Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 5d. 14:57

Andrius Jakučiūnas: Trys (po)vasariškos mintys apie literatūrą

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

Vasaros pabaiga ir rudens pradžia – įtartinų minčių ir sunkiai įrodomų teiginių metas. Šiandien jūsų dėmesiui – trys.

Pirmoji: apie rašytojus ir senamadiškas pažiūras

Ar nebūtų galima kelti lengvabūdiškos prielaidos, kad daugeliui lietuvių literatūros autorių būdingos anachronistinės arba atvirai retrogradiškos pažiūros (ir prieiga prie kūrybos medžiagos)? Užsivedžiau tokį „retrogradų“ sąrašėlį ir ėmiau, vis ką prisimindamas, jį pildyt. Jei tik rašytojas kuriuo kampu padeklaruos ištikimybę vertybėms ar parodys, kad tebegyvena laike, kuriame aiškios gėrio ir blogio ribos, aiškūs autoritetai, aiškus santykis su tauta, valstybe, lytimi, seksualumu, Dievu, skaitytoju, redaktoriumi, buteliu (ar išvis padeklaruos, kad jo – apage satana – nedomina šiuolaikybė) – iškart jį prie „retrogradų“.

Tai galiu pasakyt, kad ilgas tas sąrašas išėjo (taigi ir prielaida, bent jau iš pirmo žvilgsnio – teisinga). Šiuo požiūriu ypač beviltiški prozininkai – daugelis arba nepaiso deklaratyvių, su šiuolaikybe siejamų aktualijų ir laukia įkvėpimo vis dar Prousto laikų mentaliniame Paryžiuje kaip Papievis, arba – čia geras pavyzdys būtų Radvilavičiūtė – atvirai kalba ir rašo apie (neva) šiuolaikinių diskursų ribotumą / tendencingumą. Beje, Radvilavičiūtė, kaip ir jaunasis talentingasis Vaiseta, krikščioniškos minties žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktorius, nesinaudoja socialiniais tinklais ir itin atsargiai, tarsi į kankinimo instrumentą, žvelgia į mobilųjį telefoną.

Vaiseta taip pat ir savo kūryboje lieka ištikimas klasikinėms vertybėms, jį domina valstybės likimas ir istorinė problematika – „retrogradas“. Žagrakalytė, kalanti knygas apie senobę ir demonstratyviai ignoruojanti feministinius ir pan. diskursus – irgi neabejotina „retrogradė“. Savo tekstus ilgus metus „iškrapštinėjanti“ ir šukuojanti nuo kalbos šiukšlių Kalinauskaitė – visiška „retrogradė“ (juoba ir leidžiasi per retai). Savo visai žavingą knygutę evangelinių reikšmių prikamšiusi debiutantė Rimkaitė – taip pat neabejotinai į šią kompaniją. Archajinių šeimos ir dvasingumo vertybių puoselėtoja Černiauskaitė – „retrogradė“, apie kūrinį kaip stiliaus objektą mąstantis Preišegalavičius – gūdus archajininkas, Šlepikas – beviltiškai atsilikęs tradicine raiška ir vertybiškumu, Kunčius – kraštutinai dešiniosiomis pažiūromis ir raudonųjų paranoja... Galima vardint ir vardint.

Mes tiesiog pripratome prie realybės klasifikacijos, primenančios dipolinį režimo kolonizuotos sąmonės mąstymo modelį (jei tu ne su mumis, vadinasi, su jais), ir nebepastebime viso to cirko tendencingumo arba tiesiog absurdiškumo. Nemanau, kad tai baigsis geruoju.

Poetai šiek tiek slėpiningesni paukščiai, betgi ir tarp jų retrogradystė kaip reikiant išvešėjusi. Alkoholiniame modernizme patogiai kaip raketoje įsitaisęs tūno Navakas – ir su kiekviena nauja knyga Žaliakalnis vis toliau, ate, XXI amžiau! Absoliučiai jokių abejonių nekelia tautininkai-antieuropininkai Stankevičius su Drungyte bei pamokslistas Bleizgys – čia tokie „retrogradai“ by default. Kaip visiški archajininkai – ypač kai imasi rašyti kokį poleminį tekstą – pasirodo Norvilas su Petrošium. Marčėnas. Iš jaunesnių veidų – Veiknys, Stankus, Bakas. Netgi Kazlauskaitė šiandieną tapo modernia ir aktualia ne nepaisant, bet dėl savo reaktyvumo, nuvedusio ją link Plath artimos desperacijos, iš kurios kitados gimė „Meninos“...

