TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Žydo ir vokiečio meilės istorija: holokaustas, homoseksualumas ir videojuosta

Tomeris Heymannas ir Andreas Merkas
Jūratė Ramanauskaitė / Tomeris Heymannas ir Andreas Merkas
Šaltinis: 15min
0
A A

Tomeris Heymannas – 40 metų dokumentinių filmų režisierius iš Izraelio. Andreas Merkas – 32-ejų šokėjas iš Vokietijos. Prieš penkerius metus jie susipažino Berlyne, praleido kelias dienas kartu ir suprato, kad vienas kitą myli. Istorija kaip iš kino filmo – ir ji išties buvo užfiksuota juostoje.

Tomeris, beveik niekada nepaleidžiantis kameros iš rankų, nuo pirmų pažinties dienų ėmė filmuoti Andreasą. Po kelerių metų draugystės ir filmavimo visą medžiagą jis sumontavo į labai asmenišką ir atvirą filmą „Aš įamžinau savo meilę“ („I Shot My Love“), kurį galėjo pamatyti ir Lietuvos žiūrovai, apsilankę pirmąkart Lietuvoje rengtame LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) kino festivalyje „Kitoks kinas“.

Labiau vokietis nei žydas


Filmo – kurio pristatyti į Vilnių atvyko ir jo kūrėjas Tomeris, ir pagrindinis personažas Andreas – pavadinimas sufleruoja apie šios istorijos daugiasluoksniškumą. „I Shot My Love“ gali reikšti ir „Aš įamžinau savo meilę“, ir „Aš nušoviau savo meilę“. Smurto konotacijos pavadinime primena apie įtemptus žydų ir vokiečių ryšius, kurių tragiška istorija net ir praėjus šešiems dešimtmečiams po holokausto nuspalvina net ir pačius asmeniškiausius santykius tarp dviejų tautų atstovų.

Tomeris gimė ir užaugo mažame miestelyje Izraelyje, tačiau jo senelis prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Berlyne ir turėjo nutraukti visus ryšius su gimtąja šalimi, kad pabėgtų nuo holokausto.

„Mano senelis apie tai daug nekalbėjo, – prisimena Tomeris, – tik kartais užsimindavo. Jis buvo labai nešnekus žmogus, kalbėdavo trumpai ir tiksliai. Tad aš prisimenu trumpus jo sakinius: su Vokietija viskas baigta, mes su ja nieko bendro nebeturime.

Jis nedramatizuodavo, tačiau buvo aišku, kad jam skaudu. Jis taip pat turėjo stengtis nekalbėti vokiečių kalba. Jam tai nebuvo lengva, nes iš pradžių hebrajiškai jis mokėjo vos truputį. Aš pats nekalbu vokiškai, taigi mudu kalbėdavomės hebrajiškai, be to, ir prie šeimos stalo jis kalbėdavo tik hebrajų kalba. Tik perkopęs 70-metį, kai protas pradėjo šlubuoti, jis kartais užsimiršęs pradėdavo kalbėti vokiškai. Galėjo 5-10 minučių taip prakalbėti, kol mes pasakydavom: seneli, aš nesuprantu, ką tu sakai. Gerai gerai, – tada jis susigriebdavo“.

Nacių politika, dėl kurios Tomerio senelis turėjo bėgti iš šalies, jam buvo ypač skaudi, nes Vokietija buvo jo tėvyne, šalis, kurioje jis gimė, augo ir kurioje matė savo ateitį.

„Jis jautėsi vokiečių išduotas, nes tomis dienomis jis didžiavosi, kad yra vokietis. Jis save laikė labiau vokiečiu nei žydu“.

Be to, jis ypač mylėjo Berlyną, kuris tarpukariu tapo dideliu kultūros centru – Tomerio žodžiais, „gero gyvenimo simboliu“. Kiekvieną vakarą, po darbo dienos banke, jo senelis eidavo į teatrą – pasakojimuose apie savo metus Berlyne jis minėdavo tokius vardus kaip George'as Gershwinas ir Bertoldas Brechtas.

