„Amžinasis karas. Izraelis ir Palestina“: knyga, atskleidžianti kruvino konflikto šaknis

Šią spragą skaitytojams padės užpildyti leidyklos „Briedis“ išleista žymaus britų istoriko, Londono universiteto profesoriaus Colino Shindlerio studija „Amžinasis karas. Izraelis ir Palestina“.

Išsamaus, objektyvaus, faktais ir istorinėmis žiniomis pagrįsto leidinio pasirodymas sutampa su svarbiu akademinio pasaulio įvykiu. 2026 m. spalio 11–13 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune vyks 14-oji tarptautinė metinė Europos Izraelio studijų asociacijos (EAIS) konferencija. Į renginį atvyksta ir knygos autorius prof. C.Shindleris. Čia jis dalinsis įžvalgomis su pasaulio Artimųjų Rytų ekspertais, dalyvaus prestižinių knygos apdovanojimų („EAIS Book Award“) vertinimo komisijoje. Konferencija bus atvira registruotiems klausytojams bei žiniasklaidai. Ji taps gyva diskusijų erdve aptarti ir tiems faktams, kuriuos mini šio autoriaus knyga.

Knygos lietuviškojo leidimo mokslinis redaktorius dr. Ignas Kapleris pabrėžia jos autoriaus žinias ir objektyvumo siekį:

„Rengiant šią knygą lietuvių kalba, labiausiai imponavo autoriaus gebėjimas išlaikyti analitinį atstumą ir šaltą protą. Diskusijos apie Izraelį ir Palestiną dažniausiai virsta emocijų, išankstinių nuostatų ir kaltinimų lauku. Svarbu, jog C.Shindleris nesirenka patogios ir tyrėjui saugios pusės. Jis tarsi chirurgas – tiksliai ir kruopščiai atveria istoriją. Jo knyga rodo, kaip politinės intrigos ir prieš dešimtmečius padarytos klaidos atvedė į šiandieninę aklavietę. Tad į rankas paimdamas šią knygą skaitytojas gauna ne propagandos įrankį, o faktais pagrįstą tekstą, leidžiantį rasti atsakymus į rūpimus klausimus.“

Knygoje „Amžinasis karas“ susipažinsite su faktais, kurie padeda užčiuopti praeities sprendimų sąsajas su šiandienos Izraelio ir Palestinos santykių tikrove. Savo tyrimą pradėdamas nuo pirmųjų sionistų imigrantų atvykimo XIX a. pabaigoje ir baigdamas dešiniojo sparno triumfu Izraelio politinėje arenoje, autorius kelia šiuos esminius klausimus:

• Oslo susitarimų anatomija: kaip ir kodėl žlugo didžiausią taikos viltį teikęs procesas? Kas padarė lemtingas klaidas? Ar taika iš tiesų buvo pasiekiama?
• Religinio radikalizmo spąstai: kaip pasaulietiškas tautų konfliktas ilgainiui peraugo į religinį fanatizmą abiejose barikadų pusėse?
• Dvigubos aukos tragedija: ar įmanomas kompromisas, jei izraeliečiai ir palestiniečiai save laiko istorijos aukomis, turinčiomis teisę į tą pačią žemę?

Knyga pirmiausia sudomins konfliktu besidominčius tyrėjus, analitikus, žurnalistus, bet kartu ji skirta kiekvienam skaitytojui, kuris siekia išsivaduoti iš stereotipų ir suprasti giliąsias Izraelio ir Palestinos konflikto priežastis. Knygos turinys padės įsigilinti į šio tebesitęsiančio konflikto kontekstą ir tarptautinės EAIS konferencijos pranešimus Kaune.

Daugiau informacijos apie Kaune vyksiantį tarptautinį renginį bei registraciją rasite oficialioje EAIS svetainėje.

Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Dauguma Izraelio piliečių palaikė pradinį savo šalies atsaką į 2023 m. spalio 7-osios žudynes muzikos festivalyje „Nova“. Izraelio sąjungininkai kalbėjo apie pateisinamą savigynos karą ir reikalavo paleisti į Gazą išgabentus „Hamas“ įkaitus. Tikėtasi, kad tai bus trumpas karas, po kurio bus išlaisvinti tiek Izraelio įkaitai, tiek Izraelio kalinami palestiniečiai, o tada – paskelbtos paliaubos. Netanyahu šalininkai su pasitikėjimu kartojo, jog „pergalė jau ranka pasiekiama“.

Tačiau karas tęsėsi ir jo pabaigos nesimatė – jis virto „amžinu karu“. Per karines operacijas išvaduoti vos keli įkaitai, nors nuolat sklandė gandai apie pasiektą proveržį. 2024 m. pradžioje tapo aišku, kad Netanyahu prioritetas buvo ne įkaitų išgelbėjimas, o veikiau „visiška pergalė“ prieš „Hamas“. Laikui bėgant daugelis ėmė klausti: ką reiškia „visiška pergalė“ ir koks yra galutinis tikslas?

2024 m. sausio 18-ąją buvęs Izraelio gynybos pajėgų vadas Gadi Eisenkotas Izraelio televizijos kanalui „Channel 12“ pareiškė, kad esą mažai tikėtina, jog „Hamas“ bus visiškai sunaikinta. Kaip ir tai, kad Izraelio kariuomenei pavyks pakartoti įkaitų gelbėjimo operaciją, panašią į įvykdytą 1976 m. Entebės oro uoste, per kurią buvo išgelbėti pagrobti keleiviai Idi Amino valdomoje Ugandoje. Vieno iš įkaitų tėvas Jonathanas Dekel-Chenas Londono radijo stočiai sakė:

„Manau, kad idealiame pasaulyje [išlaisvinimas] galėtų įvykti, bet nėra tokios kariuomenės, kuri pajėgtų išlaisvinti įkaitus, laikomus po žeme išraustuose, užminuotuose teroristų tuneliuose, kai teroristai naudoja juos kaip gyvuosius skydus ir nevertina žmogaus gyvybės – nei žydų, nei palestiniečių. Nėra kitos išeities, tik susitarti su šėtonu.“

2024-aisiais per kasmetę Izraelio karuose žuvusiųjų atminimo ceremoniją Netanyahu dar sykį pakartojo: „Mes pasieksime pergalės tikslus, o svarbiausias iš jų – visų mūsų įkaitų sugrąžinimas.“ Tačiau tuo metu daugelis įkaitų artimųjų juo nebetikėjo. Jie manė, kad tokie pareiškimai tėra apgaulė ir akių dūmimas – viešųjų ryšių triukas, turėjęs nuslėpti faktą, jog įkaitai paaukoti dėl didesnio tikslo – noro sunaikinti palestiniečių islamistų judėjimą. Taip pat manyta, kad Netanyahu paprasčiausiai negalėjo sau leisti derėtis dėl tvarių paliaubų, mat kraštutinės dešinės koalicijos partneriai būtų pasitraukę iš vyriausybės. Visame Izraelyje įkaitų artimieji rinkosi prie kapinių protestuoti prieš ten atvykstančius ministrus, tokius kaip Ben Gviras ir Smotrichas.

Pirmosiomis savaitėmis po 2023 m. spalio 7-osios išpuolio daugelis pasaulio valstybių stojo į Izraelio pusę, nepaisydamos savo požiūrio į Netanyahu. Tačiau laikui bėgant šis solidarumas virto nesupratimu, vėliau – nusivylimu, o galiausiai – atviru priešiškumu. Pagrindinė šio posūkio priežastis buvo Gazos didelės dalies sugriovimas ir tūkstančių civilių žūtis. Tokios nuotaikos persimetė ir į diasporos organizacijas, kurios paprastai laikydavosi tyliai ir vengdavo garsių pasisakymų.

Praėjus metams po žudynių festivalyje „Nova“, kelios pagrindinės JAV žydų organizacijos paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė galimą Gazos gyventojų iškeldinimą. Šiaurės Amerikos žydų federacijos, Amerikos žydų komitetas ir Antidefamacijos lyga pareiškė: „Esame labai susirūpinę dėl Izraelio vyriausybės ministrų ir aktyvistų pareiškimų, kuriais palestiniečiai raginami emigruoti, arba jų ketinimų „mažinti populiaciją“ Gazoje. Tokie pasisakymai atspindi nežmonišką požiūrį, teršia Izraelio reputaciją ir yra visiškai amoralūs.“ (11)

2024 m. vasarą Žydų politikos tyrimų institutas paskelbė Didžiosios Britanijos žydų apklausos apie jų požiūrį į Izraelį rezultatus. Iš 4641 respondento 74 proc. manė, jog Izraelio vyriausybė nepadarė pakankamai, kad užtikrintų įkaitų Gazoje išlaisvinimą. Paklausus, ar jie pritaria, kad Netanyahu teikia pirmenybę savo asmeniniams, o ne Izraelio valstybės interesams, tik 13 proc. su tuo nesutiko.

2024 m. birželį „Pew Research Center“ atlikta apklausa, apėmusi 24 valstybes, atskleidė, kad požiūris į Izraelį tapo itin nepalankus. Tokiose Europos šalyse kaip Graikija, Švedija, Ispanija ir Nyderlandai daugiau nei 70 proc. respondentų Izraelį vertino nepalankiai. Mažiausiai nepalankus požiūris užfiksuotas Jungtinėje Karalystėje – ten jis siekė 61 procentą. Požiūris į Netanyahu buvo dar prastesnis nei į patį Izraelį: Ispanijoje ir Italijoje daugiau kaip 80 proc. respondentų jį vertino neigiamai. Kita „Pew“ apklausa, atlikta 2024 m. pavasarį, parodė, kad kritiškai Izraelį vertinančių amerikiečių dalis išaugo nuo 27 procentų (2022 m.) iki 39 procentų 2024-aisiais.

Oficiali Izraelio pozicija buvo ta, kad „Hamas“ naudoja civilius kaip gyvuosius skydus, todėl kariaujant tankiai apgyvendintose teritorijose neišvengiamai pasitaiko netyčinių civilių žūčių bei infrastruktūros sugriovimų. Be to, „Hamas“ neleido palestiniečių civiliams slėptis tuneliuose po žeme. Kasdienius duomenis apie žuvusiųjų skaičių skelbė „Hamas“ kontroliuojama Sveikatos apsaugos ministerija, todėl jų patikimumas vertintas atsargiai. Izraelis buvo uždraudęs užsienio žurnalistams laisvai patekti į Gazą, todėl iš ten pačių palestiniečių skelbiama informacija galėjo būti selektyvi.

Nors pakartotinai kreiptasi į Aukščiausiąjį Teismą, užsienio žurnalistams nebuvo leidžiama patekti į Gazą. Dažniausiai tai aiškinta rūpesčiu dėl žurnalistų saugumo karo zonoje, nors kai kuriems vis dėlto leista vykti kartu su Izraelio kariuomenės daliniais. Tačiau užsienio valstybių pareigūnams ir gydytojams įvažiuoti į Gazą buvo leista.

Karui tęsiantis, tokie paaiškinimai ėmė atrodyti neįtikinami. Kad ir koks buvo socialinių tinklų paviršutiniškumas ir visą parą transliuojamų naujienų fragmentiškumas, nuolatinis Gazos bombardavimas ir kasdien augantis žuvusiųjų skaičius buvo tikrovė, kurios neįmanoma nuslėpti. Vieną „klaidą“ keitė kita. Daugelis klausė, ar toks Izraelio elgesys nėra geriausia palestiniečių verbavimo priemonė, padedanti naujokais pakeisti žuvusius „Hamas“ kovotojus.

