1968 m. sausį prasidėjęs tuometinės Čekoslovakijos demokratizavimo judėjimas su Aleksandru Dubčeku priešakyje – Prahos pavasaris – spėjo sulaukti tik 1968 m. rugpjūčio. Skelbęs revoliucines reformas ir pagrindiniu tikslu laikęs padaryti socializmą patraukliu pasauliui, pasitelkiant žodžio, žiniasklaidos ir kitas demokratines laisves, Pahos pavasario judėjimas buvo sužlugdytas po sovietų armijos įsiveržimo į Prahą. Maskvai tai atrodė „žalingas“ komunizmo supratimas, todėl reikėjo jį pašalinti. O šiai internacionalinei pagalbai buvo rengiami jaunuoliai iš įvairių šalių, taip pat ir Lietuvos.
Būtent apie tai pasakoja rašytojo, apysakų ir romanų autoriaus, Kovo 11-osios akto signataro, Romo Gudaičio romanas „Invazija į Prahą ir širdis. Jauni kvaili gražūs“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Kūrinyje atskleidžiama praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio studentų gyvenimo marga visuma. Pasak knygos redaktoriaus Justino Kubiliaus, „romane išvystame studentų mokslus ir draugystes, šėlsmą ir pokštus sovietiniuose bendrabučiuose, iliuzijas, polėkius ir meiles, jaunystės aistrą“. Tačiau romanas nėra tik apie tai, o jo dramatizmą lemia invazijos į Prahą motyvas – trys neišskiriami draugai, Vilniaus universiteto absolventai, nubloškiami į karinius mokymus Kaliningrado srityje, į sovietinės armijos purvą, idiotizmą, rusiškų keiksmų kloaką. Jie rengiami internacionalinei pagalbai – invazijai į Prahą. Beje, knygos pabaigoje pateikiamas autoriaus sudarytas „matvaitakizmų“, arba sovietinės armijos žargono, žodynėlis, neretai praverčiantis jaunesnės kartos skaitytojams, tačiau atpažįstamas pasakotojo kartai.
Sąmonės srauto proza, gausiai pribarstyta „matvaitakizmų“, liudija tą laiką, prarasčių ir vilčių apytaką. „Ir studijų, ir poligono vaizdai rodo, kaip į sielas įsigauna neviltis, nusivylimas visais „atšilimais“ ir ideologijomis. Juk to meto studentai – ir išvežtųjų, represuotųjų vaikai, ir žuvusiųjų pokaryje jaunesni broliai ir seserys, juose gyva pirmos nepriklausomybės atmintis, kad ir nuožmiai naikinta. Skaisti, negęstanti yra kūrinio paliudyta nueinančio gyvenimo šviesa. Šią egzistencinę, galiausiai estetinę šviesą, manau, atpažins ne tik Autoriaus karta“ – Justinas Kubilius.
Apie tai, kas jam pačiam romane atrodo svarbiausia, pasakoja knygos autorius Romas Gudaitis (video):
