„Vieningieji" – septintasis rašytojos romanas, tapęs „New York Times“ bestseleriu nr. 1 ir laikomas vienu sėkmingiausiu jos kūrinių. Lietuviškai taip pat išleistas A.Patchett romanas „Bel Canto“. Romaną „Vieningieji“ išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Anita Kapočiūtė.
Kaip ir jos ankstesnis kūrinys „Bel Canto“, romanas „Vieningieji“ prasideda taip pat pobūviu, tik šįkart ne gimtadieniniu, o skirtu pažymėti policijos pareigūno Fikso Kitingo ir jo žmonos Beverli antrosios dukros Frani krikštą. Šiame vakarėlyje su džino buteliu pasirodo ir nekviestas svečias, Bertas Kazinsas – užeina vien tam, kad išvengtų grįžimo namo pas besilaukiančią žmoną Teresą ir vaikus. Vakarėlio šurmulyje susilieja džino ir apelsinų sulčių magija, geltona šviečianti Beverli suknelė, blyškus jos lūpų rausvumas, švelnus kvepalų aromato dvelksmas ir po to sekantis saldus neištikimybės bučinys. Netikėtai užgimusi Berto ir Beverli aistra ilgainiui virsta meile ir nauja šeima, Bertas išsiskiria su savo žmona Teresa, o Beverli palieka Fiksą, pasiimdama su savimi jųdviejų dukteris. Taip lemtingasis vakarėlis visam laikui pakeičia dviejų šeimų likimus.
Jie romane – gyvenimo aplinkybių įkaitai, o kartu sąjungininkai, vieningai nekenčiantys savo tėvų už padarytą jiems žalą.
Romane daugiausia dėmesio skiriama šešiems vaikams, o ne suaugusiems, kurie atlieka tik antraeilius vaidmenis. Dviejose šeimose ir skirtingose valstijose augantys vaikai kiekvieną vasarą susitinka saulėtoje Pietų Kalifornijoje. Jie romane – gyvenimo aplinkybių įkaitai, o kartu sąjungininkai, vieningai nekenčiantys savo tėvų už padarytą jiems žalą. Vasaras praleisdami kartu, neprižiūrimi tėvų, jie ne tik globoja vienas kitą, bet ir tampa pavojingų žaidimų (su ginklais, vaistais, narkotikais) dalyviai ir liudytojai, kol vieną vasarą nutinka tragedija, visam gyvenimui kaltės jausmu sujungianti šių dešimties žmonių gyvenimus.
Viena iš šešių vaikų Franė Kiting yra romano emocinis ir dramatinis centras. Jos krikštynomis prasideda ir jos dalyvavimu mamos Beverlės namuose organizuotame Kalėdų vakare, po penkiasdešimt metų, baigiasi knyga. Frani draugystės su garsiu rašytoju dėka jų šeimos istorija tampa šalyje populiariu bestseleriu.
„Knyga buvo apie neišmatuojamą, nepakeliamą gyvenimo naštą: darbai, namai, draugystės, santuokos, vaikai – tarytum visa tai, kol jie troško ir siekė, dėl ko triūsė, būtų aklinai užmūriję, bet kokį plyšelį į laimę.“
Knygos įvykiai rutuliojasi per dvi valstijas, istorinę Virdžiniją bei moderniąją Kaliforniją, kurios atspindi tipišką amerikietišką gyvenimo būdą, o kartu tai tarsi dviejų apsijungusių šeimų alegorija. Ypač ryškiai tie skirtumai išryškėja šventinių pobūvių ir jų tradicijų kontekste. Kiekviena romano linija – tai ne tik žmogaus, bet ir tautos istorija, skirtingų likimų ir neatsakytų klausimų istorija.
Kito rašytojo rankose „Vieningieji“ būtų virtusi saga, su išplėtota įvykių ir santykių kronika, išdalinta per daugybę skyrių, bet A.Patchet kuria minimalistinį pasakojimą, peripatetine chronologija peršokinėdama dešimtmečius pirmyn ir atgal, skaitytojui atidarydama tik tas laiko koridoriaus duris, už kurių, jos manymu, vyko kažkas tikrai reikšmingo. Dažniausiai tai istorijų nuotrupos, jautriai, o kartu labai realistiškai aprašytos suirusių šeimų nuolaužos. Rašytoja koncentruojasi į tų pačių įvykių skirtingą perspektyvą – parodo, kaip tą pačią situaciją skirtingai prisimena ir vertina kiekvienas veikėjas.
