Dabar populiaru
Publikuota: 2014 lapkričio 25d. 13:58

„100 spintelių“ autorius norėtų, kad tyrinėdami pasaulį vaikai įliptų į kiekvieną medį

Natanas Davidas Wilsonas
Leidyklos nuotr. / Natanas Davidas Wilsonas

Natanas Davidas Wilsonas – amerikiečių rašytojas, vienuolikos knygų autorius, rašantis paaugliams. Jo romanas „100 spintelių“ (iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė, išleido „Tyto alba“), neseniai pasiekusi jaunuosius Lietuvos skaitytojus, – pirmoji maginės fantastikos trilogijos knyga, nuotykių kupinas pasakojimas apie berniuką ir nepaprastą jo kelionę.

Henriui Jorkui dvylika metų, ir jis visai nesidžiaugia, kad kurį laiką neplanuotai teks pagyventi pas dėdę mažame miestelyje. Ten didelis senas namas, trys pusseserės ir katinas – ramu, tylu ir nuobodu. Kartą seno namo palėpėje Henris aptinka paslaptingas dureles. Jų, paslėptų po tinku, yra šimtas, visokių spalvų ir dydžių. Paaiškėja, kad tai visai ne spintelės, o portalai į kitus pasaulius, viliojančius, o kartais – gąsdinančius. 
Henris ir jo pusseserė Henrieta leidžiasi į kelionę po magiškus spintelių pasaulius.  

N.D. Wilsonas interviu pasakoja visą vaikystę visur ieškojęs paslaptingų durelių, tunelių, urvų ir kitokių magiškų vietų ir prisipažįsta rašantis vaikams todėl, kad jiems lengviau patekti į vaizduotės pasaulį. 

– Su kokiu literatūriniu herojumi norėtumėte susidraugauti ir kodėl?

– Visada maniau, kad būtų naudinga pažinoti Gendalfą. Na, jei kartais įstrigčiau kokioje baisioje vietoje arba mane užpultų goblinai...

– Jei galėtumėte pasirinkti bet kurią istoriją, kur norėtumėte gyventi?

– Man labai patinka ta, kurioje mes gyvename. Niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo – čia gali aptikti visus įmanomus motyvus ir veikėjų tipažus, netrūksta tragedijų ir triumfo, ką jau kalbėti apie tai, kad kas ketverius metus vyksta Žiemos olimpinės žaidynės...

– Kodėl nusprendėte rašyti knygas vaikams?

– O kokią dar auditoriją galėjau pasirinkti? Vaizduotė mane nukelia ten, kur lengviau gali patekti vaikas, o ne suaugusysis. Vaikams vis dar reikia laimingos pabaigos, o suaugusieji dažniau išdidžiai pareiškia labiau mėgstą „nestandartinę pabaigą“. Vaikai dievina fantastiką ir staigmenas, jiems patinka stebėtis, o suaugusieji dažnai jau būna praradę tą gebėjimą. Vis dėlto skaitydamas gerą knygą vaikams suaugusysis dažnai susigrąžina gebėjimą žvelgti į pasaulį vaiko akimis. Ir jie išsaugo savigarbą, juk ta knyga buvo skirta ne jiems, o vaikams... Ar ne?

O kokią dar auditoriją galėjau pasirinkti? Vaizduotė mane nukelia ten, kur lengviau gali patekti vaikas, o ne suaugusysis

– Aptikęs sienoje gausybę paslaptingų durelių, Henris patiria daugybę nuotykių. Kokių nuotykių prasimanydavote vaikystėje?

– Vaikystėje labai mėgau žiūrėti serialą „Zoro“. Zoro name buvo daugiau slaptų išėjimų nei mūsų namuose spintų. Tiesą sakant, namie spintų buvo mažokai. Kai donas Diegas norėdavo išeiti, pasukdavo žvakidę bet kuriame kambaryje ir atsiverdavo tunelis, ištraukdavo kokią knygą – ir židinys apsisukdavo arba atsidarydavo paveikslas ir pasirodydavo slapti laiptai... 

