Dabar populiaru
Publikuota: 2021 birželio 13d. 15:24

Adomo Razmaus eilėraščiuose – Amerikos prezidentų istorijos ir jų ydos

Adomas Razmus
Asmeninio archyvo nuotr./ 15min nuotr. / Adomas Razmus
Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalijasi Adomas Razmus. „Kalbėti apie rašymo techniką būtų galima daug ir ilgai, deja, netikiu kad pačiai poezijai šioje vietoje tas suteiktų didelės naudos. Pakaks pasakyti tik tiek, kad kiekvienas iš šių poetinių tekstų yra konkretaus personažo atliekamas monologas specifinėje dramatinėje situacijoje. To pasekoje gaunasi, kad nors tie personažai ir stengiasi išreikšti jiems vieniems apsireiškusią asmeninę tiesą, galų gale jų monologai yra vien tik asmeninės klaidų istorijos, kurias jie stengiasi padailinti ir perteikti kaip herojiškus žygius. O štai Amerikos prezidentų istorija man pasirodė esanti derlinga dirva paieškoms tokio antiherojaus, kurio nežabota galia ir ambicija leistų nekliudomai išvešėti charakterio ydoms ir sukurtų juokingą, bet kartu ir tragišką žmogų“, – sakė jis. Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.

– Adomas Razmus

Ciklas „Priartėjimas ir atsitraukimas“

I.

Priartėjimas

Ir tai esu aš vaikštąs po poliarinius sodus,

kol virš galvų atitolintoj parabolėj švilpia

prakeiktosios žvaigždės. Man!.. Pirmą kartą

jos esti man, tokios visos ir alsuojančios įtūžiu,

mano klausa nepavargs, tik joms, jeigu jos man.

Ir aš vaikštąs po atitolusius dangaus sodus – kalbančios gėlės,

ir ką kalba ir ko tik nekalba ir ar tiesa, kad liūdesys ateina nuo daiktų,

užslenka nuo paliktų vidudienio saulėj daiktų,

ir tas pabėgantis šešėlis, atminties draugas!

ar tai kalba kuria kalba gėlės paliktos atminties šešėliuos?

Švilpimas švilpimas ažūras prasmengantis su įsitikinimu

sudrėkstančios akys akys akys ar tai dangaus akys

žvelgiančios pro nuleistas blakstienas kaip sutemų mėnuliai?

Beribė migracija tavo sapnų žemynais, augalai ištirpę nuo kaitros,

žvėrys plūstantys šaltinio linkui kurio nėra…

Skurdas ir sumenkęs išgyvenimo šansas,

sutrikus mitybai, pakitęs apetitas.

Mes patraukėme per lygumas, slėnio linkui,

mintyse girdėdami tik balsą, kuris net mūsų sapnuose aidėjo

masindamas, kviesdamas priartėti, vylingas ir prižadantis.

Iš paskutinių jėgų, įtempę valią!

Ir mes judame prisilaikydami nakties,

dėsningu oksimoronu mūsų logika ir mūsų mokslas

mums vieniems link užverto horizonto mus veda!

Žygio vaikai, bet vos prieš tris mėnesius

mūsų tėvas išgirdo jam vienam skirtą priartėk jei tikėjimas leidžia.

Ir tą akimirką, tuo laiko momentu, tą minutę

jis atsidėjo knygoms ir užrašams su viltimi išpešti nors kiek naudos iš

pasirinkti mažesnį blogį iš dviejų, tas mūsų būsimas tėvas.

Apsunkęs nuo minties vaikščiojo po apylinkes, spręsdamas ir planuodamas,

planuodamas ir spręsdamas – galvodamas ir išsiilgdamas

vėjui atiduotų burių kurios tą naktį jį nunešė… Jūra! Jūra! Čia nėra jūros –

Dešimtūkstančiu balsu suriko ir žygis buvo tęsiamas,

judėjo tautos iš vieno tavo sapnų regiono į kitą

ir tik man vienam aišku ką kalba atitolusiam sode šešėlių gėlės

kol liūdesys ateina nuo daiktų… manęs linkui, ir tik man…

II.

Atsitraukimas

Ir tai buvau aš klaidžiojąs po šulinių dykumą apribotą vien troškimo,

mane vedė į priekį sausas oras išdeginantis plaučius ir mane vedė

į priekį klausoje įstrigus atriedančių ir nusinešančių bangų užmarštis.