Todėl Berlyniečiams – labiau nei likusios Vokietijos gyventojams – nacių atėjimas į valdžią buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. „Jam buvo labai sunku suprasti, kaip toks liberalus ir atviras miestas gali virsti tokiu blogio centru“.

„Man tai tapo pamoka, kaip greitai bet kuri vieta gali pasikeisti, – sako Tomeris, – ir kaip turi nuolat stebėti ženklus, kad aplink tave kažkas keičiasi“.

Būtent senelis, pamatęs, kaip keičiasi jo gimtasis miestas, paragino visą savo šeimą bėgti iš Vokietijos. „Ar tu pakvaišai? – atsakė jo tėvai. – Na tai kas, kad naciai dabar valdžioje. Greitai viskas baigsis ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes“.

Bet seneliui taip neatrodė. Vieną dieną, grįždamas iš darbo, gatvėje jis pamatė grupę vaikų, dainuojančių populiarią dainelę:

Wenn's Judenblut vom Messer spritzt,
dann geht's nochmal so gut

Kai nuo peilio žydo kraujas trykšta,
viskas einasi daug geriau

Šios dvi eilutės taip įsispaudė jam į atmintį, kad senelis net ir per savo aštuoniasdešimtą gimtadienį jas padainavo savo anūkams. Tomeris šį momentą užfiksavo savo kamera – jis turėtų tapti kito dokumentinio filmo apie jo šeimą pirmaisiais kadrais. „Man šiurpas nuėjo per kūną, – prisimena savo įspūdžius, pamačius filmuotą medžiagą, Andreas. – Iš senyvo pono lūpų tokie žodžiai tobula vokiečių kalba“.

Tokių šiurpių ženklų užteko ir 1936-aisiais – dar neprasidėjus karui ir masinėms žydų žudynėms – Tomerio senelis paliko Vokietiją. Iš pradžių jis išvažiavo į Daniją, o iš ten į Izraelį – žemę, kuri tuo metu buvo tik pažadėta žydmas, tačiau priklausė Palestinai.

Po karo įkurtoje Izraelio respublikoje holokaustas buvo dažnai minima tema. „Mūsų namuose neypatingai, tačiau visur kitur apie tai buvo kalbama apsčiai“, – prisimena Tomeris.

Jam augant dar netilo atgarsiai po visos šalies dėmesį prikausčiusio nacio Adolfo Eichmanno teismo proceso – 1960-aisiais Izraelio žvalgyba Buenos Airėse pagrobė ir į Jeruzalę atgabeno vieną iš holokausto vykdytojų, kurio teismo procesas, transliuotas per radiją, tapo vienu iš pamatinių įvykių, sutvirtinusių dar visai jauną ir iš viso pasaulio suvažiavusią tautą.

Todėl „holokaustas ir vokiečiai buvo svarbios temos – visur, mokykloje, žiniakslaidoje“, – prisimena Tomeris. Jo senelis vis dar turėjo vokišką pasą ir privalėjo – jis ir visi jo vaikai bei anūkai – apsispręsti, ar jį pasilikti, ar likti tik Izraelio piliečiu (Tomeris šiuo metu turi ir Izraelio, ir Vokietijos pasą).

„Net ir mano kartoje holokaustas tebėra beveik manija – apie jį kalbama literatūroje, filmuose, humore, jis išlenda kiekviename pokalbyje“.

Izraelis, rodos, yra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje juokaujama apie holokaustą. „Net kai vaikai nenori valgyti, tėvai jiems sako: valgyk arba ateis naciai ir atims tavo maistą“, – sako Tomeris. Nebūk nacis, gali pasakyti draugui, kai šis ima įkyrėti.

„Tokie pasakymai yra ne tiek pokštai, kiek juodas humoras, apvalantis šią temą nuo dramatizmo ir padedantis lengviau susitaikyti su skaudžia patirtimi“, – mano Andreas. Jį patį gana nustebino toks humoras, kai pirmą kartą atvažiavo į Tel Avivą.