O dabar – stop! Kokiems galams išvis matuoti „retrogradiškumą“, ir kodėl nekyla, – arba kyla nepakankamai stipriai, – jausmas, kad tokia klasifikacija – grynas idiotizmas? Manau, todėl, kad kažkur fone (o gal visai ir ne fone) labai daug šnekų, neretai tiesiog paistalų, apie šiuolaikybę kaip kažką, ko reikia desperatiškai vaikytis, ir tuo pat metu – daug ryžto prisiskirti iš tikrųjų neegzistuojančioms stovykloms, kad būtų galima jas ginti.

Tie balsai (o jų vis daugiau girdėti ir literatūroje), realybę kuriantys ne iš realijų, bet vietoj jų, seniai visą Lietuvos tikrovę sudalino į „juos“ – archajininkus, retrogradus, davatkas etc. ir „mus“ – pažangiečius (kad ir ką tai reikštų). Mes tiesiog pripratome prie realybės klasifikacijos, primenančios dipolinį režimo kolonizuotos sąmonės mąstymo modelį (jei tu ne su mumis, vadinasi, su jais), ir nebepastebime viso to cirko tendencingumo arba tiesiog absurdiškumo. Nemanau, kad tai baigsis geruoju.

Antroji: apie rašytojus ir pamokslystę

Anądien pagalvojau, kad kai kuriuos literatūroj ir palei ją (kituose menuose, politikoj, žurnalistikoj bei, žinoma, sielovados sistemoje) vykusius reiškinius bei personalijas (šiek tiek pritempdami) galėtume sujungti į tokią visai nuoseklią pamokslavimo tradiciją, kurią įrėmintų fanatiški ir savo sferose ribas smarkiai peržengę asmenys: Jonas Steikūnas – kuoktelėjęs grafomanas, kitados per dešimtį metų parašęs ar ne keturiolika knygų dorovės tematika (bei vieną agronomijos vadovėlį) ir parodęs, kad net apie moralę įmanoma kalbėti taip naiviai, kaip dar niekas ligi šiol, – ir kunigas Toliatas, šiuolaikinė bažnyčios ir knygų industrijos žvaigždė, pasiklydusi tarp verslumo, narcisizmo ir ezoterikos. Žinoma, tai ribinės figūros, labiau suteikiančios grotesko elementų bendram paveikslui negu šį tą pasakančios – betgi parodančios, koks nevienareikšmis ir kaip smarkiai žemiškų ydų suniokotas pasaulis tų, kurie moka skelbti tiesą iš aukštybių.

Pamokslas – žanras, manding, bažnytiškas ir pasauliečių įprastomis sąlygomis nevartojamas. Bet taip jau atsitiko, kad šiuolaikinės Lietuvos kelionė iš nebūties į būtį buvo procesas, kurio metu raktą į žmonių širdis turėjo ne pragmatikai, bet (pasakykim taktiškai) svajotojai ir regėtojai, tarp kurių būta ir dvasininkų, ir poetų / menininkų, ir sąjūdininkų-ekologistų, ir komunistų-atsivertėlių. Šiame katile susimaišė Marcinkevičius, Brazdžionis, Geda, Landsbergis, Jasukaitytė, Svarinskas, Aliulis, Terleckas ir daugybė kitų įvairių pakraščių paukščių. Ir visų jų – neišskiriant nė banditų, tuo metu mielai mokiusių žmones, kaip gyventi, – viešasis naratyvas buvo, taip, pamokslas.

Tiesa, įtvirtinus nepriklausomybę, pamokslystė – kaip, beje, ir Marcinkevičius, – iš viešosios erdvės atsitraukia, ir savo gyvastį saugo (bei jėgas kaupia) ten, kur jai ir pridera – tarp saldžiabalsių dvasininkų, labiausiai atitinkančių „šventumo“ įvaizdį. Beveik susiformuoja tokios pamokslinės globėjiškosios kunigystės, turinčios ryškias personalijas (kaip antai monsinjoras Vasiliauskas, tėvas Stanislovas) tradicija. Vieną dieną ši tradicija, Juliaus Sasnausko asmenyje sujungusi kelis prieštaringus naratyvus, peržengs Bernardinų, kuriuose sekmadieniais jo pamokslų klausytis renkasi ir dalis literatūros elito, sienas, ir susijungs su literatūros tradicija – Sasnauskas kartu su Kazlauskaite išleis „Postiles“. Televizine garsenybe taps brolis Astijus. Apie tai, kaip reikia gyventi, savo knygose mokys Henytė ir – tiesa, gerokai vėliau – Uspaskichas...