Kažkur vidury tokio gyvenimo, gilumoj miško, kurio aidai

atliepia ištiestoms lietimui rankoms, miško tankmėj,

tarp mitomorfinių formų ir atšvaitų ugnies, tenais, ninfos!

Jų atitolstanti garso tėkmė mane masino ir aš tikėjau,

kad tai įvadas į gyvenimo šventę, atsivėręs reikiamu puslapiu

prieš mano sustingusias nuo žvilgsnio akis.

Tai buvo žvilgsnis, įnikęs į įprotį būti

marinamas krištoline sapnų matematika, aš manau,

kad tai iš dalies ir mano kaltė. Bet tai būta žvilgsnio,

kurių įkypas juokas mielame veide išjudina kalnus ir pradangina karalystes

ir argi tokia jėga neverta per dykumas išsidriekiančio širdies spazmo,

argi dangaus krištolas neatspindi mano pasiryžimo jėgai ir galiai,

kaip ilgesingai jis žiūri į klajojančią tautą kuriai trokšta suteikti prieglobstį.

Tu laukei tenais pasislėpusi nuo žmonių akių

tarsi nežinodama kas ateis dėl tavęs,

kokia gėlė pražys šiame šulinių krašte

kur tykus tyvuliuoja troškimas

toje bedugnėje, ir nėra vandens ir nėra netgi rankų

kurios siektų pasisemti delnuose truputį

ir nėra netgi širdies kuri plaktų vidury nakties

iš po žemių. Aš nusileidau į slėnį

ir miškai norėdami mane pasveikinti

iš savo daug ko mačiusių kaktų iššukavo kelis nematytus

prisiminimus Ir aš sustojau nustebęs, vildamasis pamatyti tai

dėl ko mano kelias nusidriekė per žemynus. Aš tikėjaus surasti

tarp medžių, bet tik nuo gėlių atsiritąs juokas,

jaunas ir neužtarnautas ramino mano kaktą

ir iš jo gilumos aš tariausi girdįs tavo

į šakas pavirtusias liaunas rankas, tavo laibą kamieną,

ir vėjas judino švelniai tavo mintis, kurios krito ant žemės

pranašaudamos greitai ateisiantį rudenį ir nors aš negalėjau nuspėti

ar įminti tavo paslapties, tarp tos tranzijentinės lapijos,

tarp prabėgančių šešėlių kuriais prabėgi,

tarp prakeiktų žvaigždžių kurių švilpimas

tik dar viena tavo mįslė -

tegu tenais randasi vaisius, tos ugnies, to laukimo.

Pseudo-Nixon

Written with a thoughtful hand on the flip side of George Washington’s picture:

Niekis sudėliotas ant juodos lentos, prasmingais pernai buvę žodžiai,

nurimkite manyje, aš sau įteigsiu tą idiotišką istoriją,

tą bergždžią falsifikatą... Taip, tai buvo maištas!

Kiek dalykų kurie mane vertė judėti,

pernai, šiais metais, jie pasiliko užmaršty daiktų.

Aš įeisiu į istoriją kaip pirmas ėjąs prieš savo instinktą,

tai aš rašąs kapituliacijos aktą! šiame tamsiam atokiam kambary,

vos penkiasdešimt jardų nuo pagrindinių rūmų

aš valdau pasaulį, savo užgaidai.

Švelnumo akimirka, tavo lūpos palietė mano smilkinius,

ir nors aš to dar nenujaučiu, tai paskutinė tikra valanda.

Metodiškai aprašytas pasaulis, aš jame gyvenau, anapus stiklo

ir mano smalsumas... tą nuodinga gyvatė pasislėpusi jaunos mergaitės rūbuos,

nueina krantu jūros linkui, basomis pėdomis mindžiojamos smiltys atsitiesia,

link geraširdiškai besišypsančio skliauto. Tai iliuzija, atslinkęs iš pasalų sapnas,

suleisti į nugarą peilį, ar užnerti vogčiomis ant kaklo kilpą

ir aš jaučiu kaip sienos pagimdė akis,

milijonas akių ir milijonas rankų ištiestų manęs linkui,

ar aš privalėčiau ir toliau bergždžiai gestikuliuoti,

pats būdamas su raiščiu ant akių, nežinomo namo rūsy?