Žiūrėdamas „Zoro“ pažinau pavydą. Man nerūpėjo jo juodas žirgas, kaukė ir gražuolės senjoritos. Aš svajojau apie slaptus tunelius... Iki šiol gyvai atsimenu, kaip vieną vakarą vyresnėlė sesuo pasikvietė mane į vonią. Man pasibeldus, ji pravėrė duris ir atidžiai stebėdama koridorių, paklausė, ar nematyti „uodegos“. Įsileidusi mane, ji užrakino duris ir parodė savo radinį. Sesuo pamatė, kad medinė plokštė prie dušo vos laikosi ant kelių vinučių. Anksčiau to nepastebėjome, nes jas dengė storas dažų sluoksnis. Dar prieš man ateinant sesuo nukrapštė dažus ir išjudino vinis.

Kartu nustūmėme plokštę ir džiugiai įsispoksojome į šlovingą radinį. Iki šiol prisimenu, kaip daužėsi mano širdis... Kaip suprantate, mes aptikome santechnikos angą. Tada prie mūsų prisijungė jaunesnioji sesuo ir kartu ėmėmės tyrinėti „slėptuvės“ turinį. Vietos būta ne kažin kiek, ten gulėjo kažkoks popieriukas, melsvos plytelių duženos, gabalėlis strypo dušo užuolaidai pakabinti ir graužikų išmatos. Sienelė buvo išmūryta ne iki galo, tad matėsi lopinėlis žemės po namu.

Mūsų namas nebuvo didelis. Vaikystėje buvome įsitikinę, kad čia turi būti slaptų koridorių, urvų ar kambarių, kuriuos tiesiog būtina surasti. Namą juk statė 5-ajame dešimtmetyje... Didžiausia savo sėkme laikiau atradimą, kad telpu į tarpą tarp sienos ir vandens šildytuvo. Tiesa, keliskart pasinaudojus slėptuve jos žavesys išblėso...

Ištyrinėdavome kiekvieną senesnės statybos namą, kuriame apsilankydavome – patikrindavo sienų storį, išstuksendavome visas laiptų aikšteles, aptardami visas galimybes – kur galėtų būti slapti koridoriai ir kiek laiko mums prireiks juos rasti. 

Kartą viename name Anapolyje aptikome slaptus laiptus. Jie buvo už kažkokių durų, bet mes šventai tikėjome, kad niekas apie juos nenumano. O, koks nusivylimas mūsų laukė, kai supratome, kad jais kasdien naudojasi mūsų senelis...

– O pastogę turėjot?

– Taip, mūsų name buvo pastogė, bet tokia žema, kad ten reikėdavo šliaužte šliaužti... Ropodavome „tuneliais“, sprausdamiesi po statramsčiais, kvėpuodami visais įmanomais alergenais ir vis ieškodavome nors menkiausios užuominos, kad kažką praleidome per ankstesnius žygius. Galiausiai radome kelią žemyn iki pat rūsio laiptų. Man iki šiol paslaptis, kaip mes keliaudami pirmyn atgal neišvertėme sienų... Beje, mūsų teta, matyt, irgi mėgo tokius tyrinėjimus ir kartą nusprendė pašliaužioti tais tuneliais su žvake. Viskas baigėsi tuo, kad užsidegė jos plaukai... 

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Sprendžiant iš visko, susidomėjimo slaptomis durelėmis neatsikratėte iki šiol – šis motyvas atsiranda ne vienoje Jūsų knygoje...

– Kai buvau jau pakankamai suaugęs, kad galėčiau prižiūrėti vaikus, teko padirbėti „aukle“. Kartą, kai vaikai jau miegojo, žiūrėdamas beisbolo rungtynes pastebėjau, jog į sieną įtaisytos knygų lentynos vienoje vietoje yra kiek pasislinkusios. Priėjęs arčiau pamačiau ties viršutine lentyna paslėptą mažą velkę. Ją pakėlus atsivėrė durys ir už knygų lentynų aptikau sandėliuką, kuriame slėpėsi... naujutėlės šluotos ir kibiras.

