Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 27d. 19:58

Akla moteris, miegantis gluosnis, truputį kitoks Murakamis

Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“. 15min recenzija
Knygos viršelis / Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“.

Kaip ten sako: kas galima Jupiteriui, tas negalima jaučiui.  Bet šįkart „jautis” (tikrai – pagal zodiaką) leidžia sau su recenzijos pavadinimu padaryti tai, ką Murakamis savo tekstuose daro su mūsų gyvenamuoju pasauliu – sukeistina, „nelabasis”.

Nors gal ir ne visai tiksli ta mano pastaba – šis autorius sugeba tą sukeistintą tikrovę taip atremti į kasdieniškumo ir realumo karkasą, vietomis taip nugesinti, kad kalbanti „Šingavos beždžionė” ima rodytis bene visai teksto logikai paklūstantis natūralus dalykas. Apie Murakamį ne kartą rašiau, paskutinįsyk – pristatydama jo ankstyvuosius romanus.

Padariau išvadą – kad Murakamis jau ankstyvuoju kūrybiniu laiku buvo Murakamis – ryškus ir vis ryškėsiantis braižas, tendencijos ir panašūs dalykai. Prie trumposios autoriaus prozos, išleistos lietuvių kalba, kišu nagus pirmą sykį. Prieš pradėdama skaityti, labai sąžiningai pasakysiu, galvojau, ar atrasiu kažką naujo ir ar nebus nuobodu. Po tiek skaitytų romanų atrodo, kad tendencingas tas Murakamio braižas, beje, beveik nepakitęs nuo stambiosios prozos rašymo pradžios. Vis tik, kaip ir pavadinime užsimenu, – „truputį kitoks Murakamis”.

Nes – man atrodo, kad trumpoji proza Murakamiui yra dėkingas žanras. Pirmiausia todėl, kad autorius yra priverstas koncentruoti ir kondensuoti – idėją, fabulą, veikėjų charakterius ir kt. Daugelyje Murakamio romanų, mano galva, yra erzinančio ir nereikalingo ištęstumo ir tokio tikrovės „sukeistinimo dėl sukeistinimo”, vis labiau painiojantis ir painiojant skaitytoją. Taip, autorius moka kurti intrigą ir labai daug skaitytojui žadėti, bet kai perskaičius knygą, nurimsta sujaudrintas protas, dažnai pasijunti apgautas, Tau buvo žadėtas „visas pasaulis”, o Tu gavai daugiausia tuštumos ir lašą pro pirštus sprūstančios prasmės.

Tačiau trumpojoje prozoje, regis, daug mažiau balasto ir daugiau reikšmės, net jei autoriaus esminis naratyvinis braižas ir lieka nepakitęs. Egzistencinis siaubas, baimė ir (kartais) jų įveika, keisti susitikimai, daug veikėjų pasakojamų istorijų, nutrūkę vidiniai ir tarpusavio saitai. Nemažai knygos apsakymų man buvo gana įdomūs, pagavūs ir įtaigūs.

Nors...kai kurių būčiau atsisakiusi dėl banalių, jau nudėvėtų motyvų ir šiaip – bendro blankumo. Lyg ir turėčiau parašyti kurių, tačiau man kirba nuojauta, kad būtent šiuo atveju yra labai daug subjektyvumo ir skaitytojų nuomonė gali visiškai nesutapti su manąja. Na, bet vis tik – aš mieliau būčiau rinktinę pavadinus, pavyzdžiui, jau minėtąja „Šingavos beždžione”. Pirmasis knygos apsakymas – „Aklas gluosnis, mieganti moteris” – turi visus „menamai gero murakamiško teksto bruožus”, tačiau manęs visiškai nejaudino, nieko reikšmingo nesakė ir jokio tikrai gero rinktinės tono neuždavė.

Verčiau trumpai parašysiu apie kelis tekstus, kuriuos įsidėmėjau ir kurie, man regis, turi prasmės potencijos. Ne tik jie – bet.

Parašiau apie banalius motyvus ir suprantu, kad ruošiuosi sau prieštarauti. Pavyzdžiui, apsakymo „Veidrodis” motyvas taip pat banalus, kaip ir teksto ištarmė: „Ar yra šiame pasaulyje kas nors baisiau žmogui už jį patį? O jūs taip nemanote?” ( 85 p.). Vis tik – saspensas, net ir daugmaž nuspėjant, o intertekstai padaro šį apsakymą „esmiškai teisingą” dėl simbolikos jėgos – nuo atvaizdo filosofijos, Narcizo mito iki Lacano teorijų.

„Aš, forma, kuria neturėčiau būti” – sukeistintas psvidalas, pirmykštis siaubo šaltinis, šešėlinės asmenybės atvaizdavimas. Ne tik kitų tautų prozai – atspindžio sukeistinimas ir to nešamas siaubas labai svarbus ir lietuvių tekstuose, pavyzdžiui, – „Vilniaus pokery“ ir „Užkeiktame mieste”. Tiesą sakant, apsakymas man reiškė ir asmeniškai – per panikos atakas patirtas depersonalizacijos, Kito Aš, Aš nepažinumo ir siaubo jausmas, ypač – žiūrint į veidrodį. Kartais tekstai tiesiog leidžia tapatintis.

„Pasakojimas apie vargšę tetulę” – žaismingas ir kartu melancholiškas. Taiklus „vargšės tetulės” apibūdinimas šiai atėjus į vestuves : „ Jos beveik niekam nepristato, jos beveik niekas neužkalbina. Tarti sveikinimo kalbos jos irgi niekas neprašo. Ji tik sėdi tvarkingai prie stalo kaip senas pieno butelis. <…>Jos dovana geriausiu atveju būna nugrūdama į pačią spintos gilumą, ne pačiu geriausiu – persikraustant iškeliauja į šiukšlyną drauge su kitais neaiškios kilmės apdulkėjusiais trofėjais” (183 p.). Kai toji menama tetulė apsakyme užsiropščia ant pasakotojo nugaros – aš vėl pasitelkiu psichoanalitiką – galvoju apie mūsų vidines nelaimingas „tetules“, kurias nešiojamės ant savo kuprų. Jei pasiseka –tik kai kuriais gyvenimo laikotarpiais.

Kaip minėjau – patiko ir apie vagilę beždžionę („Šingavos beždžionė“), ir apie „Ledo žmogų“, kuriam metaforiškai, o gal ir ne į širdį įsminga ledo šukė, apie fizinį ir egzistencinį „nusikaltimo ir bausmės“ šleikštulį („Šleikštulys 1979“), apie masines (ne)kaltybes ir atsisveikinimus („Mano kartos folkloras: vėlyvojo kapitalizmo stadijos priešistorė”). Nors dalis motyvų – jau nučiupinėti romanuose. Visko neišvardinsiu, kviečiu skaitytoją surasti savąjį knygos apsakymą.

Manau, knyga verta jūsų laiko, nebent negrįžtamai ir neatšaukiamai priklausote murakamiško rašymo nemėgėjų grupei. Nors ir tada – kas žino – gal kokia tai banga nuplaus jūsų įsitikinimus arba Šingavos beždžionė pavogs tai, kas manote esąs? Šypt – daugiau negąsdinsiu.

Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“. Leidykla „Baltos lankos“. Į lietuvių kalbą vertė Gabija Čepulionytė, Jurgita Ignotienė.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma