Benas Bėrantas, Vilija Kvieskaitė „Riešutortas“. Leidykla „Nieko rimto“
Net nežinau, nuo ko pradėti, nes viskas šioje knygelėje man kelia nuostabą, nors nesu vaikas ir man jau 25-eri. Apskritai sunku pasakyti, ar kada nors savo rankose turėjau puikesnę knygą vaikams. Joje apie viską pagalvota. Jos dailininkę Viliją Kvieskaitę ir teksto kūrėją Beną Bėrantą – abu reikėtų nuo dabar visą likusį laiką nešioti ant rankų.
Bet pakalbėkime apie Beno ir Vilijos talentų vaisius atskirai. „Riešutortas“ yra istorija apie varniuką ir voveriuką, kurie nugvelbė pilną pintinę mamos riešutų ir juos iš karto sušlamštė, o apkaltino tuo niekuo dėtą lapę. Voveriukas ne tik mamai primelavo ir lapę melagingai apkaltino, bet ir nė kiek dėl to nesigraužė, o varniukas buvo atsargesnis ir visą laiką dėl savo poelgio nerimavo. Galiausiai paaiškėjo, kad riešutai buvo skirti gimtadienio, į kurį susirinko visas miškas, tortui – o koks gi gimtadienis be torto? Šventę išgelbėjo tik lapės gerumas – ji ne tik ant savo kaltintojų nesupyko ir neužrietė uodegos, bet dar ir iškepė jiems riešutortą.
Tai graži, pamokoma istorija, kaip blogį nugalėti gerumu, ir ji dovanoja krūvą progų pasikalbėti su vaikais apie tai, kas yra melas ir kam mums reikalinga tiesa, kas yra vagystė, šmeižtas ir kaip svarbu mokėti atsiprašyti. Ir visa tai surašyta labai gyva, švelniu šmaikštumu prisodrinta kalba, kuri kartu ir labai suprantama, paprasta.
Rašytojas Benas, prisistatydamas skaitytojams, sako, kad norėtų turėti tortų kepyklėlę – kad galėtų pavaišinti visus, kurie skaito knygas. O aš džiaugiuosi, kad Benas dar neturi kepyklėlės ir gali daugiau rašyti. Tortą – viens du – ir suvalgai, o knygelę aš turėsiu ilgai.
Dailininkė Vilija, savo ruožtu, tiki, kad kiekvienas iš mūsų turime vidinį meškiną ir labai svarbu su juo elgtis draugiškai (gal tai tas pats meškinas Bubilas, taip gražiai nupieštas „Riešutorte“?). Iš tiesų dailininkė draugiška visiems knygos žvėreliams ir juos pavaizdavo labai dailiai: voverę ir varniuką, lapę, ant Bubilo kupros užsikabarojusius kiškius, rankas prie laužo besišildančius meškėnus ar zefyrus kepantį briedį – ir tai dar ne viskas, ką galite ir turite savo akimis pamatyti. Apskritai iliustracijos pasižymi šiltomis spalvomis ir švelniomis formomis – visa tai sukuria jaukumo įspūdį.
O užvis geriau – teksto ir iliustracijų dermė. Dėl jos ši knygelė tinka bet kurio amžiaus vaikui, jei tik jis jau geba įsižiūrėti, ir suaugusiajam. Neįmanoma, kad kurio nors žmogaus ši knygelė, viena ar kita savo savybe, nepradžiugintų. Štai ir dabar sėdžiu ir jau kelintą kartą viską iš naujo apžiūrinėju. Ir žinau, kad prie knygelės vis sugrįšiu, ypač prieš mūsų visų valią atslenkančiais niūriais rudens vakarais, kai norėsis daugiau šviesos ir spalvų, daugiau šilumos ir gerumo.
Grzegorzas Kasdepke „Aš nenoriu būti princesė“. Leidykla „700 eilučių“
Drakonai populiarūs ir mėgstami visais laikais, bet labai malonu, kad jie gyvena tik knygose. Net ir su jais žaisti ar jais apsimesti tai žinant ne taip baisu. O ir vaikystėje girdėtos istorijos apie amžiams bokšte įkalintą princesę, ir kaip ją saugo nuožmus drakonas, kurį įveikti gali nebent koks riteris iš už jūrų marių – net ir tos istorijos atrodo veikiau romantiškos nei baugios. Ir ši knygelė yra tokia – žaisminga ir džiugi – nors joje daug dėmesio skiriama drakonams, ar, kitaip sakant, drakoniškam vaiko polėkiui būti neklaužada.