Mano ir seserų vaizduotę kaitino ne tik serialas apie Zoro. Svarbų vaidmenį čia suvaidino ir „Narnijos kronikos“ – tiesą sakant, kiekviena istorija, kurioje galima buvo rasti žemėlapių, slaptų kambarių ir tunelių, mus įkvėpdavo nuodugniai apieškoti mūsų nediduką namą... Kaskart, kai skaitydavau „Žiedų valdovą“, mane deginte degino pasakojimas apie Aragorno žygį Mirusiųjų takais ir vaizduotėje iškildavo didžio kario griaučiai, kuriuos trijulė rado prie užantspauduotų durų...Tad nieko keista, kad slapti tuneliai, koridoriai, durelės ir laiptai persikraustė ir į mano kūrybą – tai buvo neišvengiama. Žinote tą nenumaldomą jausmą, kai knieti viską išsiaiškinti? Būtent taip jausdavausi skaitydamas J. R. R. Tolkieno, C. S. Lewiso ar S. Cooper knygas. Dabar aš pats galiu kitiems kaitinti vaizduotę ir džiaugiuosi, jei mano knygos paskatina vaikus ieškoti nuotykių. Norėčiau, kad jie tyrinėdami mūsų pasaulį pakeltų kiekvieną akmenį ir įliptų į kiekvieną medį, leistųsi į žygius ir rastų įvairių slaptaviečių – ir visai nesvarbu, kad tai bus tik santechnikos angos... 

– Kodėl nusprendėte, kad istorija apie „100 spintelių“ patiks vaikams?

– „100 spintelių“ prasideda nuotykiu, kuris gali sugriauti vieną kitą sieną. Įsivaizduokite, berniukas su pussesere, prakrapštę tinką pastogės sienoje, randa 99 skirtingų formų dureles. Naktį jie pastebi, kad per vienas jų sklinda šviesa, ir išsiaiškina, kad spintelės – tai portalai į kitas vietas ir paslaptingus pasaulius. 

Kai mano devynmetis sūnėnas perskaitė pirmąjį knygos rankraštį, jo veidas man pasakė viską, ką norėjau sužinoti. Ir ne tik. Vėliau nugirdau, kaip močiutės rūsyje jis perpasakojo mano istoriją seseriai. Viską apmąsčiusi ji paklausė:
– Kaip manai, ar šiame name irgi yra paslėptų spintelių?
– Ko gero, yra. Šis namas tikrai senas, – atsakė mano sūnėnas.
Tai išgirdęs, panorau patapšnoti jam per petį ir tuoj pat įduoti į rankas kaltą... Mudu su tėvu pastatėme tą namą dešimtajame dešimtmetyje, bet juk sienas nesunku vėl užtinkuoti...

– Kaip pradėjote rašyti?

– Kiek save prisimenu, visada žinojau, kad noriu būti rašytojas. Rašyti pradėjau dar šeštoje klasėje, bet iki 2001-ųjų neturėjau nieko, ką vertėtų publikuoti. Kaip tik tais metais baigdamas universitetą pradėjau rašyti apsakymą „The Seventh Sneeze“. Paskui jį ilgai skaitinėjau, kol išsiaiškinau, kas man jame nepatinka ir ko norėčiau išvengti kituose tekstuose. Pasiskolinau iš apsakymo kelias idėjas ir ėmiausi romano. Tik truputį persistengiau su apimtimi – mano pirmasis romanas virto 800 puslapių monstru, kuriam vis dar trūko kai kurių dalių...

Kiek save prisimenu, visada žinojau, kad noriu būti rašytojas. Rašyti pradėjau dar šeštoje klasėje, bet iki 2001-ųjų neturėjau nieko, ką vertėtų publikuoti