„Pirmą dieną susitikome su keliais draugais, – prisimena Andreas. – Jie turėjo šiek tiek užkandžių, o aš, išsimaudęs jūroje, prisėdau prie jų ir pagriebiau paskutinį gabalėlį iš lėkštės. Ir taip tu su mumis elgiesi, pasakė jie, griebi paskutinį maistą mums iš burnų, tu, vokieti“.

Vis dėlto tokie pokštai išduoda, kad vokiečių ir žydų santykiai susitvarkė ir šiandien Trečiojo Reicho istorija jų nebenuodija. „Jie kuriami iš naujo, – sako Tomeris. – Be to, nemažai izraeliečių grįžo į Berlyną“.

Ir vis dėlto ar faktas, kad Andreas yra vokietis, turėjo juntamos įtakos jam bendraujant su žmonėmis Izraelyje?

„Taip, dažnai“, – sako jis. Visų pirma, jam pasirodė, kad žmonės Izraelyje visiškai kitaip mezga santykius ir draugystes nei jis buvo pratęs Vokietijoje. Iš pradžių viskas vyksta labai greitai, žmonės tave priima labai lengvai ir draugiškai, „tačiau staiga pasiekiame tašką, kai tampa sunku eiti toliau ir sukurti tam tikrą pasitikėjimą vienas kitu, užmegzti stiprų ryšį. Man jis pasirodė labai minkštas ir sunkiai apčiuopiamas“, – sako Andreas.

„Tavo atveju viskas kitaip, nes tu vokietis, – pertaria Tomeris. – Net bendraujant su tais žmonėmis, kurie tave tikrai mėgsta. Kai pokalbis pakrypsta apie Vokietiją. Arba imi kalbėti vokiečių kalba. Tu nejauti?“

Vokiškoji tapatybė, rodos, iš pradžių labai slėgė Andreasą. Vienoje filmo „Aš įamžinau savo meilę“ scenoje susidaro įspūdis, kad jis beveik išsižada savo tautybės.

„Taip, vienu metu būti vokiečiu man buvo sunku, – sako jis. – Jaučiausi priklausantis istorijai, dėl kurios man gėda, ir nežinojau, kaip susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, būdamas užsienyje esu atpažįstamas ir įspraudžiamas į šitą kategoriją – tu esi vokietis. O ar aš negaliu, galvojau, tiesiog būti aš? Be jokių praeities konotacijų?“

Ar būti vokiečiu sunku tik Izraelyje, ar visur?


„Tiesą sakant, nuo tada, kai apsigyvenau Izraelyje, jaučiu, kad kuriu kažką naujo, naują dialogą. Jaučiu, kad dabar galiu vėl išdidžiai pasakyti, kad esu vokietis. Palaikydamas naują dialogą su tauta, kuri ir sukėlė visą tapatybės krizę, galiu iš naujo susitapatinti su savo tautybe iš kitos perspektyvos. Ne vien iš praeities, bet ir iš dabarties“.

„Velniop, meilė nugali viską“

Į Tel Avivą Andreas atskrido tuo metu, kai Izraelis pradėjo karą. Jis nusileido beveik tuščiame oro uoste, be bilieto namo ir be plano, kiek laiko čia bus – savaitę, dvi ar ilgiau. Su Tomeriu Tel Avive jis gyvena jau penkerius metus.

Prieš tai jiedu iš viso kartu praleido ne daugiau nei savaitę – kelias dienas Berlyne, kur susipažino, vėliau tris dienas Lisabonoje, kur Andreas tuo metu šoko.

„Tada baigėsi mano kontraktas Portugalijoje, Izraelyje prasidėjo karas ir aš tariau sau, eina velniop, meilė nugali viską, nieko blogo nenutiks“, – juokiasi Andreas.

„O kas manęs atsiklaus, kas praneš?“, – pajuokauja Tomeris.

„Aš šokau stačia galva, kažkas mane paskatino įsipareigoti nuo pat pradžių, – pažintį Berlyne prisimena Andreas. – Mes sėdėjome „Gorkio parko“ kavinėje Berlyne ir aš staiga suvokiau – oho, aš myliu šitą vyrioką. O nuo pažinties nebuvo praėję nė 48 valandos“.

Į Berlyną Tomeris buvo atvažiavęs kino festivalyje pristatyti savo filmo „Popierinės lėlės“ („paper Dolls“), o Andreas lankė brolį (jis kilęs iš nedidelio miestelio Vokietijos pietuose, bet jau seniai gyvena užsienyje).

„Mes susipažinome naktiniame klube, – pasakoja Tomeris. – Savo viešbučio registratūroje paklausiau, kur Berlyne galima pasilinksminti“.

„Mes abu nesame dažni klubų lankytojai, – pertraukia Andreas ir papasakoja apie susitikimą iš savo pusės. – Vieną vakarą nusprendėme su broliu bei keliais draugais išeiti į miestą ir aš buvau girdėjęs apie tokį klubą, „Berghaim Panorama Bar“.

Ar tai gėjų klubas? „Ne, bet jis atviras visiems. Jame lankėsi ir mano brolis su savo draugais. Tai ilgų, triukšmingų vakarėlių klubas. Didelis betoninis pastatas, keturių aukštų, kviečiasi gerus DJ'us. Renkasi labai įvairi publika, ne išskirtinai homoseksualai. Ten kartais rengia gėjų vakarus, bet ne tą vakarą.

Šiaip ar taip, dar prieš mums išeinant į miestą mano draugai nusiplovė, o brolis pareiškė, kad jaučiasi pernelyg pavargęs ir, be to, laukia iš Londono atskrendančio draugo. Taigi aš irgi jau ruošiausi eiti miegoti, bet tada pagalvojau, ne, aš nusiteikęs pasilinksminti.

Taigi nuėjau vienas. Vakarėlis buvo nevykęs, muzika prasta, aš stovėjau ir galvojau, ką aš čia veikiu?“

Tomeriui taip pat nedaug trūko, kad atsisakytų sumanymo pasilinksminti mieste. „Nemėgstu klubų, atėjau labai vėlai ir dar teko stovėti ilgoje eilėje. Jau norėjau nusispjauti, bet prieš mane stovėjusi moteris, kurios aš nepažinojau, sako: ne, kur eini, privalai užeiti“.

Pasakojimą tęsia Andreas: „Buvo jau trečia valanda ryto, aš ramsčiau sienas, laukiau, kad kas nors nutiktų, ir jau planavau pabaigti savo alų ir eiti namo. Stovėjau prie laiptų, vedančių lauk, ir staiga iš viršaus nusileido jis. Praėjo pro mane vieną kartą, praėjo antrą – ir tada paklausė, kur tualetas“.

Ar tikrai prispyrė į tualetą? „Taip“, – sako Tomeris. Bet priduria: „Kartu nežinojau, kaip prie jo prieiti. Jis man pasirodė gana keistas vaikinas, jo judesiuose ir kalboje buvo kažkas neįprasto. Atrodė vienišas, nederėjo prie tos aplinkos“.

Priešingi poliai ir kitos nesąmonės

Kaip ir kiekvienoje stereotipinėje meilės istorijoje, pažintis su Tomeriu pakeitė Andreaso gyvenimą ir santykį su pačiu savimi.

„Man buvo dvidešimt septyneri metai ir aš nebuvau visiškai susitaikęs su savo homoseksualumu“.

„Tu man pasakojai, kad tuo metu beveik buvai nustojęs būti gėjum“, – įsiterpia Tomeris.

„Netiesa, tačiau prieš tai viena moteris, kuri buvo seniai mane įsimylėjusi, bandė mane įtikinti, kad toks nesu. Ir tai privertė mane suabejoti“.

Iki tol Andreas kelis kartus buvo užmezgęs santykius su vyrais, bet jie, rodos, nebuvo pakankamai rimti, kad padėtų nuraminti abejones, kylančias mažo miestelio katalikų šeimoje užaugusiam vaikinui, bandančiam susitaikyti su savo homoseksualumu.

