Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 8d. 17:55

Andrius Jakučiūnas: Robotai besmegenių rankose

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

Iškart pasakysiu, kad tekstas – ne apie Lukiškių Vytį. Man rūpi tik vienas žiūros kampas, iš kurio situaciją mato dalis kalbėtojų apie Lukiškes (ir apskritai apie laisvės kovotojus): neva šie padėję galvas už „paprastą“ ateities žmogų – kad šis galėtų gyventi taikų ir ramų gyvenimą.

Kad laisvai sėdinėtų su vienkartiniu kavos puodeliu ant suoliuko. Kad skubėtų į prekybos centrą, vairuotų automobilį, vakarais burkštųsi su partneriu. Kad mylėtų ir klystų (žmogiškumo, kaip jis suvokiamas dabar, esminės savybės). Netgi pagaliau tam, kad jei tik panorėtų, galėtų nusivesti šunelį nusipypinti pačiose Lukiškėse: juk ir už tai esą mirta, todėl jokia čia ne nepagarba, ne šventvagystė, veikiau atvirkščiai – rūpestingas žuvusiųjų noro patenkinimas.

Šiame požiūryje slypi esminė klaida, kurią, matyt, lemia šio diskurso puoselėtojų naivumas. Niekas niekada nemirė dėl svetimo žmogaus ateities ir dėl jo miesčioniškų poreikių. Partizanas bunkeryje neįsivaizdavo nei prekybcentrių lempų, nei oldschoolu užverstų hipsterynų, nei pagaliau Lukiškių aikštės. KGB kankinamiems rezistentams buvo nusišvilpt, kokiu losjonu savo barzdas tepsis jų provaikaičiai (juoba daugelis jų nebuvo spėję susilaukti savo vaikų). Į kartuves vedami sukilėliai irgi vargu ar skyrė laiko apmąstymams apie tai, kaip ateityje bus išgrįsta aikštė ir kas po ją vaikščios.

Niekas niekada nemirė dėl svetimo žmogaus ateities ir dėl jo miesčioniškų poreikių. Partizanas bunkeryje neįsivaizdavo nei prekybcentrių lempų, nei oldschoolu užverstų hipsterynų, nei pagaliau Lukiškių aikštės.

Absoliuti dauguma tų žmonių mirė nenoromis – tikrai mieliau būtų nemirę. Bet tai jau kitas klausimas. Šiuo atveju mums svarbu žinoti, kad didvyriais jie yra ne dėl jų mirties fakto, o todėl, kad mirė, turėdami priešais akis abstrakčią prasmę, kuri tą trumpą akimirką galbūt galėjo atrodyti (ir vėlgi ne visiems) svarbesnė už jų kūniškumą. Arba atstojo (nors tai, žinoma, iliuzija) gelbėjimosi ratą, bent jau paskutinį šiaudą. Paprasčiau kalbant, laisvės kovotojai mirė už simbolį, mirė už žodžius, – už tai, ko negalima įrodyti. Daugybei šiuolaikinių žmonių, įtikėjusių vadinamuoju racionalumu, tai yra sunkiai suprantama.

Taip, sutinku, laisvės kovotojus vedė labai įvairūs motyvai: buvo keršto, buvo pasidavimo instinktui, maža ko ten galėjo būti. Laisvės kovotojai buvo žmonės, ir savo bei svetimu krauju jie aptaškė daug didesnį plotą, nei reikalautų šiuolaikinis miesčionio etiketas. Būtent dėl to diskursas apie mirtį už taikią dabartį atrodo kaip kliedesys – beje, primenantis Lenino, esą taip pat kovojusio už tai, kad vaikai galėtų mokytis, o suaugusieji – saugiai dirbti, kultą. Tiesą sakant, visai nenustebčiau, jei partizanų akimis – jei šie, pavyzdžiui, prisikeltų – šitie laisvės kovų racionalizuotojai atrodytų verti kulkos.

Nesutelpa į galvą, kaip galima mirti už tai, ko nėra? Tai ne žmonių, mirusių, kaip mums (na, kai kuriems iš mūsų) dabar atrodo, už „nieką“, problema. Tai yra mūsų, – mūsų švietimo sistemos, mūsų viešosios erdvės, mūsų santykio su istorija – problema. Tai mes – ne jie, ir jokiu būdu ne Maskvos propaganda, – įpratome kasdienybę (o drauge ir istoriją) matuoti pernelyg primityviais matais, kuriais ji, tiesą kalbant, visiškai nematuotina. Gyvenimas nėra matematikos uždavinys, todėl ir logika, tinkanti spręsti uždavinį, bejėgė, kai susiduria su žmogiškumu, koks jis yra iš tikrųjų (o ne su tokiu, kokį mums bando pateikti „visuomenės balsas“ – kitaip sakant, nusistovėję kalbos šablonai).

Istorija racionali tiek pat kiek aistra, taip, ji logiška, nes ir aistra kartais būna logiška, bet tai visai kitokia, iš palankumo kažkokiai galutinei reikšmei kylanti logika, kuri apskritai nepaklūsta argumentuotei. Tai, ką mes vadiname didvyriškumu ar net kankinyste, irgi nepaklūsta argumentuotei. Apšviestam spigių prekybos centro lempų įžūli ir klastinga rodosi bunkerių tamsa. Keisti visi žmonės, kitados grūmęsi mūšiuose, rengę maištus, nugalėdavę arba būdavę sutriuškinti. Nes jie tai darė be (mums suprantamos) priežasties.

Mums baugu pripažinti, kad žmogiškiau, natūraliau (tuo pačiu – ir logiškiau) mirti už kažką abstraktaus, nei už banalią konkretybę. Banaliai konkretybei per sunku suteikti tiek vertės, kad už ją būtų įmanoma atiduoti gyvastį. Kvaila ir niūru būtų mirti dėl naujos tačkės, dėl nuosavo namo arba dėl espresso puodelio (beje, iš šios trijulės espresso puodelis yra geresnis variantas nei pirmieji du, nes abstraktesnis). O štai dėl abstraktybės, įsikūnijančios žodžiuose „tėvynė“, „laisvė“, „tiesa“ ir pan., pasaulyje žudė ir mirė milijonai. Ar jie – pamišėliai? O ar pamišėliai buvo šventieji ir galvas už Jėzų Kristų dėję viduramžių riteriai? Ne mums spręsti. Tačiau jų mirtis yra įrodymas, kad abstraktybė nenuilstamai dirbo ir dirba mūsų gyvenime, – ir jokių požymių, kad mes, XXI a. žmonės, būtume sėkmingai ją pažaboję.

Mums baugu pripažinti, kad žmogiškiau, natūraliau (tuo pačiu – ir logiškiau) mirti už kažką abstraktaus, nei už banalią konkretybę. Banaliai konkretybei per sunku suteikti tiek vertės, kad už ją būtų įmanoma atiduoti gyvastį.

Jeigu žmogus nebūtų išmokęs mąstyti abstrakčiai, jis ir dabar tupėtų medyje ir graužtų bananus. Žinoma, aš nemanau, kad tai yra blogai – galbūt žmonija išties verta tupėti medyje ir graužti bananus. Tačiau atsitiktinumo arba lemties esame išvyti iš medžio, ir dabar daug dažniau nei maistą – simbolinį bananą – mums tenka krimsti reikšmes. Arba nuo jų bėgti – taip pat sparčiai, kaip mūsų uodeguotieji protėviai sprukdavo nuo plėšrūnų.

Kas kaltas dėl to, kad abstraktūs dydžiai daliai mūsų šiandien kelia tokį didelį nepasitikėjimą, kone siaubą? Žinoma, pirmiausia kvailiai – bet koks diskursas apie nematerialias vertes iškart susipainioja su kliedesiais apie vadinamąsias vertybes, susipainioja su Širinskiene, akyse iškyla Karbauskis, pasigirsta Gražulio riksmai. Kvailiai atėmė vertėms turinį, štai kas yra. Jie susiejo jas su sunkiasvoriais paminklais (taip pat ir su, tikiuos, nebūsimu Lukiškių Vyčiu), pavertė laisvės kovotojus mumijomis, padarė savo priešu laiko slinktį. Jie ėmė šnekėti apie „vertybes“, kurių nėra ir niekada nebuvo. Dėl kvailių žodžiai „laisvė“ arba „Tėvynė“ irgi atrodo be turinio ir kvaili – nes pirmiausia asocijuojasi su jais, kvailiais, arba su naujaisiais komjaunuoliais, simbolių sistemą pritaikiusias savo asmeniniams poreikiams.

Tačiau yra ir kita šio viso reikalo pusė. U.Eco, apibendrindamas Ratzingerio svarstymus, teigia, kad aiškiaregys mato tai, ką perėmė iš savo kultūros („Pappe Satàn aleppe“). Tad gal nieko nuostabaus, kad ir šiuolaikinis hipsteris vertina laisvės kovotojus pagal savo supratimą, remdamasis ideologijomis, kurių knibžda jo galvoje. Žvelgiant iš perspektyvos, kokią jis sau gali leisti (nes tokia dabartis), laisvės kovotojų auka išties atrodo neįtikėtinai keistai – kaip kažkas priešingo žmogiškumui, kuriam esą būdingas silpnumas ir natūralus poreikis rinktis saugią išeitį. Todėl naratyvas apie laisvės kovas natūraliai patenka į koliziją – viena vertus, jis atrodo negyvas ir propagandinis (nes yra negyvas ir propagandinis, ypač dėl aukščiau minėtųjų kvailių), kita vertus „blaivus mąstymas“, kaip jis suvokiamas dabar, reikalauja tame pasakojime pirmiausia kaip melą atmesti tai, kas jame tikra – abstrakčias vertes, ir ieškoti „žmogiškesnių“ aukos motyvų. Taip miesčioniškame sutrikime gimsta aiškinimas, neva paprasti žmonės (t.y. laisvės kovotojai) mirę už paprastus žmones (t.y. už jį, Vilniaus hipsterį). O tai yra neįtikėtinas, – ir neįtikėtinai ideologizuotas, – kliedesys.

Tai reiškia, kad turime būti budrūs – prarasdami gebėjimą abstrakčiai mąstyti ir suvokti simbolius, mes nebesuvokiame istorijos, nebesuvokiame dabarties. Bandydama „sužmoginti“, sukasdienybinti abstraktų simbolinį turinį, „progresyvioji visuomenė“ prapila tautininkams ir ultrapatriotams. Būsimas propagandinis partizanų bunkeris Lukiškėse prapila Vyčio balvonui. Tiesa prapila patosiškiems vėmalams, kuriuos mažo žmogaus dramos pagal savo laiko reikalavimus ieškantis jaunas lietuvis priima natūraliai ir nekritiškai. Ir štai „nukvakusių senolių“ teisybė pasirodo visgi buvusi arčiau tiesos nei toji, vaizduojama didžiulės sėkmės susilaukusiuose lietuvių propagandiniuose filmuose „Ekskursantė“, „Emilija iš laisvės alėjos“ ir t.t. (Baisu pagalvot, kiek jų dar ištiks šiais jubiliejiniais metais.).

Bandydama „sužmoginti“, sukasdienybinti abstraktų simbolinį turinį, „progresyvioji visuomenė“ prapila tautininkams ir ultrapatriotams. Būsimas propagandinis partizanų bunkeris Lukiškėse prapila Vyčio balvonui.

Ignoruodami simbolinę sferą mes pralaimime – ir net ne mūšį, o visą karą. (Pagaliau reikia neužmiršti, kad ir priešiška valstybė pirmiausia kovoja fikcinį simbolių-įvaizdžių karą.) Mes užbuksuojame ten, kur iš tikrųjų viskas aišku kaip dukart du. Ir tada viskas virsta nesąmone – ir viešos diskusijos, ir patriotizmas, ir istorija, ir atmintis.

Ir taip bus tol, kol nesusirūpinsime humanitariniais mokslais. Aš žinau, kad sakau banalybę – čia daug kas socialiniuose tinkluose ir portaluose kalba, kokia tragiška jų būklė, kokia kvaila egzaminų tvarka ir literatūros rašinio nuostatai. Bet man rodos, kad yra dar blogiau: mes tuoj nebesuprasime ne tik simbolių. Nesuprasime apskritai nieko – tiesiog nemokėsime sujungti faktų. Neturėdami bendro humanitarinio išsilavinimo – vien, atsiprašau, bukas raštvedybos taisykles ir krūvas davatkiškų XXI amžiaus prietarų apie modernumą, mes nebesiorientuosime aplinkoje.

Tiesą sakant, jau nebesiorientuojame – visos viešos mūsų peštynės ir susižodžiavimai nebeprimena diskusijos; naivumas, kuris pasimato, kai reikalas priverčia spręsti realią problemą, neretai priverčia išsižioti. Mes tampame didele kvailių, kurie vis sunkiau įkerta net paprasčiausias reikšmes, banda. Bet vis tiek įžūliai reikalaujame humanitarų pasiaiškinti, ką jie apskritai veikią. Pageidaujame lentelių, diagramų, aiškių sąmatų, kur anie sukiša „mūsų, mokesčių mokėtojų“ pinigus. O kai gauname tas lenteles, negalime patikėti, kad tie skaičiai – tikri. Mūsų kuklaus proto užtenka suprasti, kad homo sapiens už tiek nepragyvena – miršta. O šitie kažkodėl gyvi. Kosmosas, ar ne?

Ką reikėtų pasakyti – arba tiksliau, pakartoti – pabaigai? Be literatūros, filosofijos, istorijos per daug nuogos beprasmybės ir per daug galimybių ciniškiems idiotams manipuliuoti mūsų – rinkėjų, pirkėjų, gynėjų, – sentimentais ir ydomis. Mūsų gyvenimui beprotiškai trūksta išminties. Laisvės gynėjų auką suprasti ir simboliškai atpirkti taip pat pirmiausia trūksta ne uolumo, bet išminties. Vadinasi, reikia kurti išmintį – visais įmanomais būdais (ir visais įmanomais pinigais). Mokyklose, universitetuose, per fondus, per žiniasklaidą. Antraip anksčiau ar vėliau visi tapsime robotais besmegenių rankose (čia toks filosofinis klausimas: kas išmintingesnis – robotas, kuris neturi smegenų, ar besmegenis, kurio savastis atsiskleidžia per smegenų nebuvimą). Arba atvirkščiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018