Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 11d. 20:45

„Amerikanos“ autorė Adichie: „Mano naujasis romanas yra apie meilę, rasę ir... plaukus“

Chimamanda Ngozi Adichie
„Scanpix“ nuotr. / Chimamanda Ngozi Adichie

Ką tik išleistame garsiausios šiuolaikinės Nigerijos rašytojos Chimamandos Ngozi Adichie romane “Amerikana” (iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasakojama dviejų jaunų įsimylėjėlių istorija. „Aš norėjau parašyti nuoširdžią, senamadišką meilės istoriją. Taip pat – apie rasę ir apie savęs atradimą iš naujo“, – sako rašytoja.

Knygos herojai Ifemelu ir Obinzė priversti palikti gimtąją Nigeriją, valdomą kariniu kumščiu. Jaunuoliai išvyksta į Vakarus – savimi pasitikinti gražuolė Ifemelu atsiduria JAV, kur, nepaisant jos akademinių laimėjimų, pirmą kartą gyvenime susiduria su tuo, ką reiškia odos spalva. Ramus ir mąslus Obinzė siekia būti kartu, bet Amerika po Rugsėjo 11-osios jo neįsileidžia, tad vaikinas priverstas gyventi pavojingą imigranto be dokumentų gyvenimą Londone. Galiausiai, po ilgų penkiolikos metų, jiedu susitinka pasikeitusioje Nigerijoje.

Ch.N Adichie – garsi ne tik Nigerijoje, ji viena skaitomiausių afrikiečių autorių pasaulyje, be to, populiari paskaitininkė, išgarsėjusi ir savo pasisakymais „Mes visos turime būti feministės“, „Vienintelės istorijos pavojus”. Jos knygose itin didelis dėmesys skiriamas moterims ir jų patirtims. Rašytoja laikoma žymiausia iš „kritiškai nusiteikusių jaunų anglakalbių autorių, atkreipusių jaunosios kartos dėmesį į Afrikos literatūrą”.

Romanas „Amerikana“, angliškai pasirodęs 2013 m., tapo tarptautiniu bestseleriu, knyga išversta į daugiau nei 30 kalbų. Lietuviškai jau išleistos dvi rašytojos knygos: „Kinrožės žiedas“ (2005) ir „Pusė geltonos saulės“ (2012).

Chimamanda Ngozi Adichie apie kūrybą, romaną “Amerikana”, gimtąją Nigeriją ir „plaukų fundamentalizmą” pasakoja rašytojai, meno kritikei Kate Kellaway.

– Vienas „Amerikanos“ veikėjas sako, kad klausimas „Apie ką ši knyga?“ yra visiškai beprasmiškas – tarsi būtų imanoma visas knygos temas ir problemas sudėti į paprastą ir trumpą atsakymą. Tačiau aš vis tiek turiu paklausti: apie ką šis romanas?

– Romanas apie meilę. Aš norėjau parašyti nuoširdžią, senamadišką meilės istoriją. Taip pat – apie rasę ir apie savęs atradimą iš naujo. Apie tai, kaip palikęs namus virsti nauja savo paties versija. Na ir apie plaukus…

– Prie plaukų temos dar sugrįšime, o kas Jums yra namai?

– Pusę metų gyvenu Nigerijoje, kitą pusę – JAV. Bet tikrieji mano namai Nigerijoje, ir tai niekada nepasikeis. Laikau save pasaulio nigeriete ir į jį žiūriu nigerietės akimis.

Knygos viršelis/Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“
Knygos viršelis/Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“

– Ar Jums svarbu kam nors priklausyti?

– Svarbu. Pirmą kartą namus palikau, kai devyniolikos išvykau studijuoti į Filadelfiją. Iki šios kelionės niekada nebuvau susimąsčiusi apie savo tautinį identitetą. Kažkada perskaičiau nuostabią Peterio Ackroydo frazę apie ilgesio ir priklausymo santykį, ir didesnioji mano kūrybos dalis yra būtent apie tai. Lengvai pasiduodu nostalgijai, dažnai ilgiuosi seniai prarastų dalykų.

– Ar gyendama Nigerijoje pasiilgstate JAV?

– Taip, pasigendu gero interneto ryšio ir stabilaus elektros tiekimo. JAV man patinka ir jaučiuosi dėkinga, kad turiu galimybę ten gyventi.

– Apie meilę rašote meistriškai. Kokia, Jūsų nuomone, yra ilgalaikės meilės paslaptis?

– Pati nežinau… jeigu žinočiau, jau būčiau visiems papasakojusi. Ilgalaikės meilės pagrindas – abipusė pagarba ir atsižvelgimas į vienas kito poreikius. Turi gebėti susitelkti ne tik į tai, kaip pats jautiesi, bet ir į tai, kaip jaučiasi tavo partneris. Mane labai domina žmonių santykiai, dažnai stebėdama porų bendravimą pastebiu tarp jų atsiradusį abipusį aklumą. Jie nebemato vienas kito poreikių ir nekreipia dėmesio į jausenas. Nėra lengva tai matyti.

– Ar yra tekę įsimylėti iš pirmo žvilgsnio?

– Ne, bet norėčiau.

– Romane ironiškai pastebite, kaip Jungtinėje Karalystėje ir JAV į juodaodžius, net ir linkint jiems gero vis dar žiūrima iš aukšto. Ar plačiai paplitęs toks elgesys? Viena iš romano veikėjų – Kimberli – juodaodžius vadina „žaviais“.

– Labai plačiai paplitęs. Ši tema nėra patogi, apie ją kalbant žmonėms sunkiai sekasi būti atviriems ir natūraliems. Norėčiau, kad rasė nieko nelemtų. Norėčiau, kad mano mylima veikėja Kimberli, kuri nėra rasistė, nemanytų, kad visi juodaaodžiai yra „žavūs“. JAV ši problema dar opesnė dėl šalies istorijos. Dažnai žmonės neigia rasės svarbą sakydami „visi mes vienodi“, bet tai netiesa. Aš pasaulį matau ir patiriu savaip dėl to, kad esu moteris ir dėl to, kad esu juodaodė.

– Jūsų romane yra scenų, kur detaliai aprašote, kaip juodaodės moterys tvarkosi plaukus. Kaip apibūdintumėte savo pačios šukuoseną, ką jin byloja apie jus.

– Įdomus klausimas! Mano plaukai supinti į daug smulkių kasyčių ir viršugalvyje surišti į uodegą. Man ši šukuosena patinka, nes ji natūrali. Šiuo atžvilgiu aš – fundamentalistė. Viena vertus, plaukai yra tik plaukai, kita vertus – šukuosenos pasirinkimą lemia ir svarbesni veiksniai: sąves pripažinimas arba jo trūkumas, vidiniai kompleksai ir baimės, visuomenėje vyraujantis grožio suvokimas. Daugybė juodaodžių moterų dėl įvairių priežasčių bijo arba nenori nešioti natūralių šukuosenų.

– Papasakokite apie savo vaikystę.

– Užaugau Nsuko universitetiniame miestelyje, didelėje mylinčioje šeimoje. Esu pirma dukra, penktas iš šešių vaikas šeimoje. Susilaukę trečios atžalos mano tėvai tapo liberalesni ir minkštesni. Mano vaikystė buvo laiminga ir nerūpestinga, su šeima iki šiol palaikau artimą ryšį. Mano tėtis – buvęs matematikos dėstytojas, o mama įėjo į istoriją kaip pirmoji moteris, Nsuko universitete užėmusi registratorės pareigas. Mano broliai ir sesės – ne menininkai, o praktiški mokslo žmonės.

– Kaip išvengėte tiksliųjų mokslų kelio?

– Neišvengiau. Tėvai pasakė aiškiai: būsi gydytoja. Todėl paklusniai studijavau mediciną, nors ir buvau labai nelaiminga. Sekėsi neblogai, bet medicina manęs visiškai nedomino – per anatomijos pamokas sąsiuvinyje rašydavau eiles, todėl galiausiai mokslus mečiau.

– Kada pradėjote rašyti?

– Labai jauna. Pirmas savo istorijas parašiau kopijuodama Enidą Blyton.

– Chinua Achebe pavadino jus „bebaime rašytoja”. Ar būtina būti bebaimiui?

– Ne, tik reikia būti ištikimam savo tiesai. Mėgstu, kai mane mėgsta, bet tai nėra gyvybiškai svarbu. Daugybė žmonių su manimi nesutinka, tačiau aš niekada nesistengiau tyčia jų įžeisti.

Mėgstu iššūkius, mėgstu tikrinti savo įsitikinimų patvarumą, o kartais ir būti įkalbėta juos pakeisti.

– Susidariau įspūdį, kad mėgstate pasiginčyti?

– Taip! Mėgstu iššūkius, mėgstu tikrinti savo įsitikinimų patvarumą, o kartais ir būti įkalbėta juos pakeisti.

– Teko girdėti, kad perėmėte savo močiutės pravardę. Kodėl?

– Igbų tautos žmonės tiki reinkarnacija. Kai šeimoje po senelio mirties gimsta berniukas, jie sako: „Senis sugrįžo“. Tokia tautos tradicija. Mano močiutė buvo fantastiška moteris – feministė. Dar būdama jauna ji prarado vyrą, ir jo šeima siekė pasisavinti mano močiutės žemę. Ji viena drąsiai ėjo į jų šeimos vyrų susitikimus, palenkė bendruomenę į savo pusę ir išsikovojo teisę pasilikti žemę.

– Užsiminėte apie igbų tradicijas ir tikėjimą – ar pati esate tikinti?

– Sudėtingas klausimas. Užaugau katalikiškoje aplinkoje, tėvai mane auklėjo kaip katalikę. Atsimenu, vaikystėje skaitydavau knygas apie popiežių. Gerbiu ir žaviuosi religija, galėčiau visą dieną diskutuoti šia tema. Nigerijoje islamas ir krikščionybė – stipriausios socialinės ir politinės jėgos. Mano pačios tėvas – praktikuojantis katalikas, tad tiesiog nepaisyti religijos aš negaliu.

– Esate praleidusi šiek tiek laiko Jungtinėje Karalystėje. Romane rašote: „Vėjas, pučiantis virš britų salų, persisunkęs baime prieglobsčio ieškančiųjų.“ Ar jūs tai irgi patyrėte?

– Įsimintinas dalykas. Buvau Jungtinėje Karalystėje kaip tik tuo metu, kai Blunkettas pareiškė, kad ir namuose turi būti kalbama angliškai. Visuomenėje jautėsi nepasitenkinimas. Pamenu, kad ir aš pati, įlipusi į traukinį, pilną nigeriečių ir kitų afrikiečių, pagalvojau: „Įdomu, kaip šioje situacijoje jausčiaus, jeigu būčiau anglė?“

– Jeigu galėtumėte pakeisti vieną gyvenimo JAV aspektą, ką pakeistumėte?

– Panaikinčiau rasės temos stigmą.

– O Nigerijoje?

– Yra begalė dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti, bet pradėčiau nuo naujos valdžios, kuri atstovautų ne tik savo, bet ir piliečių interesus.

– Ką pakeistumėte savyje?

– Nemažai dalykų. Norėčiau būti kantresnė ir atlaidesnė – nesu labai atlaidi.

Pagal theguardian.com parengė Herkus Kaminskas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

01:02
23:03
01:29

Esports namai

URBAN˙/