„Vienu metu buvau labai pasimetęs. Norėjau save išbandyti ir išsiaiškinti, ką tai reiškia jausti trauką vyrams. Ar ji turi potencialo, ar esama ko nors, kas galėtų pakirsti man kojas. Ir tada pasirodė šis vyriokas. Prieš tai aš būdavau labai neryžtingas, o dabar šokau į santykius stačia galva“.

Aštuoneriais metais vyresniam Tomeriui jis uždavė daug teorinių klausimų, kuriuos siuntė telefono žinutėmis. Apie homoseksualumą, santykius tarp tos pačios lyties žmonių ir visa kita. „Prieš tai labai domėjausi energetiniais dalykais, tokiais kaip poliariškumas, vyro-moters poliai, priešybės, kuriančios įtampą ir leidžiančios praplėsti sąmonę, ir panašios nesąmonės“.

Tėvai ir vaikai

Pokalbiai apie homoseksualumą pakeitė ir Tomerio bei Andreaso santykius su tėvais.

„Prieš pasisakydamas buvau atitolęs nuo savo šeimos, gyvenau kitame mieste. O šis reikalas privertė vėl su jais pakalbėti, – sako Tomeris, užaugęs penkių brolių šeimoje. – Ilgai nesakiau, kad esu gėjus, ir supratau, kad prikūriau šimtus melagysčių. Slėpiau, kur gyvenu, su kuo gyvenu, ką veikiu, koks mano gyvenimas.

Taip pastatai sieną tarp savęs ir šeimos narių. Graužiesi, nenori jų aplankyti, nenori, kad jie aplankytų tave. Visada randi pasiteisinimų, kodėl susitinkate kavinėje ar restorane, bet niekada nepasikvieti pas save į namus. Mano tėvui ir motinai tai atrodė keista, visus savo sūnus jie lankydavo jų namuose“.

Tiesa vėl suartino Tomerį su šeima, ypač motina. „Ji sau tarė: gerai, jei noriu jį susigrąžinti, privalau pati žengti kelis žingsnius ir pasistengti jį suprasti, o ne prisirišti prie savo senų vertybių ir įsitikinimų, kas yra šeima, vyras-moteris ir taip toliau“.

Kaip šeima sureagavo, kai Tomeris pirmą kartą pasakė, kad yra homoseksualus?

„Emocingai. Nustebo. Įvairiai. Pasakiau ir savo seneliui. Kai pranešiau mamai, jis gyveno kartu su ja. Ji man tarė: prašau pasakyti ir savo seneliui. Mama, sakau, jis jau senas, daug išgyveno per savo amžių, gal nereikia. Ne ne, atsakė ji, aš su juo kasdien sėdu prie pietų stalo, nenoriu meluoti ir slėpti.

Taigi aš pas jį nuėjau, bandžiau šnekėti apie įvairius dalykus. Net neprisimenu, kokiais žodžiais pasakiau, bet po to stojo tyla. Jis į mane pasižiūrėjo ir tarė: taip, Tomeri, viskas gerai. Jei Leonardas Bernsteinas toks buvo, tai ir tu gali. Tik tiek ir tepasakė – jam buvo svarbu, kad esu geroje kompanijoje.

Vėliau, kai kūriau savo pirmąjį dokumentinį filmą ir kalbinau mamą, ji papasakojo, kad jiems su tėvu buvo sunku ir jie nekalbėjo apie tai, kad esu homoseksualus. Tarp jų ir taip buvo nemažai problemų, ir kaip tik tada ji suprato, kad nebenori daugiau gyventi su šituo vyru, mano tėvu. Mano prisipažinimas nebuvo pagrindinė priežastis, bet tai pastūmėjo juos išsiskirti. Po trijų mėnesių, išgyvenę kartu 34 metus, jie nutraukė santuoką. Manau, mamai buvo labai sunku, kad su mano tėvu negalėjo atvirai pasikalbėti – ką gi, Tomeris gėjus“.

„Klausantis apie Tomerio mamos reakciją į sūnaus homoseksualumą, – priduria Andreas, – mane labiausiai sujaudino tai, kad jau kitą dieną ji visiems paskambino ir pranešė naujienas“.

„Nežinau, ar jau kitą dieną“, – Tomeris suabejoja.

„Ji šitaip pasakoja savo istoriją. Bet kokiu atveju ji buvo atvira, beveik didžiavosi. Manau, jai tai padėjo susigyventi su naujiena – pasidalinant ja su kitais. Tokia yra tikrovė, bet jei niekam apie ją nepasakoji, kur ji dingsta? Imi ją neigti, imi daugiau galvoti apie aplinkinių reakciją nei apie save“.

Kitaip sureagavo Andreaso tėvai, sužinoję apie sūnaus homoseksualumą. „Jie tarsi pamanė – kodėl turime apie tai kalbėti? Tai privatus reikalas – niekam nebūtina apie tai žinoti“.

Galbūt todėl jiems susigyventi su naujiena sekėsi daug sunkiau.

„Viena mano mamos sesuo – mano teta – yra Jehovos liudytoja. Kartą kalbėdamos telefonu jos ėmė diskutuoti apie homoseksualumą. Mano mama buvo labai susijaudinusi ir supykusi ant sesers, kad ji smerkia ir vadina tai nuodėme. Kai mama vėliau man pasakojo, ji vis dar buvo labai susijaudinusi. Sakė: „Nebegalėjau daugiau jos klausytis, turėjau padėti ragelį, kuo ji save laiko?“ Bet jai vis vien neužteko drąsos pasakyti: klausyk, tu kalbi apie mano sūnų“.

Vis dėlto ir Andreaso tėvai, gana religingi katalikai („Mes per Kūčias tris valandas praleidome bažnyčioje“, – skundžiasi Tomeris), pamažu priėmė savo sūnų tokį, koks jis yra. „Manau, kad jie kažkur rado man vietą, jau nebebijo, kad aš degsiu pragare, – džiaugiasi Andreas. – Mano tėčiui palengvėjo pakalbėjus apie Oscarą Wilde'ą ir kitus žinomus žmones, kurie, be homoseksualumo, dar buvo kūrybingi menininkai, sulaukė pripažinimo“.

Artimieji turi pamatyti, kad homoseksualumas yra tik viena iš daugelio asmenybės briaunų, o ne viską lemianti savybė, mano Tomeris. „Jei retai matai savo sūnų, jei artimai nebendrauji ir vienintelis dalykas, kurį apie jį žinai, yra jo homoseksualumas, – sako jis, – tada nieko nelieka, tik pačiam susikurti jo atvaizdą. Manau, kad dabar, per pastaruosius keletą metų, jie geriau pažino Andreasą – sužinojo ne tik, kad jis gėjus, bet ir šį tą daugiau apie jo kaip šokėjo gyvenimą, kaip žmogaus, neišsigandusio persikraustyti į Izraelį.

Jie atvažiuoja mūsų aplankyti, mes taip pat pas juos svečiavomės 2-3 kartus. Tai nėra daug, bet jie mus apgyvendina viename kambaryje. Ryte mes nusileidžiame valgyti puikių pusryčių, kuriuos pagamina tavo mama. Taip kuriamos pačios pagrindinės normalaus gyvenimo akimirkos. Kartais mes gauname siuntinius iš tavo mamos. Puiku – tavo tėvai turi galimybę dalyvauti tavo gyvenime, pamatyti, kad Andreas – ne tik gėjus, bet ir visavertį gyvenimą gyvenantis žmogus“.

Kas toliau


Iš Vilniaus Andreas išskrido į Romą, kur kitame kino festivalyje turi pristatyti Tomerio filmą. Tomeris grįžo tiesiai į Tel Avivą, nes turi daug darbo – kitas jo dokumentinis filmas, „Karalienė neturi karūnos“ („The Queen Has No Crown“), turėtų pasakoti daug platesnę istoriją apie jo šeimą ir Izraelį.

Penkerius metus išgyvenęs Tel Avive, Andreas ketina metams važiuoti šokti į Hamburgą. Jis dar nežino, ar Tomeris kraustysis kartu.
 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau