Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24,13-35)
Kelionė drauge
Emausas… Vienuolika kilometrų nuo Jeruzalės: tai simbolis atstumo, skiriančio mus nuo tikėjimo ir nuo kryžiaus. Emausas – tai kiekvieno mūsų namai, kuomet esame gundomi grįžti į savo šiltą kampą, pasitraukti iš bendrystės su kitais, kai jaučiamės sužeisti, vieniši, kai atrodo, jog visos mūsų svajonės ir viltys sužlugo…
Viešpats visuomet yra arti ten, kur užsimezga žmonių tarpusavio draugystė.
Taip pat tai ir dvi kartu praleistos kelionės valandos, kai galima pajusti drauge esantį Kristų. Viešpats visuomet yra arti ten, kur užsimezga žmonių tarpusavio draugystė. „Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius“,- rašo evangelistas. Tos dvi valandos, praleistos pašnekesyje apie kančią, o tai reiškia, apie Dievą, mokiniams tampa dar vienu Jo buvimo su mumis ženklu.
Po Jėzaus prisikėlimo prie kapo atskubėjusioms moterims pasirodę angelai pasakė: „Jo čia nebėra“. Prisikėlusysis nuo to momento keliauja visais šios žemės keliais. Jis savo žingsnius suderina su mūsų žingsniais: kartais paskubėdamas, o kartais sulėtindamas juos, Jis eina dulkėtais mūsų pasaulio takais, kuomet į mūsų tikėjimą nusileidžia vakaro sutemos. Kiekvienas pasaulio kelias kažkuriuo momentu veda į Emausą…
„Prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu“… Viešpats ateina pas mus kasdieninėje mūsų kelionėje, prisiartina, kad pakeistų kiekvieno mūsų širdį, žvilgsnį ir nurodytų naują kelionės tikslą. Jo padarytas pirmasis stebuklas būna toks švelnus, kad mes jo paprastai nė nepastebime, tačiau jis yra būtinas, norint įžengti į Viešpaties artumą. Kol „nepažįstamasis“ aiškina Emauso mokiniams Raštus, jų „nerangios širdys“ prisipildo naujos šilumos. Kas iš tiesų uždega mokinių širdis? Atsakymas tėra vienintelis: kryžius, nes kryžius reiškia garbę,- ne nelaimingą įvykį, bet meilės pilnatvę. Žodis apie kryžių tampa širdį perkeičiančia sėkla. Jis pakeičia visą gyvenimo supratimą.
„Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“,- prašo mokiniai. „Tuomet jis užsuko pas juos“. Nuo tada Kristus visuomet ateina pas mus, jei tiktai mes to prašome. Nuo tada Jo, Dievo Sūnaus, Vardas nebėra toks pat, kaip Senajame Testamente: „Aš esu tas, kuris esu“, tačiau: „Aš esu tas, kuris esu su tavimi“.
Ženklas, pagal kurį atpažįstame Jėzų, yra Jo sulaužytas ir atiduotas kūnas, gyvenimas, atiduotas tam, kad gaivintų gyvenimą.
Žodis perkeitė širdį, o duona pakeičia mokinių žvilgsnį: „Jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų,… kai jis laužė duoną“. Ženklas, pagal kurį atpažįstame Jėzų, yra Jo sulaužytas ir atiduotas kūnas, gyvenimas, atiduotas tam, kad gaivintų gyvenimą.
Mums visiems skirta Evangelijos žinia irgi kalba apie tą patį: mes irgi laužome ir atiduodame savo broliams duoną, savo laiką, brangių kvepalų indą, dalijamės su jais savimi bendroje kelionėje, ten, kur susiduriame su praradimais ir viltimis.
Žodis ir duona keičia kiekvieno mokinio gyvenimą: „Jie tuoj pat pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę“. Pažinęs Jėzų Jo mokinys tuojau pat keliauja pas brolius, pakyla, tarsi daugiau niekada nebeateis naktis, nes savo širdyje jaučia spindinčią saulę. Taip liūdnas pabėgimas tampa džiugiu skubėjimu į šviesą…
