Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 2d. 16:55

3 Elenos Karnauskaitės eilėraščiai: kai visos kalbos persilieja į vieną vienintelį jūros ošimą

Elena Karnauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr./ 15min nuotr. / Elena Karnauskaitė

Su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausia kūryba dalinasi legendinio literatūros festivalio – Poezijos pavasario (PP) menininkai. Šį kartą kviečiame susipažinti su viena iš PP laureačių – Elena Karnauskaitė. 15min ji atsiuntė tokį raktą į savo poeziją: „Jau trečią savaitę gyvenu šiuolaikiniame Babelyje – Maltoje. Nedidelė sala Viduržemio jūroje alsuoja vasaros karščiu (dienomis termometro stulpelis užkyla iki +36 C, naktimis laikosi apie +20 C), o čia gyvenantys, dirbantys ar poilsiaujantys dažnai atklydę iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kai po įtemptos darbo dienos išsimaudžiusi jūroje prigulu Sliemoje ant įkaitusios uolos, girdžiu aplinkui įvairiausių kalbų: ispanų, prancūzų, vokiečių, lenkų, maltiečių, žinoma, anglų ir tokių, kur neatpažįstu, tik galiu spėti. Kai pradeda varginti vienos svetimos kalbos tėkmė, persikeliu rankšluostį atokiau nuo jų, įsikuriu šalia jaunos prancūzų porelės: „Mais non, je ne veux pas... que est que tu fais..“ Galų gale visos kalbos persilieja į vieną vienintelį jūros ošimą ir tada lieka tik savoji, per kurią, nesvarbu kokiame pasaulio krašte būčiau, esu namuose. Dar daugiau – esu pati su savimi, esu savimi.“

- Elena Karnauskaitė

Pažadino alkis

vidurnaktį atsibudus nesuvokiant prasmės

džiūstančia burna garsiai ištarti neįprastus

žodžius mo-za-re-la mo-ka mag-no-li-ja

žydi pajusti vienodą balsių ir priebalsių

sąskambį virpesį virsmą skonį

balso stygose ant liežuvio gerklose

nuščiuvusios sienos atmuša aidą

skvo-šas ske-čas sve-čias prie durų

kalbėti garsiai ir su pasimėgavimu

atsiminus pirmapradės kalbos versmę

Kalbos nelaisvėje

katės pėdelės pabyra ant sniego

viena paskui kitą nubėga į tolį

pabyra kaip raidės graudžios ir aiškios

per girgždantį lauką per svetimą

skaudžiai it kaulai boluojančią dieną

tvarkingai suvertą gražiai sukaltą

net kvaila šifruoti tą raštą tą laišką

vakaro linkui tik neiginiai tik kableliai

tik kilmininkai kaip kilpos užveržia

žodžius ir neleidžia prabilti

Iš „Ahrenshoop‘o poemos“

II

neatšaukiami gulbių pulkai virš pavasariu

alsuojančios Saaler Bodden įlankos rūkas

sklaidosi į vos juntamus lietaus lašelius

švendrių šiugždančios šnekos vėjui sukilus

šį rytą čia ir dabar vis tiek girdžiu ataidint

kitą kalbą kitus žodžius tikriausiai jau

esamajam laike nesuprantamus nevartojamus

nekonvertuojamus net prie Kuršių marių

tokį rytą mano senelė sakydavo morgla krynt

tai pažadas kad saulė išlįs bet čia šitame krašte

šitame buvime negalioja jokie pergamentai

jokie seniau išduoti kad ir krauju antspauduoti

raštai jokia šneka joks dialektas neatkuriamas

neįsirašo tik krinta rasa tik krinta rasa tik

krinta migla joje ištirpsta gulbių pulkai

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/