Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 27d. 20:03

3 Linos Buividavičiūtės eilėraščiai: apie sindromus, kuriuos turime kiekvienas

Lina Buividavičiūtė
Gintarės Dzedulionės nuotr./ 15min nuotr. / Lina Buividavičiūtė

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausia kūryba dalinasi poetė Lina Buividavičiūtė. Ji pasakojo, kad į psichikos sutrikimus – sindromus – ji nori pažvelgti plačiau bei juos viešinti: „Galbūt tam tikrų sindromų turime kiekvienas ir jie pasireiškė kasdienėje mūsų veikloje. Juk nebūtinai žmogus turi sirgti depresija, jog žinotų, kas yra apatija. Noriu parodyti, jog šalia pozityvių emocijų egzistuoja ir tamsesnės būsenos.“

- Lina Buividavičiūtė

Apie velnius ir obsesinį-kompulsinį

Aš augau tikroj velnidėj – man sekdavo

pasakas apie mirtinai velnių nušokdintą

mergelę, apie mergelę, kuri užmynusi ant

kavalieriaus bato, pajuto ten tuščią vietą.

Močiutė pasakojo, kad vienas gimtinės

namas buvo pastatytas ant raganų kaulų,

naktim ten kaukdavo, šiurpiai kvatodavo,

gesdavo šviesos ir duždavo indai – tas namas

iki dabar užkaltas. Jos kaimynė mačiusi kipšą

vidury laukų sukantį tekėlą, paskui radusi

storą juodą gumbuotą pirštą. Kai dieną

nusikalsdavau, naktį laukdavau velnių

svitos – pirmoji egzistencinė baimė, ir iki šiol

baisiausias mano matytas filmas yra „Egzorcistas”,

iš esmės pasakojantis apie visišką žmogaus bejėgystę,

apie atšiaurią galią, kuri bet kada gali Tave sukeistint.

Kai daug vėliau likdavau viena su sūnum, iki

silpnumo bijojau nakties – krebždesių, trečios

valandos, žvėries skaičiaus, lubų šešėlių, bijojau,

kad žvėris jau ateina manęs, ateina manęs užvaldyti .

Kai susirgau obsesiniu sutrikimu, mano mintys tapo

velnio mintim. Aš žiūrėdavau į peilį ir galvodavau,

kad šiaip jau galiu visus užbadyt. Bijojau, kad velnias

privers mane apsigėdint sociume – per konferenciją nusimaut

kelnes, pradėt nenumaldomai žvengti, galvojau, kas, jei

Apatija (rankos svoris)

Niekada negalvojau, kad šitiek sverti gali žmogaus ranka.

Betgi nesu mačius keliančios revolverį, besitelkiančios

išdavystės antausiui. Nesu regėjus beriančios žemes ant trimečio berniuko

karsto, glamonėjančios nemylimą, neišvydau rašančios

paskutinį laišką, laikančios kitą, išeinančio, ranką. Todėl, sako,

neturiu teisės šitiek sunkio sutelkti savo alkūnkauliuose ir

stipinkauliuose, sako, neturiu teisės laikyti riešakaulių nejudrių.

Žinau, kad privalu judinti šitas rankas dėl tų, prikaustytų lovose,

išmuštų pigmentinėmis dėmėmis, viską praradusių,

dėl tų, kurių galūnes nunešė šrapneliai, kurių rankos dabar priklauso amžinai

ekosistemai. Išdrikus, pro lovos kraštą, ant apspurusios paklodės, nepaisant

visų pabarimų, įtikinėjimų, ultimatumų negaliu paglostyti savo vaiko galvos –

ranka apsunksta, nes, man regis, vos paliesiu – ant jo irgi ims byrėti žemės.

Kariauju įvairiais juodo pavidalais, kraujui nesutenkant į dešimt mažų pirštelių,

bet jei pašauks, jei vėl reikės susikibti keliui, pažadu Tau savo ranką, pasauli,

trumpam atokvėpiui nuo nežemiško sunkio.

XS

Nieko negali, tik ramiai gulėti,

tik dusti, kai po burną

ropinėja dulkės, nemeilės erkutės

Tavo pataluose. Nemieganaktėmis

suspausdavai akių obuolius, iki

skausmo, iki žiežirbų – nepaveldėsi

Karalystės, neišlaisvinamoji;

naktiniai kojų augimo skausmai,

tu nori jas nusipjauti, nurėžti

savo brendimo plaukus, sapnuoji

mėsą mėsą mėsą, sapnuoji, kad

preparuoji milžiniškas moteris,

jų kepenis saugo riebalų vartai,

pabundi, marškinaičiai apgula

Tavo krūtis, per daug, per daug

atominės masės, nekontroliuojamos

masės, papilvę spaudžia Tavo

motina Tavo sesuo Tavo senelė –

jų kaulėti klubai

jų paukštiški kąsniai

jų permatomos fotografijos

jų s dydžio gyvenimai, o

Tu – negraži, Tu stora,

tačiau miela mergaitė.

Dienomis stebeilydavaisi

į save stikluose, nesibaigianti

veidrodžio stadija, tik

Tu buvai teisėjas kūno procese,

Tu vykdei holokaustą savo liemeniui,

Tu ištrėmei savo rankas,

Tu nubaudei savo šlaunis be apeliacijos

galimybės – skaldei, skaldei

ląsteles, kad valdytum pasaulį –

šiandien aš nealkana

skauda galvą

prisikirtau mokykloj.

Tyras džiaugsmas yra nykti:

moterystė traukiasi atatupsta,

ji atšaukia savo kraują,

tai didžiausias Tavo laimėjimas,

tai tikrasis būties veganiškumas,

Negimusioji, geležies nepakanka pakaustyti

Tavo buvimui, kokia įstabi ta

nesvarumo būsena, Tu plauki

plauki virš jų

kaulėtų klubų,

paukštiškų kąsnių,

mergaitė, kuriai įžiūrėti

nuotraukose reikia lupos,

mergaitė su XS dydžio gyvenimu.

Dūsti, nes burną užkimšo zondas,

pririšo, kad jo neišsitrauktum, į Tave srūva

skysta mirtis, kuri palaiko

gyvybę, spjauni spjauni springsti,

šešiasdešimt svarų pergalės –

motina sesuo senelė

pavydžios kalės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:38
00:18
29:38

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai