patiko vaidinti. Iš pradžių jautėsi nejaukiai, bet girdėdamas gerus atsiliepimus pamažu atsivėrė. Vaikui reikia leisti būti savimi, todėl labiausiai pasiteisino paprastas bendravimas ir užduotys. Įdomu tai, kad Bartas turi gerą ritmo pojūtį, kuris leido organiškai jas atlikti.
Filme norėjau akcentuoti seksualinės prievartos temą, kuri vyrauja okupuotose teritorijose, bet rinkausi vaizduoti ją kaip visuotinio nuosmukio ir pasikeitusių vertybių sistemos pasekmę, o ne išeities tašką. Skausmas ir prievarta yra tapę užimtų miestų ir gyvenviečių kasdienybe, jose nebėra vilties, kad gyvenimas pasikeis. Žmonės jaučiasi išsekę ir palikti likimo valiai. Pastaruoju metu tokios nuotaikos vyrauja ir tose teritorijose, kuriose gyvenimas buvo palyginti ramus. Matome, kaip pastaruoju metu pasikeitė gyvenimas Kyjive. Traumuota visa šalis. Man svarbiau mąstyti ne apie tai, kuri pusė teisi, nes tai akivaizdu, o apie tai, kaip pasibaigus karui tęsis gyvenimas. Kaip su juo tvarkysis žmonės, kurių likimai buvo sulaužyti, kaip jį kurs vaikai, patyrę prievartą.
– Karo reprezentacija vaidybiniame kine – estetinių ir etinių klausimų įtampos zona. Kino ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė, skirianti didelį dėmesį Antrojo pasaulinio karo vaizdinijai, kiną kviečia apmąstyti kaip ginkluotę ir kovos lauką. Kurį karo tikrovės lygmenį ir prasmių sferą jums buvo svarbu atverti pasirinkta vizualine kalba?
– Šiuo atveju buvo labai svarbūs fiziniai aspektai, kaip šviesa ir garsas. Okupuotas teritorijas ir frontą skiria keliasdešimt kilometrų, jas nuolat pasiekia sprogimų gausmas. Norėjome perteikti šį akustinį įspūdį kaip nedalomą pasikeitusios tikrovės dalį. Intensyviausia karo patirtis vyksta žmonių viduje, todėl atsisakėme atvirų vaizdų ar nuorodų, svarbus vaidmuo tenka visa gaubiančiai, tirštėjančiai tamsai, perteikiančiai ne tik veikėjų psichologinę būseną, bet ir okupuotų teritorijų kasdienybę be tokių neatsiejamų kasdienybės dalykų, kaip elektra. Ją papildo kontrastuojančių spalvų dermės, liudijančios veikėjų vidines įtampas.
Tiesa, net ir filmo spalvinėje gamoje veriasi pilkosios zonos, nes sniego metama šviesa primena, kad niekas negali būti nuslėpta. Giliąja prasme filmas visų pirma yra ne apie Rusijos karą prieš Ukrainą, bet apie tai, ką mes, žmonės, galime vieni kitiems padaryti.
Lietuvoje šis siaubas gerai atpažįstamas, žmonių atmintis vis dar gyva. Kitų šalių žiūrovams toks filmas yra pernelyg tamsus, agentai iš karto prisipažįsta nežinantys, kaip jį parduoti. Tiesą sakant, tokį filmą sudėtinga pristatyti netgi festivaliuose. Šiuo atveju kalba sukasi ne tik apie kūrinį. Daugelis žmonių vis dar nesupranta geopolitinės tikrovės, Rusijos karas prieš Ukrainą jiems vis dar yra kinematografinis pasakojimas. Žmonės skaito naujienas, bet daugeliui sunku įsivaizduoti, kaip devynerių metų vaikas gali būti pagrobtas, išprievartautas ir nužudytas.
– Stasy, ne vienus metus dirbate su skirtingais ukrainiečių filmais, gerai pažįstate šalies kino industriją. Kaip karo tikrovės vaizdavimas ir vertinimas keičiasi žvelgiant iš jos perspektyvos? Kaip šiuos klausimus reflektuoja ukrainiečių dokumentinis ir vaidybinis kinas?
– Nuo karo pradžios sukurta daug nuostabių dokumentinių filmų. „Scanoramoje“ rodytas Oksanos Karpovič „Perimtas ryšys“ – vienas stipriausių mano matytų pavyzdžių. Vaidybinis kinas susiduria su iššūkiu vaizduoti pernelyg arti esančią tikrovę, jam reikia tam tikros laiko distancijos. Ukrainos kinas – stiprus ir kokybiškas kinas, turintis daug talentingų skirtingų kartų režisierių. Jurijus Ilijenka, Miroslavas Slabošpickis – tai tik pora pavardžių, kurios šią akimirką ateina į galvą. O Rostislavas yra vienas tų režisierių, kurie šoko ne į pilką, bet į pavojingą, degančią zoną. Manau, kad tokie filmai prilygsta rimtiems dronams.
Per filmo premjerą pirmą kartą pamačiau Kanus iš kitos pusės, nuo raudonojo kilimo. Sunku matyti greta komercinę industriją ir karo tikrovę vaizduojantį filmą. Sunkiausia buvo kitą dieną, išvydus Andrejaus Zviagincevo filmą. Man jis atrodė vienas iš nedaugelio rusų režisierių, iš tiesų einančių prieš sistemą, bet jo naujausias darbas ir kalba sukėlė didelį nusivylimą.
Nuo 2014 m. karas smarkiai pasikeitė. Jis neatpažįstamai keičiasi kiekvienais metais. Mantas Kvedaravičius taip pat buvo įsitikinęs, kad yra perpratęs jo logiką, manė galįs susitarti ir su ukrainiečiais, ir su rusais, bet susidūrė su kita tikrove, kuri jį pražudė. Iškyla etinis klausimas, kas apskritai turi teisę kurti vaidybinę tikrovę. Galbūt ir turi, bet ar tikrai yra daug režisierių, galinčių tai talentingai atlikti? Tai kompleksiškas dalykas – išgyventi, pajausti, sugebėti išrašyti ir papasakoti. Maksymas Kryvcovas turėjo tokią teisę, nes pats gulėjo apkasuose, jo poezija sukrečia iki sielos gelmių.
Didžiausias rudens kino festivalis Lietuvoje „Scanorama“: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose lapkričio 5-22 dienomis. Daugiau informacijos: scanorama.lt.