Keistai susiklosčius aplinkybėms, leidėjus pasiekė būtent pirminis knygos rankraštis – tiksliau, visiškai nesutvarkyta jo versija. Suprantama, nė vienas leidėjas nebuvo tiek pamišęs, kad sutiktų jį leisti, vis dėlto kai kurios leidyklos pranešė, kad idėja jiems patiko ir jie norėtų išvysti pakoreguotą knygos versiją. Kadangi apimtis buvo didelė, „Random House“ pasiūlė padalyti rankraštį į tris knygas. Įgyvendinau jų pasiūlymą tą pačią naktį, bet rezultatą jie išvydo tik po kelių mėnesių. Tuo metu mane jau buvo užvaldžiusi nauja idėja – rašiau romaną „Leepike Ridge“. Pirmus tris skyrius suskrebenau per dvi savaites ir agentas juos nusiuntė leidėjams. Kelios leidyklos iškart susidomėjo ir panoro išvysti visą rankraštį. Kadangi ta istorija ir mane patį nepaprastai domino, reikėjo ją kuo greičiau baigti... Dar po pusantros savaitės jau turėjau daugybę pasiūlymų iš leidyklų, bet nusprendžiau pasirašyti sutartį su leidykla „Random House“, kurios atstovams patiko ir trilogijos rankraštis. „100 spintelių“ – tai pirmoji knyga, gimusi iš to 800 puslapių monstro... 

– Kokie rašytojai formavo literatūrinį skonį vaikystėje ir vėliau labiausiai paveikė Jūsų kūrybą?

– Didžiausią įtaką man padarė P. G. Wodehouseʼas, C. S. Lewisas, G. K. Chestertonas, J. R. R. Tolkienas. Tiesa, Chestertoną pamėgau kiek vėliau, bet jo reikšmė mano kūrybai nė kiek ne menkesnė. Galima sakyti, kad meilę šiems rašytojams įtraukiau kartu su motinos pienu, tad nieko keista, kad jų kūryba persmelkusi ir mano tekstus. 
 
– Esate minėjęs, kad daugiau apie filosofiją ir netgi religiją sužinojote iš C. S. Lewiso ir J. R. R. Tolkieno knygų nei studijuodamas universitete. Ar todėl mieliau rašote grožinę literatūrą, o ne teologijos foliantus?

– Krikščionys ilgą laiką įtariai žiūrėjo į antgamtines istorijas, nes jos gali būti labai paveikios. Jei ištisus metus skaitytumėt „Saulėlydį“ bent kartą per mėnesį, manau, po tokio eksperimento taptumėte visiškai kitokiu žmogumi... Istorijos išties veikia mūsų poelgius ir mąstyseną.
 
– Dauguma kritikų sutaria, kad šiuo metu maginė fantastika yra vienas populiariausių žanrų. Ko gero, daugiausiai skaitytojų pritraukia C. S. Lewiso, J. R. R. Tolkieno, Ph. Pullmano, J. Rowling vardai, jų knygos iki šiol kelia karštas diskusijas. Kaip manote, kaip vaikų literatūroje turėtų būti vaizduojami magija ir antgamtiniai reiškiniai? 

– Mano manymu, magijos vaidmuo vaikų literatūroje turėtų būti toks pat kaip ir realybėje. Juk mūsų pasaulis taip pat yra stebuklinga vieta. Saulė iš nieko užaugina medžius, buožgalviai virsta varlėmis, meilės dėka gimsta vaikai, į 30 tūkstančių pėdų aukštį kyla milžiniškos plieninės mašinos, skraidinančios žmones ten, kur jiems reikia. Bet ne viskas taip gražu ir miela – tik pagalvokite, kas nutiktų, jei koks nors šio pasaulio burtininkas-mokslininkas imtų ir suskaidytų atomą?

Jeigu maginės fantastikos knyga paskatina vaiką tyrinėti jį supantį pasaulį ir ieškoti jame stebuklų, jei ji įveikia modernybės stingulį ir priverčia vaiką sustoti šalikelėje ir atidžiau įsižiūrėti į skruzdžių karą, vadinasi, magija knygoje buvo panaudota tinkamai. Ironiška, bet būtent krikščionys, atvirai pripažįstantys tikį magija (kaipgi dar pavadinti vandens pavertimą vynu, prisikėlimą iš mirusiųjų, audrų numaldymą?), labiausiai piktinasi, kai rašai knygoje apie stebuklus...

– Ar pasitaikė atvejų, kai rašyti buvo sunku? Kaip įveikdavote kliūtis?