Vieni didelį civilių aukų skaičių aiškino Izraelio gynybos pajėgų karine nekompetencija, kiti jas kaltino abejingumu bei atsainumu. Pasklido tvirtinimai, kad Izraelio kariuomenės tikslas – genocidas. Tačiau Jungtinė Karalystė ir kitos valstybės, nors ir griežtai pasmerkė Izraelio karinius veiksmus Gazoje, nesutiko su teiginiu, jog ten vykdomas genocidas. Jei Izraelis vykdė genocidą, kokie būtų buvę „Hamas“ ketinimai, jeigu ši nebūtų buvusi sustabdyta 2023 m. spalio 7-ąją ir būtų veržusis gilyn į Izraelį? Ar tai taip pat būtų vadinta genocidu?

2021 m. rugsėjį Gazoje įvyko konferencija, kurioje svarstyta, kas nutiktų „kitą dieną“ po „Hamas“ pergalės prieš Izraelį. Viena iš diskusijų temų buvo žydų likimas. Vieni jų turėjo būti nužudyti, kiti – teisiami ir įkalinami, dar kiti – internuoti, deportuoti arba jiems būtų leista išvykti. Išsilavinę žmonės turėjo būti palikti tam, kad savo žiniomis tarnautų palestiniečių tautos labui.

Kiti šį kaltinimą suprato kaip viešųjų ryšių mėginimą prilyginti Izraelio kariuomenę nacistinei naikinimo mašinai, o palestiniečius paversti „Europos žydais“. Vietnamo karo metais kritiškai nusiteikusios organizacijos, tokios kaip Bertrand'o Russello Taikos fondas, taip pat teigė, kad JAV vykdė genocidą prieš vietnamiečių tautą. Reikšminga tai, jog prezidentas Joe Bidenas viešai atskyrė nepriimtinus smūgius prieš Gazos civilius nuo Meds Yeghern – armėnų tautos tragedijos 1915 metais. 2021 m. balandžio 24-ąją J. Bidenas Baltųjų rūmų pareiškimu oficialiai pripažino armėnų tautos genocidą.

Žuvo ir Izraelio kariai, tad daugelis šalies gyventojų klausė „kodėl?“. Ar „Hamas“ vis dar kelia egzistencinę grėsmę Izraelio žydams? Tačiau Netanyahu pasitelkė visą savo politinę patirtį, kad išvengtų derybų, ir sumaniai apeidavo tiek Bideno, tiek Trumpo administracijų spaudimą. Tiesa, prireikus Netanyahu atsiprašydavo dėl tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, dėl 2025 m. rugsėjo išpuolio Katare.

„Hamas“ taip pat siekė įrodyti, kad nėra sunaikinta, nors ir neteko savo vadovybės. Grupuotė stengėsi išlaikyti Gazos Ruožo ir pagalbos maistu skirstymo gyventojams kontrolę, reikalavo visiškai išvesti Izraelio gynybos pajėgas. „Hamas“ per trečiąsias šalis dalyvavo kiekviename derybų etape ir lygiai taip pat puikiai išmoko vilkinti procesą ir nuolat keisti reikalavimus.

Viso pasaulio naujienų kanalai nuolat transliavo Gazos Ruože vykstančios tragedijos vaizdus – dažnai be platesnio konteksto, – o štai Izraelio žiniasklaida retai rodė nusiaubtas vietoves. Visas jos dėmesys buvo sutelktas į spalio 7-osios traumą ir įkaitų padėtį. Izraelio rašytojas Davidas Grossmanas vos keli mėnesiai po 2023 m. spalio 7-osios žudynių kalbėjo apie „baimę, šoką, įniršį, sielvartą, pažeminimą

ir keršto troškimą – visos tautos psichinę būseną“. Jis citavo garsų kabalos tyrinėtoją Gershomą Scholemą: „Visas kraujas suteka į žaizdą.“ Daugelis šiuos žodžius siejo su istorinėmis žydų tragedijomis, kai išorinis pasaulis jiems buvo priešiškas.