Apie pirmąjį eilėraštį: „Mano pirmas eilėraštis buvo komiškas pačia žemiausia šio žodžio prasme, ir tragiškas – prasme pačia aukščiausia. Kai gimė brolis, man buvo dešimt metų... Mano broliukas morkom kakoja, tetukė skalbia ir aimanuoja. Toks dvieilis“.
Apie tai, kada pasijuto poetu: „Poetu tikriausiai buvau visada, bet „pasidariau“ tada, kai mane įvertino artimiausi draugai iš Gorkynės – dabartinės Pilies gatvės, kuri jaunystės metais buvo labai svarbi poetaujančiųjų gyvenimui ir išgyvenimui. Vėliau, nuvildami Gorkynės bičiulius, įvertino ir didieji“.
Apie tėvo požiūrį į jo pasirinkimą: „Apie kūrybą jis sakydavo paprastai: jeigu žmogus nori, tegul rašo, bet būtų geriau, kad negertų ir susitvarkytų šeimyninį gyvenimą. Jam, Lietuvos karininko vaikui, buvo svarbūs įvertinimai, antpečiai, tad tėvo akyse išsipildžiau tik gavęs Nacionalinę premiją“.
Apie poeziją ir rokenrolą: „Be kita ko, poezija yra rokenrolas. Poezija tam ir skirta, kad verstumeisi, vertumeisi, šoktum su gimtąja kalba ar kokiu išmintingai išprotėjusiu, knygose tik šokį pripažįstančiu, Friedrichu Nietzsche. Kad vis šokinėtum – aukščiau bambos, aukščiau buvimo, per gyvenimą, pro neįmanomus būties langus. Poezijoje tai turėtų būti natūralu“.
Apie rimą poezijoje: „Vienam gali rūpėti tik klasikinės formos, kitas sako, kad visa tai – atgyvena, kad jis – avangardistas. Tačiau juos abu į tikrą poeziją išneš ne formos, ne stiliai, ne temos, o talentas. Kiekvienoje kartoje atsiranda talentų, kurie, besikapanodami kalbos okeane, pagaunami likimo bangos ir išnešami į neišvengiamybę.“
Apie žmogiškąjį lygmenį: „Rašydamas poeziją, tu visų pirma susiduri su asmenybės problema – su žmogaus demonais ir angelais, kurie jį lydi visą gyvenimą. Tokia yra šio gyvenimo dramaturgija. Pirmame veiksme žodį „poetas“ ištardavau ir kaip pasiteisinimą – „esu poetas, galiu sau tą ir tą leisti“. Antrąjį veiksmą praleidau bufete. Trečiame veiksme galvoju kitaip. Anksčiau ar vėliau supranti, kad būti poetu ir yra būti žmogumi, nors į žmogiškąjį lygmenį tave galbūt iškelia ne tavo gyvenimas, o tavo kūryba.“
Apie gyvuosius ir mirusiuosius: „Poetas visa tai gali pakelti į aukštesnį, poetinį, lygmenį, iš asmeniškumo padaryti universaliją. Paradoksas, bet tuomet mane supranta dar mažiau žmonių. Bet su tais, kurie supranta, pasikalbame iš tikrųjų. Eilėraštyje mes, gyvieji ir mirusieji, vieni kitus matome, girdime ir užjaučiame“.
Apie poeziją Lietuvoje: „Šiuolaikinė poezija yra ta, kuri gyva, nesvarbu, ar parašyta šįryt, ar prieš tūkstantį metų. Lietuvoje yra geros poezijos. Tai viena stipriausių ne tik mūsų meno, bet ir nacijos savimonės sričių. O prozos labai mažai, daug daugiau šlamšto. Tiesą sakant, kaip ir poezijoje“.
Apie genialumą: „Buvo laikai, kai sakiau, kad esu genijus. Bet tai yra tam tikra „bendravimo“ forma. Iš to, kaip reaguoja aplinkiniai, apie juos galima nemažai sužinoti. Žinoma, ir apie save“.
Apie senų savo tekstų skaitymą: „Kai po daug metų netyčia į jį pažvelgi iš išorės, tai nelabai supranti, kas ten, kodėl. Neskaitau senų savo eilėraščių, tai ir nevertinsiu. Ir eilėraščiai tie jau ne mano, o to už mane daug naivesnio jaunuolio, kurį menkinti būtų nepadoru, o girti – kvaila“.
Apie rutiną: „Man patinka rutina. Pasislėpęs joje gyvenu intensyvų vidinį gyvenimą. Kartais nusibosta, išsimušu, bet paskui vėl norisi į ją grįžti. (…) Daug vaikštau, pėdinu, pėduoju. Ėjimo ritmika skatina mąstymą, ima veikti kalba, susitvarko alsavimas. Kas yra poezija? Įkvėpimas, iškvėpimas. Žingsnis. Tik tiek užtikrintai apie ją žinau“.