– Kiekvieno rašytojo gyvenime pasitaiko tokių situacijų... Viskas, ką gali tada padaryti – koncentruotis į tai, ką gali kontroliuoti – į savo kūrybiškumą ir įgūdžius, – ir tada įveiksi visas kliūtis. Didžiausią vertę turi tai, ką sunku įgyti, dėl ko reikia pakovoti. Nebijokite kliūčių. Nėra geresnio būdo ištobulinti savo rašymo įgūdžius nei kova su kliūtimis...

– Kaip apibūdintumėt žmogaus gyvenimą – tai tragedija ar komedija?

-Tragedijoje viskas baigiasi blogai, ji niekada nepalieka žiūrovui vilties – tai esminis tragedijos principas. Bet jei jūs pasikalbėtumėte su žmonėmis, patyrusiais didžiulę nelaimę, kai kurie tikrai pasakytų, jog tai buvo geriausia, kas jiems galėjo nutikti. Taip, kartais jie taip kalba, nes mano turį taip kalbėti, bet kartais tai sakoma visiškai nuoširdžiai. Nesvarbu, kas nutiktų, tai – ne tragedija, viskas pasitaisys... Net ir mirtis yra ne pabaiga. Visi mes pamirštame, kad tikimybė, jog žmogus numirs, siekia 100 procentų. Visi mirsime. Bet net ir tada nevirsime tiesiog organinėmis trąšomis. Mes tiesiog pasitrauksime nuo šios scenos ir egzistuosime kitaip. Jei manysime, kad mirtis yra visa ko pabaiga, tada taip, tai jau bus tragedija. Bet iš tikrųjų mirtis – tai priešas, kurį reikia įveikti. Nesvarbu, kokią pabaigą sukurčiau savo pasakojamai istorijai, niekada neteigsiu, kad priešas – mirtis, blogis ar liūdesys – lieka nenugalėtas...

– Įsivaizduokite, kad galite pasirinkti kokį nors kito rašytojo gebėjimą. Ko labiausiai pageidautumėt?

– P. G. Wodehouse talento kurti komiškus aprašymus. Galiu jį pamėgdžioti, bet norėčiau ir pats turėti tokį talentą... Ir dar neprošal būtų C. S. Lewiso intelektas arba R. Kiplingo gyvenimo patirtis. Tiesą sakant, net jei tai būtų įmanoma, abejoju, ar galėčiau išsirinkti kokią nors vieną savybę...

– Ką patartumėte pradedantiems rašytojams? 

– Jei norite rašyti, tai ir rašykite. Ne pliurpkite apie rašymą, o sėskite rašyti. Neturite laiko? Nesvarbu, vis tiek rašykite. Nėra nieko lengviau, kaip guostis murksant kur nors kavinėje: „Ak, kaip sunku prisiversti kasnakt sėdėti prie kompiuterio...“ Pradėdamas rašyti savo pirmąjį romaną, net neturėjau kompiuterio, bet galėjau naudotis valdišku kompiuteriu po darbo. Mano žmona ateidavo pas mane, pasodindavo sūnų į supamąją kėdutę ir laukdavo, kol įvykdysiu savąją „žodžių kvotą“. Kai pabaigiau pirmąją knygą, ji tikrai nebuvo tobula. Bet juk nepabandęs nieko neišmoksi. 

Parengė Jūratė Dzermeikaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Kultūra

„Sapiens“ autorius Y.N.Harari: „Nemokamos informacijos idėja yra labai pavojinga“

Aktualu

Aplaidumas: Didžiosios sinagogos liekanas tampo praeiviai – niekas nesaugo

Aktualu

Žiaurius eksperimentus su žirgais vykdžiusiam ūkininkui – tik įspėjimas

Vardai

Remigijus ir Rovena Žiogai pakrikštijo sūnų Rojų: ypatingą dieną ir patys tapo krikšto tėvais

Verslas

Statybininkų asociacija: Lietuvos statybose dirba apie 2,5 tūkst. ukrainiečių

Sportas

Po susidūrimo su C.Ronaldo ligoninėje atsidūręs vartininkas: „Pilnai susipažinom“

Kultūra

Rašytoja Elif Shafak: Turkijoje mes nebemokame subtiliai mąstyti ir matyti

Verslas

Nepaliesta laiko: parduodama Art deco stilių išlaikiusi vila

Verslas

JAV doleris užleidžia pasaulio valiutos lyderio poziciją?