Šiandien pamokslavimas – plačiai paplitęs ir privalomai pageidaujamas. Galima sakyt, jei tu nepamokslauji – tavęs nėra.

Žvelgiant iš dabarties atrodo, kad apie 2009–2011 metus įvyko kažkoks mentalinis virsmas, ir pamokslas, ligi tol literatūroje visiškai demonizuotas, vėl ėmė darytis patraukli komunikacijos su visuomene (literatūroje – su skaitytojais) forma. Link pamokslo žanro pasuka ir kryptingai (ypač po Marcinkevičiaus mirties) pradeda eiti Stankevičius. Ta pačia kryptimi nudreifuoja Bleizgys. Įvyksta ir atvirkštinių pokyčių – trenksmingai debiutavusi jaunoji poetė Ilzė Butkutė atsiverčia iš pradžių į kovotojas už žmonių teises, o po to į saviugdos guru, šimtams žmonių padeda eiti tobulėjimo ir ezoterinio pažinimo keliu.

Šiandien pamokslavimas – plačiai paplitęs ir privalomai pageidaujamas. Galima sakyt, jei tu nepamokslauji – tavęs nėra. Rašytojai turi pamokslauti apie tai, kaip jų knyga ką nors išganys. Laisvarinkininkai turi paistyti, kaip jus išganys laisva rinka. Politikai turi pamokslauti apie tai, kaip jie jus išganys. Kas anksčiau pamokslavo apie moralę ir Jėzų – toliau pamokslauja apie Jėzų.

Visuomeniniame gyvenime žėri ir akis gadina etatiniai pamokslavimo guru Valatka ir Užkalnis su Algiu Greitai. (Magėtų čia prijungt Tapiną, bet anas plėtoja labiau Jėzaus naratyvą – netinka.). Apstu trumpalaikių pamokslininkų tribūnoje, vardu „Facebook“: nuo Andriulio iki Lago, nuo Tiškevič iki Šalčiūtės. Pagundai viešai pamokslauti neatsispiria geri rašytojai, kurie šiaip jau savo kūryboje pamokslų principų netaiko: Ivaškevičius, Radvilavičiūtė.

Kyla (man – labai juokinga) tendencija supakuoti literatūrą į itin trumpas formas ir „išnešti“ masėms kaip alternatyvą įprastai literatūrai „kurios žmonės nesupranta, ir todėl esą jų neįmanoma paveikti“. Tai – arba beviltiška grafomanija (Kisieliauskas), arba naivumas (Taškausko su Norkaičiu „Begalybės fragmentai“), arba verslas (Leknickas). Rezultatas – same. (Manau, tai pats nesėkmingiausias bandymas pritaikyti pamokslystę praktikoje.).

Daug labiau vykusius pamokslavimo projektus rinkai pasiūlo užgimstanti slemo kultūra. Šiek tiek į šalį pasitraukus Mesijui Kudirkai, – puikiam slemeriui ir išradingam poetui, – jo vietą slemo kultūros Lietuvoje centre užėmė Martynenko, taikantis savo tekstams netgi pamokslo konstravimo principą. Įsidėmėtinas faktas, kad tose teksto vietose, kur įprastame pamoksle būtų evangelijos citatos, kūrėjas mielai dalijasi Google informacija (dažniausiai apie bybius, šiknas, iškrypimus ir mutacijas).

Prie pamokslystės galima pritempti ir daugiau asmenybių ir literatūroje (ar palei ją) vykstančių reiškinių – socialiai angažuotesnė, aktyviau šiuolaikybės dogmas reprezentuojanti („šiuolaikinė“) literatūra kaip ir pamokslas remiasi numanomais naratyvais ir orientuota į tas pačias tikslines skriaudžiamųjų (kurie atitinka „mažutėlių“ įvaizdį) grupes. Tai šiuo požiūriu kažkiek to pamokslavimo galime įžvelgt Kaziliūnaitės, Cibarauskės-Kulvinskaitės, Kreivytės, Gailiaus naujausioje kūryboje ir viešuose pasisakymuose. Tiesa, su tradicija šios tendencijos sieti negalim – jos šaknys ateina iš globalesnio konteksto.

Reziumė: nėra labai svarbu, ar tokia pamokslystės tradicija iš tikrųjų egzistuoja (ir ar tai – tradicija). Tačiau ji – visai iliustratyvus įvaizdis ir priminimas, kad siekdami ateityje matyti Lietuvą klestinčią, pirmiausia turime remtis ekspertų išvadomis, o ne patetiškai šūkiais ir schematizuotais pasakojimais apie tai, kaip pritraukti sėkmę bei pinigus.

Lygiai tas pats galioja ir literatūrai.

Trečioji: apie rašytojus ir mitybos sektorių

Nesu maisto gurmanas – pripažįstu maisto priedus, sintetinį maistą, myliu (o retkarčiais, labai retai – ir valgau) fastfūdą. Vadovaujuosi posakiu: kuo pigiau (ir kuo greičiau paruošiama) – tuo geriau.

Bet – labai pavyzdingai skaitau Jurkevičiaus straipsnius 15min ir netgi, sakyčiau, jų laukiu. Ir ne tik dėl to, kad Jurkevičius smagiai rašo ar kad aš, kai kada nors atsiversiu į gurmanystę (kas galimai gresia), maisto pasaulyje nebūčiau toks geltonsnapis. Skaitydamas tuos tekstus pastebėjau: maisto sektorius neįtikėtinai panašus į literatūros sektorių. 100 proc. viskas, ką galima pasakyti apie maistą, tinka ir literatūrai.

Maisto sektorius neįtikėtinai panašus į literatūros sektorių. 100 proc. viskas, ką galima pasakyti apie maistą, tinka ir literatūrai.

Ar kalba būtų apie maisto filosofiją „slow food“, ar apie skirtumus tarp aliejų, atskirtų mechaninėm ir grynai cheminėm priemonėm, ar apie nevykėlius restoranų kūrėjus – „restoranininkus“, ar apie maisto šviežumo, ar gero oficianto bruožus – viskas absoliučiai atitinka literatūros problemas. Ir kitados buvęs tekstas apie tai, kad espresso Lietuvoj yra neadekvačiai, nesąmoningai brangus lyginant su kavos tėvyne Italija – irgi absoliučiai į temą. Knygos pas mus irgi absoliučiai, neprilygstamai per brangios lyginant su skaitytojų perkamąja galia, autorių honorarais ir pagaliau padorumu paprastuoju.

Trumpai tariant, papuoli į tokį užburtą ratą. Gal ir natūralu, kad paskaičius maisto apžvalgininko rašinių, mažiau besinori ant savo stalo matyti šlamštmaistį. Tačiau tie tekstai, kurie, kaip minėjau, man referuoja ir literatūros problemas, turi dar vieną efektą: juos paskaičius dar labiau nei prieš tai nebesinori matyt akyse blogos literatūros! O taip norėtųsi kad kokios austrės ar moliusko, ar bruschettos su gargamuliais beigi krakapyzdžiais (čia toks insaideriškas izdevonas iš gurmanystės) reikalai liktų kur nors toli – gūdžiame konteineryje. Tačiau nelieka. Jie liudija. Simbolizuoja. Tylėdami šneka.

Nenustebčiau, jei skaitydamas Jurkevičių, koks švietimietis dūsautų ir tvirtintų, kad čia grynai apie mokymą ir mokyklą. Prisėdęs policininkas sakytų: tiksliai, čia grynai apie nusikaltėlių strategijas ir taktikas. Politikas su pramonininku bestų pirštą į save ir galėtų sakyti: žiūrėkite ir mokykitės – grynai mūsų metodai. Ir t.t. Pagaliau, visiškai nenustebčiau, jei koks Jurkevičius atsiverstų kokį straipsnį apie literatūrą arba tekstą apie korupcijos skandalą ir, liūdnai atsidusęs, šūktelėtų: čia gi grynai apie maistą!

Dalykai – kaip gero patiekalo ingredientai – persilieja vieni su kitais ir vieni kituose atsiskleidžia; nepabėgt mums nuo šiurpaus dalykų visuotinumo, nuo pastangų geresnį pakeist prastesniu, pigesniu, lengvesniu ir t.t. Blogis yra bendras, todėl jį reikia naikinti apskritai nesiejant su jokia sritim ir niša. Blogis yra blogis, ir, kaip sako mano bičiulis, turim padaryti viską, kad jam būtų blogai.

Sakyčiau, labai nevasariška mintis. Galbūt todėl, kad jau ruduo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:44
03:16
03:00

Esports namai