Toji drakoniškai besielgianti neklaužada yra mergaitė, vardu Marija. Jai, atrodo, didžiulį įspūdį paliko pasakojimas apie bokšte įkalintą princesę, tačiau, kitaip nei nemaža dalis jos amžiaus mergaičių, ji visai nenori būti princese. Ji save laiko drakonu – tokiu negailestingu, kad riterius ryja su šarvais, o bokšto, kur uždaryta princesė, prieigose mėtosi kaulai tų, kurie bandė princesę išvaduoti. Būti riteriu, princese ir griaučiais įdarbinti tėvai ir seneliai, ir, dievaži, jie gerokai nuobodžiauja, bet Marija neatlyžta – vis iš naujo žaidžia tą patį jai mielą žaidimą. O tada, kai tėvai ir seneliai jau visai nuvarginti, ji sumano pavirsti bokštu ir žaidžia toliau.
Knygos autorius vėliau išduoda, kad iš tikrųjų yra sutikęs tokią mergaitę, kuri namuose labai mėgusi rengti pasirodymus ir pati visuomet vaidindavusi slibiną, o ne princesę – neva princesės vaidmeniui buvusi nepakankamai graži. Kol vieną dieną pasižiūrėjusi į save veidrodyje suprato, kad jau nebūtina vaidinti slibino.
Viena iš šios knygelės stiprybių kaip tik ir yra aprašytos istorijos tikrumas – ją dėl to lengva suprasti ir ja kitus sudominti. Tėvai joje lengvai ras sau pažįstamų gyvenimo su vaikais situacijų, ir gal knygelė jiems padės geriau suprasti savo vaikus – net ir didžiausius padaužas – ir kaip jiems visiems reikalingas tėvų padrąsinimas. O kartu – kaip svarbu vaikams padėti būti laisviems nuo nepagrįstų neigiamų įsivaizdavimų apie save.
Vaikams ši didelio formato ir įspūdingų princesės gelbėjimo vaizdų kupina knyga gal sudirgins vaizduotę, įkvėps norą svajoti ar tiesiog padės pamilti – jei ne skaitymą apskritai, tai bent taip gražiai nupieštus knygos veikėjus. Rekomenduoju jums šią knygelę pirmiausia dėl jos iliustracijų puikumo ir įdomybių, kurių dar ne visas čia aprašiau, o palikau jums patiems atrasti.
Gendrutis Morkūnas „Iš nuomšiko gyvenimo“. Leidykla „Nieko rimto“
Neįprasta knyga – pradedant pavadinimu ir baigiant rašymo stiliumi, turiniu, dizainu. Neįprasta, bet patraukli ir maloni skaityti. Tiesa, ji vargiai tinka visai neskaitančiam žmogui, nes jai reikia skirti nemažai laiko – reikia ją prisijaukinti. Net ir pats autorius prisipažino, kad turėjo su šia istorija apsiprasti, bet po to ją visa širdimi pamilo. Tikiu, pamilsite ir jūs.
Tik anksčiau laiko nebauskite knygos už keistoką pavadinimą – prašo autorius, suprasdamas, kad toks pavadinimas gali skaitytojus nugąsdinti ir kad jis galėtų būti gerokai patrauklesnis. Visgi, kaip sako pats autorius, pavadinimas neatsiejamai susijęs su kiekvienu knygos puslapiu ir atspindi jos savastį.
Ir iš tiesų, nei pavadinimas, nei kas kita neturėtų atbaidyti, nes tai yra knyga, turinti potencialo tapti viena klasikinių lietuviškų knygų paaugliams. Ji gali tapti ta knyga, kurios herojus paskui, jau užaugę, mes atsimename, lyg jie būtų tikri mūsų vaikystės bičiuliai ir bendražygiai.
Apskritai šios knygos autoriumi negalima abejoti – jis pernelyg daug kartų mums įrodė savo gebėjimą rašyti lygiai gerai ir suaugusiems, ir vaikams. Ir šioje, pačioje paskutinėje, savo knygoje Gendrutis Morkūnas atskleidžia visą savo prielankumą vaikams, empatiją jų išgyvenimams ir norą jiems padėti. Neabejoju, kad tą autentišką rūpestį pajus kiekvienas šią knygą į rankas paėmęs paauglys.
Knygoje pasakojama apie vaikų namus – kaip juose slenka dienos – ir jų auklėtinius. Arba, tikriau sakant, tai istorija apie sunkią vaikystę paties vaiko akimis. Vaiko, kurį galima išsinuomoti, ir todėl jis yra nuomšikas. Istorija perdėm realistinė ir išties liūdna skaityti apie vaiko pečius užgulusius visai nevaikiškus sunkumus, tačiau baigiasi ji laimingai, todėl turi visus ne tik gražiai, bet ir sėkmingai knygai reikalingus atributus. Taip ir atsidūrė ji šiame rekomenduojamų knygų sąraše.
