Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Aleksandro Makedoniečio“ autorius knygas rašo ir per pertraukas tarp graikų ir lotynų paskaitų

Philipas Freemanas
Leidyklos nuotr. / Philipas Freemanas
Šaltinis: 15min
0
A A

Ką tik išleistos knygos „Aleksandras Makedonietis“ (leid. „Tyto alba“) autorius Philipas Freemanas – Liuterio koledžo Dekoroje (JAV, Ajovos valstija) klasikinių kalbų dėstytojas, mokslų daktaras, klasikinių bei keltų kalbų ir literatūros specialistas. Jis – aistringas senovės istorijos gerbėjas ir populiarintojas, septynių istorinių knygų autorius. Lietuvių skaitytojams šis autorius jau pažįstamas – 2009 m. „Tyto alba“ išleido jo knygą „Julijus Cezaris“.

„Aleksandras Makedonietis“ – tai tarsi romanas papasakota įžymiojo karvedžio istorija. Tai pasakojimas tiems, kurie apie didįjį karvedį nori sužinoti viską nuo pradžių iki galo – nuo gimimo iki paskutinio atodūsio.

Garsusis Makedonijos valdovas – viena žymiausių ir reikšmingiausių pasaulio istorijos figūrų. Genialius jo karybos metodus studijavo Hanibalas ir Napoleonas, jie tebėra aktualūs ir praėjus dviem tūkstantmečiams. Aleksandras mirė sulaukęs vos trisdešimt trejų, tačiau spėjo sukurti imperiją, kurios teritorija plytėjo nuo Jonijos jūros iki Himalajų kalnų, ir pats tapti legenda.

Philipas Freemanas vaizdingai, išsamiai ir įtaigiai aprašo Aleksandrą Makedonietį ir kaip išskirtinę asmenybę, ir kaip genialų karvedį, stipriai paveikusį tolesnę pasaulio istoriją.

- Kodėl nusprendėte parašyti knygą būtent apie Aleksandrą Makedonietį?

- Aš tiesiog susižavėjau šiuo žmogumi! Neatsispyriau norui pasinerti į senovės ir šiuolaikinius šaltinius apie jo gyvenimą, aplankyti jo kelionės vietas ir įsivaizduoti jį jojantį savo žirgu Bucefalu per Makedonijos lygumas ar žygiuojantį per Irano, Afganistano dykumas ir kalnus. Tačiau svarbiausia mano paskata – parašyti patrauklią pasakojamojo pobūdžio Aleksandro biografiją.

Leidyklos nuotr./„Aleksandras Makedonietis“
Leidyklos nuotr./„Aleksandras Makedonietis“

- Ar sulaukiate iš savo skaitytojų atsiliepimų?

- Dažnai girdžiu, kad man pavyksta knygos temą išdėstyti įdomiai ir suprantamai, ir tai yra nuostabu, nes būtent toks yra mano tikslas. Savo knygose bandau atskleisti Antikos ir viduramžių paslaptis – kiekvienam besidominčiam praeitimi įkandamu stiliumi. Visus, kuriems, kaip ir man, patinka ankstyvoji istorija, kviečiu kartu patyrinėti nuostabų karvedžių, druidų, šventųjų ir imperatorių pasaulį.

- Kaip susidomėjote klasikinėmis kalbomis, Antikos istorija ir mitologija?

- Galėčiau papasakoti, kad viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai sėdėdamas ant tėvo kelių klausydavausi pasakojimų apie graikų dievus ir herojus, paskui prie pietų stalo asmenuodavau lotynų veiksmažodžius, svajodamas apie dieną, kai galėsiu nukeliauti į Graikiją ir Romą ir išvysiu Platono ir Cezario aprašytus kraštus, bet tai būtų netiesa.

Vaikystėje man labiau rūpėjo komiksai, o ne Homeras ar Vergilijus. Kai man buvo dvylika, tėvas buvo paskirtas tarnauti Italijoje. Aš leidau laiką bandydamas užsitarnauti skautų pasižymėjimo ženkliukus ir žaisdamas boulingą su draugais, o ne apžiūrinėdamas romėniškus griuvėsius. Grįžęs į JAV, vidurinėje mokykloje pasirinkau prancūzų kalbą, o ne lotynų, nes mirusios kalbos manęs visai nedomino.

Koledže pirmaisiais studijų metais pradėjau mokytis lotynų kalbos, mat pagalvojau, kad būtų visai smagu ją išmokti, bet jau po savaitės mečiau paskaitas. Nesupratau, kam reikalingos tos asmenuotės, kodėl veiksmažodis būtinai turi būti sakinio gale, o dar tas nelaimingas abliatyvo (įnagininko) linksnis... Vis dėlto vėliau pabandžiau dar kartą ir šįkart jau dirbau atkakliau. Pradėjau lankyti graikų kalbos, mitologijos bei archeologijos kursus ir supratau, kad norėčiau gauti klasikinės filologijos magistro laipsnį. O studijuodamas paskutiniame kurse nusprendžiau tapti dėstytoju, nors iki tol nieko panašaus nė nebuvo mintyse.

Baigęs Teksaso universitetą, kreipiausi į kelias aukštojo mokslo įstaigas dėl doktorantūros. Paskutinę minutę išsiunčiau prašymą ir į Harvardą. Negalėjau patikėti, kai pavasarį gavau laišką, patvirtinantį, kad esu priimtas.

- Ar niekuomet nesigailėjote pasirinkęs dėstytojo kelią?

- Nėra nieko malonesnio, nei stovėti auditorijoje prieš studentus ir atverti jiems naujus pasaulius. Tai didelė garbė ir turbūt galėčiau tą daryti net dykai (tik nesakykit dekanui). Nėra malonesnio jausmo nei tas, kuris apima, kai gabiems jaunuoliams pasakoji apie Aischilą, aiškini, kad pyktis gali sugriauti gyvenimą, atskleidi, kodėl Odisėjas atsisakė nemirtingumo, arba nagrinėdamas Dantę pacituoji, kad didžiausia nuodėmė, kokią žmogus gali padaryti – ne žmogžudystė, o mylimo žmogaus išdavystė.

Dėsčiau Bostono ir Vašingtono universitetuose, dabar dirbu ant nuostabių kalvų išsidėsčiusiame Lutherio koledže, Ajovoje. Taip pat buvau kviečiamas skaityti paskaitų Harvardo teologijos institute, Amerikos akademijoje Romoje, Vašingtono helenistinių studijų centre. Skaičiau pranešimus apie Antikos pasaulį Smithsono institute ir daviau ne vieną interviu Nacionaliniam radijui, bet dabar, žvelgdamas į tuos metus, galiu pasakyti, kad su didžiausiu entuziazmu manęs klausydavosi Sent Luiso pradinės mokyklos moksleiviai.

- Kada nusprendėte imtis rašymo?

- Pradėjęs dėstyti po keleto metų nusprendžiau, kad istorijomis apie antikinį pasaulį noriu pasidalyti ir su kitais žmonėmis, ne vien su studentais, todėl pradėjau rašyti knygas, skirtas kiekvienam mėgstančiam skaityti. Žinoma, aš vis dar dėstytojauju, vadovauju nedidelei klasikinės filologijos katedrai ir dalyvauju daugelyje fakulteto organizuojamų susitikimų. Knygas daugiausia rašau vasarą, per atostogas, o kartais ir per pertraukas tarp graikų ir lotynų paskaitų. Tikiuosi, kad skaitytojams mano knygos patiks ne mažiau, nei man patiko jas rašyti.

- Kaip apibūdintumėt savo gyvenimą aštuoniais žodžiais?

- Šeima, mokymas, skaitymas, rašymas, dar daugiau šeimos, miegas.

-Koks jūsų gyvenimo moto?

- Jei turėčiau gyvenimo moto, jis turbūt atitiktų Herakleito panta rhei (viskas teka, niekas nestovi vietoje).

- Kokius autorius mėgstate labiausiai?

- Homerą, Sapfo, Ciceroną, Dantę, J. R. R. Tolkieną, C. S. Lewisą, Jamesą Joyce’ą, Gore’ą Vidalį, Marką Twainą, Edith Hamilton.

- Išvardykite penkias visų laikų mėgstamiausias knygas.

- Homero „Odisėja“, Dante’s „Dieviškoji komedija“, J. R. R. Tolkieno „Hobitas“, C. S. Lewiso „Kipšo laiškai“, Gore’o Vidalio „Creation“.

- Ar yra knyga, kurią vis perskaitote iš naujo?

- Taip, tai Homero „Odisėja“.

- Ar turite kokių patarimų pradedantiems rašytojams?

- Tik vieną – rašykite apie tai, kas jums patinka.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą