Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aidas Puklevičius: „Paskutinės apeigos“ – labai gera, labai netikėta knyga

Knygos viršelis
Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Neįtikėtina, jog 27-erių mergina gali parašyti tokią knygą. Taip vienbalsiai teigė pasaulyje milžiniško pripažinimo sulaukusios Hannah Kent knygos „Paskutinės apeigos“ aptarti susirinkę publicistas Aidas Puklevičius, ekonomistė Aušra Maldeikienė ir atlikėja Dovilė Filmanavičiūtė.

Neseniai ir lietuviškai išleista knyga sukurta pagal tikrus XIX amžiaus Islandijoje vykusius įvykius.Tai pasakojimas apie moterį, kuriai įvykdyta paskutinė Islandijoje mirties bausmė, ir ilgą, šaltą bei vienišą nuosprendžio įvykdymo laukimą.

Mirti pasmerktoji Agnes – tiek nusikaltėlė, tiek ir auka, jos sieloje vyksta tai, kas yra kiekvienos geros istorijos variklis, – milžiniškas vidinis konfliktas.

„Nors nuo pradžių žinai, kaip baigsis ši istorija, ji labai stipriai intriguoja – skaitytojas skatinamas mąstyti ne kas nutiks toliau, bet kodėl viskas vyksta būtent taip. Imi svarstyti, kaip pats elgtumeisi herojės vietoje, ieškai atsakymų. Mirti pasmerktoji Agnes – tiek nusikaltėlė, tiek ir auka, jos sieloje vyksta tai, kas yra kiekvienos geros istorijos variklis, – milžiniškas vidinis konfliktas“, – teigė A.Puklevičius.

Pasak A.Maldeikienės, „Paskutinės apeigos“ – tai knyga tiems, kurie linkę pasikapstyti ir po savo vidinį pasaulį: „Giliausią romano dimensiją, kurią meistriškai sugebėjo užčiuopti autorė, atskleidžia knygoje esantis eilėraštis: „Jėzus vienodai išpirko ir tave, nusikaltėle, ir tavo auką.“ Ši knyga yra tiesiog apie tai, kas vyksta su žmogumi, kai jis gyvena.“

Pavergianti knygos kalba

Viena didžiųjų knygos stiprybių – jos rami, elegantiška ir puikiai XIX amžiaus realybę bei Islandijos gamtos grožį atskleidžianti autorės kalba.

„Skaitydama tiesiog jaučiau, kaip mano kambario sienomis eina kerpės. Jaučiau tą vienatvės šaltį, kurį išgyveno knygos herojė. Ši jauna autorė tiesiog gimusi rašyti, ji tai daro tobulai. Štai kad ir pats mirties bausmės įvykdymo momentas. Jis taip grakščiai išdėstytas per pusantro puslapio, be jokios dramos, jokių perdėtų emocijų – jai tiesiog nukirto galvą ir tu supranti, kad Agnes nebėra. Tiesiog štai taip“, – sakė lietuvišką knygos vertimą skaičiusi A.Maldeikienė.

A.Puklevičius, perskaitęs knygą lietuviškai, nusprendė įsigyti ir anglų kalba parašytą originalą. Pasak publicisto, Lietuvoje itin retai knygos išverčiamos tikrai gerai, tačiau šis kūrinys (vert. Jovita Groblytė-Hazarika)– būtent toks: „Kai kurios metaforos, aprašymai, kurie man neužkliuvo skaitant lietuviškai, pasirodė kiek banaloki originale. Tai pradedantiems autoriams būdinga savybė.“

Istorijos stiprybė – jos autentiškumas

Tačiau tai, pasak A. Puklevičiaus, visiška smulkmena, palyginti su autorės talentu visiškai autentiškai ir įtikinamai nupiešti XIX amžiaus Islandijos paveikslą: knygos herojai, jų mąstymas, veiksmai, požiūris, dialogai, gyvenimo būdas – viskas knygoje atskleidžiama būtent taip, kaip ir įsivaizduotum žmones gyvenant atokiuose, izoliuotuose Islandijos ūkiuose prieš tris šimtmečius.

Ir iš tiesų, Australijoje gyvenanti Hannah Kent, šia istorija susidomėjusi būdama vos 17-os, net keturis kartus vyko į Islandiją tyrinėti istorijos smulkmenų, kapstytis archyvuose, bendrauti su visais bent šiek tiek jai taip reikalingų faktų apie paskutinę mirties bausmę žinančiais žmonėmis.

A.Puklevičiaus nuomone, ši knyga – tai puikus autorės sugebėjimo visiškai įsijausti į aprašomą įvykį, vietą ir laikmetį pavyzdys. Skaitydamas nuolatjauti nuostabą keliantį kontrastą tarp šiandien tokios laisvos, tokios gyvos, tokios atviros Islandijos ir tų laikų uždarumo, hierarchijos, taisyklių gausos ir jų griežtumo.

Agnes vienatvė apsuptyje žmonių, kurie jai šalti ir svetimi, yra puikus veidrodis ir mūsų skubančios, susvetimėjusios visuomenės.

Dovilės Filmanavičiūtėsmanymu, moterys, skaitydamos „Paskutines apeiga“, panašumų su savo situacija gali rasti dar ir šiandien. Atlikėja teigė, kad tai – viena stipriausių šiemet jos skaitytų knygų.

„Agnes vienatvė apsuptyje žmonių, kurie jai šalti ir svetimi, yra puikus veidrodis ir mūsų skubančios, susvetimėjusios visuomenės. Tai šiuolaikinių merginų, moterų, skęstančių tarp pareigų ir aplinkinių lūkesčių, nuolat diskutuojančių su savimi ir ieškančių atsakymų ir sudėtingų sprendimų, atspindys“, – kalbėjo ji.

Knygos personažai tiesiog gyvena

A.Maldeikienės teigimu, neįtikėtina, kaip tokia jauna autorė jau pirmojesavo knygoje sugebėjo taip natūraliai ir organiškai atskleisti personažų kaitą, augimą: „Prastai literatūrai būdinga, kad autorius jau nuo pradžių žino, kokie bus jo istorijos personažai, ir kažkuriuo metu tiesiog tai atskleidžia. O šioje knygoje visi žmonės tiesiog gyvena.“

A.Puklevičiui užkliuvo ne iki galo išvystytas vieno iš pagrindinių knygos personažų – šventiko vaidmuo: „Tuo metu, kai visi kiti pamažu keitėsi, jis išliko labai statiškas. Nežinau, ar autorė nenorėjo pernelyg nutolti nuo istorinių faktų, ar tiesiog „pametė“ jį savo pasakojime, tačiau jis kiek disonuoja su visa likusia puikiai išvystyta istorija.“

Knygą reikia ne tik skaityti, bet ir turėti

„Aš visiems dabar sakau: jūs ne tik perskaitykit, bet ir nusipirkit šitą knygą. Ją reikia turėti ir skaityti vis iš naujo, Ji dulkių tikrai nerinks. Tokių knygų dabar labai mažai, o aš tokias rekomendacijas dalinu žiauriai retai“, – užtikrintai kalbėjo A.Maldeikienė.

Jai pritarė ir A.Puklevičius. Pasak jo, knyga turi antro skaitymo potencialą, – skaitant knygą antrąsyk, kūrinys jam buvo jau kitoks.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą