Rollo May (1909–1994) – garsus amerikiečių psichologas, ilgametę praktiką turintis psichoterapeutas, vienas įtakingiausių egzistencinės psichoterapijos krypties pradininkų bei XX a. psichologijos klasikų. Jis buvo žymus JAV universitetų profesorius, eruditas, rašytojas, keliolikos knygų autorius, apdovanotas Ralpho Emersono premija, teikiama už reikšmingiausias humanitarinių mokslų knygas. Be to, Rollo May pelnė Amerikos psichologų asociacijos premiją už indėlį į mokslą ir klinikinę psichologiją, o 1987-aisiais jam įteiktas Amerikos psichologų fondo Aukso medalis už viso gyvenimo indėlį į profesinę psichologiją. Lietuviškai išleistos dvi jo knygos – „Meilė ir valia“ (Vaga, 2010) ir „Drąsa kurti“ (Gelmės, 2020).
Knygoje „Savęs ieškojimas“ autorius analizuoja vienatvę, nuobodulį ir tuštumą. Žvelgdamas į juos giliau, aptaria kiekvienam įgimtą savivertės jausmą ir dažnai gyvenimo sukeliamą nerimą. Jis bando atskleisti paslėptus asmenybės sluoksnius, ypač jau minėtąjį savivertės jausmą. Knygoje paaiškinama kebli mūsų padėtis šiame nerimo kupiname amžiuje ir duodama patarimų, kaip pasirinkti, apsispręsti ir veikti. Reikia daugiau drąsos išsaugoti vidinę laisvę, žengti į naujas sferas, nes mūsų egzistenciją neišvengiamai lydi kūryba – vienas didžiausių žmonijos pasiekimų. Būtent ji suteikia gyvenimui prasmę. Žmogus geba naudoti praeities darbo ir patirties vaisius, išmintį kaip protinį ir dvasinį dabarties kūrimo kapitalą. Dabarties akimirka nėra apribota laikrodžio. Ji visada turininga, kupina idėjų, visada pasirengusi atsiverti ir jas parodyti. Reikia tik pamėginti giliau pažvelgti į save. Pagrindiniai kriterijai yra sąžiningumas, darna, drąsa ir meilė kiekvieną mūsų ryšio akimirką. Jei jų neturėsime, nemokėsime kurti ateities. O jeigu turėsime, patys įveiksime ateities sunkumus.
Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė
Siūlome knygos ištraukas.
Mūsų šaknys yra gamtoje ne tik dėl to, kad kūno chemija sudaryta iš tų pačių elementų kaip oro, žemės ar žolės. Ir daugeliu kitų būdų mes gyvename su gamta. Pavyzdžiui, metų laikų kaita, diena ir naktis – toks pat ir mūsų kūno ritmas: alkis ir sotumas, miegas ir budrumas, seksualinė aistra ir pasitenkinimas ir t. t.
Žmogaus savivoka yra tobuliausių jo savybių šaltinis, rodo jo gebėjimą atskirti save nuo pasaulio. Savivoka leidžia sulaikyti, saugoti laiką, o tai yra tiesiog mokėjimas atsitraukti nuo dabarties, įsivaizduoti save vakar ar poryt. Taigi žmonės gali mokytis iš praeities ir planuoti ateitį. Žmogus yra istorinis žinduolis, nes geba iš šalies pažvelgti į istoriją, daryti įtaką savo, kaip asmenybės, tobulėjimui ir bent nežymiu mastu – savo tautos ir visuomenės istorijos eigai.
Laisvė yra nedaloma, todėl negalime jos tapatinti su tam tikra ekonomine teorija ar gyvenimo dalimi, ypač su praeitimi. Laisvė yra gyva būtybė, ir jos gyvenimas priklauso nuo to, kaip asmuo sieja save su kitais visuomenės nariais. Laisvė reiškia atvirumą, pasirengimą tobulėti; ji reiškia, kad esame lankstūs, pasiruošę keistis dėl didesnių žmogiškųjų vertybių.
Kuo geriau asmuo suvokia save, tuo labiau daugėja jo pasirinkimų ir laisvės. Laisvė yra auganti; vienas pasirinkimas, padarytas su laisvės dalele, tą laisvę padidina; jos bus daugiau, kai žmogus darys kitą pasirinkimą. Kiekvienas laisvės panaudojimas didina asmenybės rato perimetrą.
Kai žmogus sąmoningai pasirenka gyvenimą, atsitinka dar du dalykai. Pirma, jo atsakomybė už savo veiksmus įgauna naują prasmę. Jis imasi atsakomybės už gyvenimą ne kaip už jam užkrautą naštą, o kaip už paties pasirinktą kelią. Dabar asmuo egzistuoja kaip paties padaryto sprendimo rezultatas. Kai jis „pasirenka save“, laisvės ir atsakomybės partnerystė tampa gražia idėja. Žmogus jaučia jos pulsą…
Brandžios asmenybės gyvenimas susietas su pasirinktais tikslais: ji žino, ko nori, ne taip, kaip vaikas, kuris nori ledų, o taip, kaip suaugęs žmogus, kuris planuoja ir veikia dėl kūrybiško meilės ryšio, darbo pasiekimų ar bet ko kito. Ji myli šeimos narius ne dėl to, kad joje atsitiktinai gimė, o dėl to, kad pasirinko mylėti; dirba ne dėl automatiškai nusistovėjusios tvarkos, o sąmoningai tikėdamas savo veiklos verte.
Priskirdami drąsą tik kariams ir menininkams, parodome, kaip mažai žinome apie beveik kiekvienos asmenybės vidinio vystymosi gilumą. Drąsa būtina kiekviename žmogaus žingsnyje – palikus įsčias tampant savarankiškam. Drąsos reikia ne tik retkarčiais, darant esminius sprendimus dėl savo laisvės, bet ir imantis kiekvieną valandą skirtingų menkesnių veiksmų, kuriais laisvai ir atsakingai tarsi dedame plytą prie plytos į savo namą.
Paprastai vaikas gali žengti žingsnį po žingsnio, atsiskirdamas nuo tėvų. Su kiekvienu tokiu žingsniu jis tampa savarankiškesnis, nepatirdamas nepakeliamo nerimo. Kai išmoksta kopti aukštyn, nepaisydamas skausmo ar baimės suklupti, jam pavyksta. Jis juokiasi ir džiaugiasi, jausdamas pamažu stiprėjančią psichologinę nepriklausomybę.
Praeitis – dabarties mokykla. Tai dalis žmogaus gebėjimo suvokti save. Augalai ir gyvūnai gyvena kiekybiniu laiku: praeina valanda, savaitė ar metai, ir medžio kamiene atsiranda dar viena rievė. Kalbant apie žmones, laikas yra kitoks. Žmogus geba naudoti praeities darbo ir patirties vaisius kaip protinį ir dvasinį dabarties kūrimo kapitalą. Taip pat naudotis paveldėta išmintimi. Dėl šio gebėjimo žmogus tampa praeities paveldėtoju ir būsimų kartų patikėtiniu.
Dabarties akimirka nėra apribota laikrodžio. Ji visada turininga, kupina idėjų, visada pasirengusi atsiverti ir jas parodyti. Reikia tik pamėginti giliau pažvelgti į save, sekti bet kurią atsitiktinę mintį, ir suprasite, koks turtingas yra žmogaus sąmonės momentas, kad asociacijos ir naujos idėjos keliauja visomis kryptimis.