Bet kol kiti drybsojo ant savo užpakalio aš dirbau,

kruvinu prakaitu pakilau šiomis politinėmis kopėčiomis,

teigiau ką norėjot išgirsti, neigiau viską kas jums neįtiko…

Aš įrodžiau jog tas kuris išlieka ištikimas miniai, neturi poreikio ideologijai.

Taikos pasiuntinys, aš pargabenau jums aziją, aš išvedžiau karius iš Vietkongo...

manęs klausė ką kalbą tranzistoriais iškimštas Orakulas,

bet aš marmuriniu veidu jam juokais pasakiau nesuprantąs kiniškai …

Viskas buvo gerai tol kol tesės. O, profesija, tai bent profesija!..

Aš pavirtau savo atspindžiu ir neneikite jog tai jums nebuvo mažumėlę malonu

iki kol reikėjo... reikėjo sunaikinti įkalčius,

valandų valandos įkalintos tuose rituoniuose, nuteistos be galimybės amnestijai.

Tas apsukrus Vokietis!.. Nors kartais, dvejonės valandomis man ateidavo į galva

jog jo būta kitokios tautybės… ir pradėjau jo saugotis

ir slėpti kažkiek savo mintis, nepaisant visko

mes bendrais bruožais aptardavome užsienio politiką,

nors ir tikėjau kad tai bus panaudota prieš mane.

Bet jis, klajojantis po pasaulį nusileidžiąs į pragarus mano įsakymu,

madinga šypsena ir dailiai prižiūrėta barzdele,

žmonėms jis patinka švelnumo akimirka mano lūpos palietė tavo smilkinius

Albertina ir peizaže įkūnytas gyvenimas man šyptelėjo,

aš nepraradau savo veido, niekad gyvenime nenustojau,

tačiau tai buvo pagunda ir iš kampų ėmė lįsti Fantomai,

ir kvatojo Sielos man į veidą rodydami tą nelemtą sąmokslą,

prieš mane nukreiptą sandraugą.

Iš priešiškos šalies naktiniu traukiniu atvyko diplomatinis pasiuntinys,

jo vagonas riedėjo kirsdamas regionų sienas po truputį artėdamas manęs linkui.

Taip aš tikėjau, toks buvo mano nuspėjimas!.. jo lagamine slėpėsi žaltys,

jis pats buvo dvilypė pabaisa, atsiųstas senovinio ordino mano pražūčiai.

Ir dabar post factum, šiame kambary be langų ir durų

tik savo galvoje galiu regėti grandiozines vizijas Jūs rodote man tikrovę

kad ir kaip jai priešintųsi tikrieji pranašai su savo amžiaus senumo išmintimi.

iš miškų ateina iš miškų ateina manęs linkui Pasiuntiniai

iš mano tamsos ateina Jie nešini jėgos ženklais,

ir tik aš juos priimu tačiau nevisąlaik atvira širdimi,

tik groteskiškas jaunuolis pagal savo amžiaus kanonus

parausvintais blyškiais skruostais ir tas pasaulį tveriąs liūdesys -

šis amžius nebuvo vienas iš geresnių, ne, šiame amžiuje

išmokta nuomario ir pasiligojimo. Aš pabeldžiau į jos duris ir jai išėjus

pasiteiravau ar jos sužadėtinis vis dar laiko ant sienos iškimštą mešką.

Jos balsas sekundei virptelėjo išreikšdamas dvejonę,

aš pasakiau kad tai nesvarbu ir jog rytas buvo žvarbokas.

Ji neprašoma išnešė revolverius – jie buvo solidžiai prižiūrėti

ir man jie patiko,

nes tai buvo gera ir teisinga

dešimt minučių iki dvylikos devynios minutės iki dvylikos

aštuonios minutės iki dvylikos laikas laikas šis amžius nebeturi nieko

pasilikęs atsargoj tik lūpas kurios pavargsta nuo meilės žodžių

aptingusios jos šnabžda rytoj rytoj ir aš manau kad jau beveik laikas

kol jie Ateinantys iš Tamsos neša man galų gale ...

