Ši išmintinga ir linksma knyga atskleidė naują puikių rašytojų Terry Pratchetto ir Neilo Gaimano kūrybos pusę – ji yra tamsesnė, gilesnė, joje piktinamasi tuo, kaip žmonės gali pakenkti žmonėms, ir didžiuojamasi tuo, kaip žmonės gali pagelbėti vienas kitam. Iš tikrųjų, knyga juokinga, bet juokavimas nėra tikslas, joje svarbus išskirtinis pasakojimas ir žmonės.
Kai „Sandmano“ komiksų rašytojas Neilas Gaimanas susideda su fantasy ir fantastikos humoristu Teriu Pratčetu, galima tikėtis visko – netgi Armagedono. Sunku pasakyti, kuris iš autorių yra angelas Azirafalis, pasiųstas į Žemę nukreipti jos gyventojus dieviškąja linkme, o kuris – demonas Kraulis, atsakingas už Ispanijos inkviziciją, nors jai siaučiant kiurksojo baruose. Šiaip ar taip, autoriai, kaip ir jų personažai, sudarė paliaubų paktą ir ėmėsi bendro darbo: sustabdyti artėjančią Apokalipsę, o trumpiau – parašyti knygą.
Ir jie parašė tikrai išskirtinį kūrinį kuris vienus traukia sodria fantastika, kitus – žaidimu masinės kultūros stereotipais, trečius – britišku humoru, dar kitus – dviejų meistrų geriausių kūrybos bruožų lydiniu viename kūrinyje. O veikiausiai – viskuo kartu.
Kad ir kaip ten būtų – jeigu Jūsų rankose „Gera lemiantys ženklai“, galite sužinoti viską apie pasaulio pabaigą šį šeštadienį.
Viena bėda – žinia apie apokalipsę, nors išpranašauta ir laukta, vis dėlto netikėtai užklumpa Žemėje gerai laiką leidžiančius draugus: angelą Azirafelį ir demoną Kraulį. Tokia baigtis jų visai nežavi – nei danguje, nei pragare nerasi dievinamų priešpiečių viešbutyje „Ritz Carlton“, sušių restoranų ir antikvarinių knygų. Tad draugai ryžtasi kyštelti savo trigrašį į paskutinį Dangaus ir Pragaro mūšį. Bet tai padaryti nelengva, mat prieš keliolika metų demonas Kraulis, turėjęs gimdymo namuose pavogti JAV kultūros atašė kūdikį ir vietoj jo palikti Antikristą, švelniai tariant, šiek tiek pasišiukšlino...
Jūs galite laimėti šią knygą, atsakę į klausimą: kokioje išskirtinėje pasaulinio garso bibliotekoje yra šios knygos egzempliorius?
Atsakymus rašykite „15min knygos“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.
Štai ką apie „Gera lemiančius ženklus“ rašo šios knygos autoriai:
Žmonės klausia, kaip jautėmės rašydami Gera lemiančius ženklus?
Mes atsakome, kad buvome tik du vyrukai, juk taip? Tokie ir tebesame. Dirbome vasarą poilsio valandomis. Buvo puiku, pasidalijome pinigus per pusę ir prisiekėme, kad daugiau taip nebedarysime. Tada nemanėme, kad tai bus svarbu.
Kažkokiu būdu taip ir liko. Gera lemiančius ženklus parašė du tuo metu plačiajai publikai visai nežinomi žmonės – išskyrus artimuosius, kurie juos jau ir taip pažinojo iš anksčiau. Jie net nebuvo įsitikinę, kad knyga bus pelninga. Ir tikrai net neįsivaizdavo, kad parašys visų dažniausiai restauruojamą knygą pasaulyje. (Patikėkite, mes maloniai pasirašinėjome ant daugybės vonioje išsimaudžiusių knygų popieriniais viršeliais, knygų, įgavusių keistą rudą atspalvį; suklijuotų lipniąja juosta ar surištų virvele, o kartą knyga buvo vien iš palaidų lapų plastiko maišelyje. Kita vertus, vienas vaikinas specialiai šiai knygai skyrė riešutmedžio dėžutę su sidabriniu filigranu, kurioje juodo aksomo futliare buvo saugomas leidimas minkštais viršeliais. Dėžutės dangtelyje buvo sidabrinės runos. Mes neklausėme, ką jos reiškia.) Patarimas dėl etiketo: daugiau ar mažiau leistina prašyti autorių, kad pasirašytų ant nuogos rankos, bet negražiai pasielgsite, jeigu tuoj lėksite į artimiausią tatuiruočių saloną ir po pusvalandžio grįšite jiems pasirodyti su paraudusia nuo uždegimo ranka.
Tuomet nežinojome, kad kai kurie susitikimų su skaitytojais turai bus keistoki netgi pagal mūsų laisvus standartus, kaip antai: teko kalbėti apie humorą kas penkiolika sekundžių pertraukiamiems naujienų pranešimų apie siaubingą įkaitų padėtį vietos „Burger King“ valgykloje; duoti interviu nepasirengusiam Niujorko radijo reporteriui, kuris taip ir nesuprato, kad Gera lemiantys ženklai yra kūrinys, kurį mes savo gildijoje vadiname „grožine literatūra“; taip pat prieš prasidedant laidai vietinės viešosios radijo stoties jaunesnysis ceremonimeistras griežtai įspėjio, kad nesikeiktume, „nes jūs, anglai, visą laiką kalbate negražiai“.
Tiesą sakant, nė vienas iš mūsų pernelyg dažnai nesikeikia, ypač per radiją, bet paskesnę valandą pajutome, kad nevalingai kalbame labai trumpais ir kruopščiai parinktais sakiniais, vengdami žvelgti vienas kitam į akis.
O dar buvo skaitytojai – Dievuliau, palaimink juos. Tikriausiai iki šiol jau pasirašėme ant šimtų tūkstančių egzempliorių. Dažnai knygos būna suskaitytos ligi materijos suirimo ribos; jei mums pasitaiko švytintis naujutėlis egzempliorius, taip būna dažniausiai dėl to, kad penkis ankstesnius nušvilpė draugai, nutrenkė žaibas arba surijo milžiniški termitai Sumatroje. Taigi mes jus įspėjome. Beje, atrodo, kad vienas knygos egzempliorius yra ???????? bibliotekoje. Malonu vien pasvajoti apie tai.
Buvo linksma. Linksmybės nesibaigia.