Konkursas Gyvenimas

Konkurso „Mano kiemas“ dalyviai Janušauskai: „Smagu kurti grožį“

Vardai

„X faktoriaus“ teisėju tapęs R.Williamsas honorarą jau išleido: už 21 mln. dolerių nusipirko vilą

Gazas

Edgaras Riabko – naujasis Europos F2 vandens formulių čempionas

Verslas

Čerpių nebereikės: Lietuvos stogus viliasi užkariauti grūdinto stiklo saulės moduliais

Vardai

Policijos generalinis komisaras L.Pernavas priėmė A.Pauliukevičiaus iššūkį – išbandė galiūnų sportą

Gyvenimas

J.Varanauskienė apie taupymo gudrybes: kaip sutaupyti, kai tai atrodo neįmanoma

Sportas

Kuriozas Vengrijoje – žaidėjas nesugebėjo nusiimti vestuvinio žiedo ir negalėjo žaisti

Maistas

„Miško žvėrių“ receptas: šokoladiniai sausainiai „Taika pasauliui“

Aktualu

Rusija suėmė kosmoso korporacijos aukšto rango pareigūną

Aktualu

Ikiteisminių tyrimų neblaiviems vairuotojams sumažėjo nedaug

Verslas

Supakavo seną faršą? „Maxima“ patikina, kad šviežias, tik klaida etiketėje

Naujienos

Kultūra

„Sapiens“ autorius Y.N.Harari: „Nemokamos informacijos idėja yra labai pavojinga“

Aktualu

Aplaidumas: Didžiosios sinagogos liekanas tampo praeiviai – niekas nesaugo

Aktualu

Žiaurius eksperimentus su žirgais vykdžiusiam ūkininkui – tik įspėjimas

Verslas

Auditas: Prancūzijoje sugriūti rizikuoja 840 tiltų

Vardai

Remigijus ir Rovena Žiogai pakrikštijo sūnų Rojų: ypatingą dieną ir patys tapo krikšto tėvais

Velmaratono mėgėjų rungties dalyviai

Verslas

Statybininkų asociacija: Lietuvos statybose dirba apie 2,5 tūkst. ukrainiečių

Sportas

Po susidūrimo su C.Ronaldo ligoninėje atsidūręs vartininkas: „Pilnai susipažinom“

Kultūra

Rašytoja Elif Shafak: Turkijoje mes nebemokame subtiliai mąstyti ir matyti

Verslas

Nepaliesta laiko: parduodama Art deco stilių išlaikiusi vila

Verslas

JAV doleris užleidžia pasaulio valiutos lyderio poziciją?

Konkursas Gyvenimas

Konkurso „Mano kiemas“ dalyviai Janušauskai: „Smagu kurti grožį“

Vardai

„X faktoriaus“ teisėju tapęs R.Williamsas honorarą jau išleido: už 21 mln. dolerių nusipirko vilą

Sportas

Įspūdinga „Manchester City“ pergalė – 7 įvarčiai ir Sergio Aguero šou

Gazas

Edgaras Riabko – naujasis Europos F2 vandens formulių čempionas

Verslas

Čerpių nebereikės: Lietuvos stogus viliasi užkariauti grūdinto stiklo saulės moduliais

Vardai

Policijos generalinis komisaras L.Pernavas priėmė A.Pauliukevičiaus iššūkį – išbandė galiūnų sportą

Aktualu

Italija grasina grąžinti migrantus į Libiją

Gyvenimas

J.Varanauskienė apie taupymo gudrybes: kaip sutaupyti, kai tai atrodo neįmanoma

Gyvenimas

Paryžiaus akvariumas siūlo išsigelbėjimą nebepageidaujamoms auksinėms žuvelėms

Vardai

Atgal į mokyklą