– rezoliucija ant mano rašomojo stalo kambary

vos penkiasdešimt jardų nuo pagrindinių rūmų,

ir aš pasvėręs visus tačiau ir argi

padėsiu paskutinį tašką -

Istorija galbūt man ir neatleis,

tačiau ji gali tik gailėtis ir kaltint

Prie Omphalos

Tas saldžiai šleikštus pūvančios Angies kvapas,

čia, šitame visatos centre

Tas liguistas idealas atsirandąs iš perdėto optimizmo

ir habitualiai kurstomos vidinės ugnies..!

Dabar aš suvesiu su tavimi sąskaitas,

įspraudęs į kampą priversiu sumokėti teisėtai priklausančią duoklę!..

O gal geriau duoti laisvą valią ir tingiai rūkyti cigaretes,

paskaityti laikraštį, autoritetingai

ir šiek tiek nuobodžiaujančiu balsu

pasiteirauti kiek kainuoja kilogramas druskos,

kuris jau pusmetį leidžia dvasią sielos puodeliuose ...

Tuo tarpu tu ir toliau nenuilsdamas dirbsi dėl manęs,

klijuodamas kokios sukiužusios ekstazės paskiras dalis

ir viskas dėl jausmo laisvės!.. Šiandieną ne ta diena,

ir mes nenusiteikę pusiau sugromuliuotiems sprendimams,

prieš mus atsiveria pasauliai, ir tie dar niekados nematyti:

tokia laimė iškankintiems nemigos

kai naktys praleistos aštrinant sensualų aš užjaučiu tave,

tu kurs pasirodai prabėgantis prieš mano akis,

tu nusineši truputį manęs, kas tu esi?

– Aš esu troškimas nuėjęs klaidingu keliu,

aš esu mago išsigalvojimas, kai jis vidury ritualo

sugalvoja išsivirti arbatos Tačiau visų pirmiausiai

aš esu akis užguląs snaudulys,

man pažįstamas lotoso valgytojų nerimas

ir aš gyvenu upės bangose kurių mirguliavimas

ištrina iš akių praeitus gyvenimus.

– Tai tikras iš širdies plaukiantis prisipažinimas,

aš tikiu tavimi, toks jausmas, jog suradau savo sielos brolį!..

Ir tada įvyksta gyvenimas, viena gražią dieną prasivėrusios durys!..

Ariergarde pasigirsta trimito garsas,

jo balso paraginti mes metėmės į priekį,

pralaužę ant trečios kalvos italikų genties pastatyta sargybą,

nusileidome į lygumas ir užtvindėme jų kaimus.

Koks dvasios pakilimas, ta degančio kraujo egzotika -

Jūs neturite būti suvaržyti amato taisyklių,

jums nebūtinas nuolaidžiavimas falangos kapitonams,

kurie šiaip ar taip išsipirko savo vietas neaiškiais pinigais

Plėšimas ir savivaliavimas užtemdė akis, degantys namų stogai

ir išdraskyti čionykščių gyvenimai,

šiandieną vienintelis legitimus troškimas,

kuriam kitom aplinkybėm kelią pastotų polio įstatymai,

taip, šiandieną buvo leista viskas. Ir vargas tiems

kurie pasipainiojo kelyje ir vargas tiems

kuriuos užtikome besislepiančius po lovomis,

nežinoma kalba kalbančius poterius savo dievams

Tačiau viskam pasibaigus mes nusprendėme sudaryti taiką

ir pajudėti iš šalies, išėjome nešdamiesi pasotintą troškimą

ir tu kuris dabar atnašauji aukas kamuojamas klausimo

apie rytdienos orą tu nesuprasi ar galbūt nenorėsi suprasti

nenorėsi girdėti, tavo vienintelis sielos žiaurumas

yra mąsliai apžiūrinėti elgseną skerdžiamų avinėlių,

gėrėtis ant balto kailio nusėdančio kraujo pėdsakais

ir tada nedideliu fantazijos mostu išplėšti

iš jų bergždžių veidų ateinantį dievą -

Aš palikau užnugarėje lietaus prausiamus miškingus regionus,

ir išėjau link gyvenimo menkai prikūrentuose kambariuose

kurių langai visada žiuri į rytinę miesto pusę,

nepastebimai rusenti dvasioje savo sapnams,

šiame civilizacijos šiukšlyne -

Ne, Pythia, šiandieną ne ta diena

ir mus domina vien tik rytojaus oras

Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/