Apie tai, kaip dirbo kūriku Botanikos sode: „Vasarą „dirbau“ lauko darbininku, sukasdavau lysves, o žiemą kas 40 minučių reikėdavo perjungti katilo kompresorių. Budėdavau visą parą, o tada – trys laisvos.“
Apie poeto funkciją visuomenėje: „Poetas nekaltas, kad jis poetas. Tai liga. Žiauri. Poetas gali turėti visuomeninę funkciją kaip pilietis, bet kaip poetas privalėtų kurti, nepaisydamas jokių funkcijų, jokios visuomenės, tos visuomenės nuomonės. Kai šie dalykai supainiojami – tragedija tiek visuomenei, tiek poetui. Bet rimtą funkciją visuomenėje tikrai turi poezija. Nesvarbu, ar visuomenė tą suvokia, ar ne. Per poeziją kalba išsivalo plaučius“.
Apie ironiją: „Šiandienos skaitytojas, deja, sunkiai beatpažįsta ironiją, autoironiją, o ja ženklinti beveik visi mano apreiškimai“.
Apie poeziją ne iš šio pasaulio: „Pasaulyje viskas, anot Nietzsche's ar R.Barthes'o, yra tekstas. Pritariu: viskas. Viskas, išskyrus poeziją. Poezija – ne visai iš pasaulio. Ir ji, prisiminus Sigito Gedos poetiką, yra pynė. Metafizinė trijų gijų Mnemozinės kasa, supinta iš meilės, mirties ir tiesos. Šviesos, tamsos ir „kažko“, ko net didžiausiam poetui neįmanoma aprašyti – poetas tai supranta, bet vis tiek mėgina ir mėgina...“
Apie tai, kad gerų gyvų poetų yra dvylika: „Dvylika ir aš. Kiekvienoje generacijoje gimsta trys keturi poetai (poetės), vienas, du prozininkai (prozininkės). Jei prozininkai du, tai jiems Lietuvoje ankšta. Saulius Tomas Kondrotas turėjo emigruoti, neberašyti, kad gražiomis dirbtinėmis plastmasinėmis gėlėmis pražystų Ričardas Gavelis. Žinoma, juokauju. Bet, kaip sakoma, kiekviename pokšte yra dalis pokšto (šypsosi)“.
Apie vaiką poezijoje: „Per savo ilgą ir vis ilgėjantį gyvenimą ne kartą sakiau, bet ir vėl pakartosiu: poeziją geba rašyti tik vaikas. Neišvengiamai senstantis vaikas. Ir tas senstantis vaikas, tas senstantis poetas šiokių tokių privilegijų turi. Pavyzdžiui, nemeluojantį dėkingumo jausmą, arba ne „tik“, o „net“ egzistencinius klausimus, į kuriuos savo likimais kartais atsako mirštantys draugai“.
Apie sovietinį paveldą: „Lietuvių poezijos tradicijoje Salomėja Nėris neįmanoma be Maironio. O Maironis nebeįmanomas be Salomėjos Nėries. Galite griauti paminklus, galite juos statyti, politikuokite nepolitikavę – niekas nesikeis, Maironis ir Salomėja Nėris yra sutuoktiniai, o lietuvių poetai – ir Geda, ir Bložė, ir Vaičiūnaitė, ir Martinaitis, ir Strielkūnas, ir net – kartais – Tomas Venclova, priešinkimės nesipriešinę – yra jų vaikai. Justinas Marcinkevičius, patinka man ar nepatinka, vienas mylimiausių. Amen“.
Apie tai, kas sieja jo knygas: „Galiu tik spekuliuoti, kad visas mano knygas sieja tas vienas tobulas eilėraštis, kurį vis rašau, kurio vis neparašau, tas, kurį viliuosi dabar parašyti. Esu senas jų tėvas (poetui metų tiek, kiek siekia jo poetinė atmintis – tarkime, Vaičiūnaitės atmintis siekia renesansą, Venclovos – antiką, Gedos atmintis siekia ledynmetį), dar senesnė kalba – jų motina“.
Apie poetų grandinę: „Kiti net tave neigdami jau irgi yra grandinės grandys. Ta keista ir viltinga grandinė egzistuoja ir egzistuos, kol bus kalba, laisvas jos skimbčiojimas svarbesnis už bet kokį laikiną asmeninį įsiamžinimą. Nei tavo vardo, nei pavardės nebežinos, ir tavo poezija užsimirš, bet intonacijos niuansas, tavo atodūsis kito lūpose liks“.