„Vieningųjų“ autorė kelia klausimą – kokie šeimos gyvenimo fragmentai priklauso tik mums, o kas gali būt patikėta viešumai, istorijai. Interviu „The Guardian“ ji pripažįsta savo kūrybos autobiografiškumą; „Aš visada rašiau apie savo šeimą, tačiau turiu baimę, kad visi perskaitę šį romaną susikoncentruos tik ties autobiografiniais klausimais“. Ir išties daugelis knygoje „Vieningieji“ minimų faktų atitinka autorės biografiją: A.Patchett tėvas taip pat buvo policininkas, ji taip pat augo mišrioje šeimoje, po tėvų skyrybų persikėlė gyventi į kitą valstiją, draugavo su garsiu rašytoju Lucy Grealy'u, kuris išgyveno žandikaulio vėžį ir galiausiai pasidavė heroino priklausomybei. Po pastarojo mirties A.Patchett parašė Lucy Grealy memuarus „Tiesa ir grožis“, kuriais nebuvo sužavėta rašytojo sesuo, apkaltinusi A.Patchett įsibrovimu į jos sielvartą, paviešinant asmeninio gyvenimo detales ir pateikiant Grealy gyvenimą per asmeninę Patchett ir Grealy santykių prizmę. Tad visai nekeista, kad į savo knygos herojų, rašytoją Leo Poseną, nugvelbusį nuo savo mylimosios jos gyvenimo istoriją, virtusia visoje šalyje populiaria knyga, ji žvelgia gana supratingai.
A.Patchet kuria minimalistinį pasakojimą, peripatetine chronologija peršokinėdama dešimtmečius pirmyn ir atgal, skaitytojui atidarydama tik tas laiko koridoriaus duris, už kurių, jos manymu, vyko kažkas tikrai reikšmingo.
A.Patchett romane „Vieningieji“ meistriškai iliustruoja tai, kad, iš pirmo žvilgsnio, atrodantys nereikšmingi sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ir tai, kaip mes dažnai bijome skaudžių, blogų dalykų, kurie laiko perspektyvoje pasirodo buvę lemiantys mūsų asmeninę laimę. Mes niekada nežinome, nuo ko mums reikia saugotis ir ko apsaugoti neįmanoma, o gal ir nereika: "Niekada negali kito apsaugoti,<...> – Mes tik maitinamės iliuzija, kad mūsų sergstimi kiti gali būti saugūs“. Per šią sudėtingą kaltės ir atleidimo genealogiją A.Patchett galiausiai atveda skaitytoją į stebuklingą vietą ir laiką, kada Franė pripažįsta, kad jei visgi nebūtų buvę to pragaištingo bučinio, gal ir būtų jie visi išvengę daug skaudžių dalykų, įbrolio Kalo tragedijos, Albio sukelto mokyklos gaisro, bet kartu būtų neatsitikę ir kitų, gerųjų gyvenimo susidūrimų, tokių kaip susitikimas su Leo Posenu arba Frani tėvo antroji, kur kas sėkmingesnė santuoka.
Ann Patchett knyga „Vieningieji“ – klystančių ir nuoskaudų kupinų žmonių istorija, sudėliota iš daugybės mažų jautrių gyvenimiškų momentų, pripildytų emocinės gelmės bei sielą nutvilkančio intymumo. Pasakotojo tonas, nors ir įžvalgus, šmaikštus, bet niekada nėra įžeidžiantis. Atvirkščiai – jaučiama užuojauta ir supratimas visiems, netgi ir tiems, kurių poelgiai nebuvo idealūs ir tuo ši knyga tik dar simpatiškesnė.
„Jeigu jos motina nebūtų buvusi tokia graži, visa tai, kas atsitiko, nebūtų atsitikę, bet negali juk kaltinti jos dėl gražumo.“
„Vieningieji“ – knyga apie gyvenimą, meilę, atmintį ir netobulą, bet įkvepiančią žmogiškąją prigimtį, apie intymią sumaištį, su kuria susiduria mišrių šeimų tėvai ir vaikai, broliai ir seserys. Aistros, tragedijos, nuoskaudos, prisiminimai, tarpusavio santykiai, akimirkos lemiančios likimus – visa tai telpa į nepriekaištingai sudėliotus A.Patchett sakinius. Ji viena iš tų retų autorių, kuri sugeba perteikti įtampą ir humorą viename sakinyje. A.Patchett pasakojimas paprastas ir tuo pačiu grakštus, atidus detalėms. Minimalistine pasakojimo apimtimi, magiška kalba ji puikiai manevruoja laike, pateikdama tą pačią istoriją iš daugelio perspektyvų.
Ši graži, išmintinga ir gyvenimiška knyga primena mums, kad niekada negali žinoti, kuris įvykis, poelgis ar sprendimas yra lemiantis mūsų gyvenimo sėkmę ir laimę, kaip ir niekada nesužinosime, ar saitai, siejantys mus su kitais žmonėmis, turi įtaką mūsų pačių ir jų likimui.
