„Prezidentė yra administruojanti politikos dalyvė be politikos“, – pristatydamas jau antrą savo knygą apie D.Grybauskaitę (pirmojoje analizavo jos karjeros logiką), savaitraščiui „15min“ sakė L.Bielinis.
Būti politike svetima? Vilniaus knygų mugėje sekmadienį bus pristatyta tiesiai iš spaustuvės atkeliavusi L.Bielinio knyga „Prezidentė“ (leidykla „Kitos knygos“), kurioje jis, analizuodamas šalies vadovės pasisakymus ir replikas, retus monologus, interviu, inauguracijos kalbą bei metinius pranešimus, svarsto, ar geležinės ledi įvaizdis neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos. D.Grybauskaitės žodžiuose autorius pasigenda politinio mąstymo apie Lietuvos valstybę. Metiniai pranešimai politologui primena viršininko instruktažą nepaklusniems pavaldiniams. Jis įžvelgia paradoksą: Lietuvos prezidentas turėtų veikti politinėje, o ne administracinėje-ūkinėje erdvėje. Bet buvusi Europos komisarė, kuriai iš biurokratės reikėjo virsti politike, save priešpriešina politikams ir lieka valdininke.
2009-aisiais formuodama savo patarėjų komandą D.Grybauskaitė rinkosi ne pripažintus ekspertus, o politikos kuluaruose menkai žinomus specialistus. Taip ji siekė atsiriboti nuo verslo ar politinių jėgų įtakos. Apžvalgininkai jau tuomet įspėjo, kad tokia komanda kliudys įsitraukti į vidaus politiką.
„Nuo pat prezidentavimo pradžios ji dėmesį ir pagrindinius veiklos akcentus skyrė valstybės finansų ir ūkio valdymui, save pozicionavo taip, kad atrodė, lyg Lietuva turėtų du premjerus, – kalbėjo L.Bielinis. – Dalyvavimas politinėje-partinėje Lietuvos sistemoje buvo minimalizuotas, ji vengė ar ignoravo politinius junginius ir nematė reikalo komunikuoti su jų atstovais.“ L.Bielinio nuomone, kartais atrodo, kad prezidentė perdėm kišasi į Vyriausybės veiklos lauką: „Vyriausybės veiklos kontrolė, dalyvavimas sprendimų svarstyme buvo ir lieka akivaizdus.“ Sunku tikėtis, kad valstybės vadovė ims veikti kitaip, mat „politinių derybų netoleruoja, politinių sprendimų vengia, tačiau administracinius žingsnius žengia intensyviai“.
 |
| Knygos viršelis/Lauro Bielinio knygos „Prezidentė“ viršelis |
Atsitraukus nuo Vyriausybės veiklos aspektų D.Grybauskaitės esą lauktų jai nesuprantama, svetima, nekonkreti pareiga – būti ne tik nominalia, bet ir realiai veikiančia politike. Į repliką, kad kreipti dėmesį į ūkio reikalus nėra blogai, L.Bielinis atsakė, jog svarbu, ar veiksmai suderinti ir ar veikiama išvien su Vyriausybe. Tokiu atveju prezidentės vaidmuo sustiprintų Vyriausybės reikšmę. Tačiau Konstitucija prezidentą apibrėžia ne kaip „premjero dublį“, o kaip kitų funkcijų ir kitos valstybinės veiklos vykdytoją. Anot L.Bielinio, esame „parlamentinė respublika su savarankiškai veikiančiu premjeru ir prezidentu, nelabai turinčiu įtakos premjerui, nebent užsienio politikos srityje“.
Autoritarizmo šleifas
L.Bielinis pažymi apie D.Grybauskaitę kalbantis dėl „autoritarizmo šleifo“. Tokias asociacijas esą kelia valstybės vadovės komunikavimo stilius – griežtomis frazėmis kritikuoti politikus ir valdininkus, eksponuoti sunkiai tramdomą rūstybę, bet tylėti, kai laukiama aiškaus žodžio. „Autoritaras yra ne tas asmuo, kuris turi valdžią, o tas, kuris išimtinai sieja ją su savimi, bet ne su santvarka ir teise“, – filosofo Gintauto Mažeikio žodžius cituoja knygos autorius. Prezidentės komunikacija esą atitinka visuomenės sutrikimą, politinį naivumą ir apolitiškumą, vis dar neįvykusią pilietinę ir politinę brandą. L.Bielinis įsitikinęs, kad prezidentę suprantantis adresatas – pilietiškai pasyvi visuomenė, laukianti kontrolės mechanizmų, o ne kūrybingo darbo. „Išėjusi iš totalitarinės santvarkos, turinti ten suformuotą politinę kultūrą (greičiau nekultūrą), vengianti iniciatyvų, atsargi ir gudraujanti visuomenė stipriame vedlyje mato savotišką išeitį, bet tai tik iliuzija“, – tvirtina politologas.
Ištrauka iš L.Bielinio knygos: „Komunikuodama nelanksčia kalbėjimo maniera ir išryškindama griežtos bei reiklios prezidentės įvaizdį, ji kuria bausmės ir kontrolės įtampą „blogiems“ valdininkams ir politikams. D.Grybauskaitė paverčia sistemine norma išankstinės kaltės jausmo buvimą. Prezidentės klausymosi ir išgirdimo strategija daliai visuomenės tampa ne kritinės refleksijos galimybe, o atitikimo ar neatitikimo išsakomiems reikalavimams paieška savo bei aplinkos veikloje. Taip paveiktas žmogus netenka, atima iš savęs galimybę mąstyti ir veikti savarankiškai (...). Formuojasi valdžios baimės kultūra.“
Politikai jos įdėmiai klausosi, kai reikia klausytis, ir nekreipia dėmesio, kai reikia veikti.
Maniera kalbėti kategoriškai, anot L.Bielinio, dar labiau iškreipia politiškumą. „Prezidentė nelabai ir siekia kalbėti kitaip, ji, galimas daiktas, suprato, kad lakoniškumas naudingas, nes sukuria plačias interpretacijų galimybes, o tai paslepia pačios padarytas klaidas ar tikruosius siekius.“
L.Bielinis taip pat atkreipia dėmesį, kad tarp prezidentės ir politinio lauko subjektų ryškėja atskirtis: „Politikai jos įdėmiai klausosi, kai reikia klausytis ar demonstruoti atidų įsiklausymą, ir nekreipia dėmesio, kai reikia veikti, nes politika yra realus valdžios ir galios veiksmas, o ne jos imitacija.“ Tokioje situacijoje tiek politinė galia, tiek lojalumas imituojami, o priimant sprendimus viršų paima nepaklusnumas.
Praranda politinę galią
2009-ųjų gegužę vykusius prezidento rinkimus D.Grybauskaitė laimėjo jau pirmame ture. Tuomet šalis smuko į gilią recesiją, tad didžiajai daliai visuomenės imponavo iš Briuselio sugrįžusios buvusios finansų ministrės pasitikėjimas savimi, aštri kritika tuometinei valdžiai.
Tačiau, L.Bielinio manymu, krizė nebuvo pagrindinis sėkmės garantas. Tuomet šalyje buvo ir iki šiol išliko ryškių lyderių vakuumas, todėl ryžtingos eurokomisarės įvaizdis išsiskyrė iš kitų kandidatų. „Prezidentė dabar tėra įvaizdis, suvyniotas į privalomai politinį tekstą, tampantį nepolitiniu“, todėl ji praranda galią politiniame lauke, aiškina knygos autorius. D.Grybauskaitė daugiau nei trejus metus laikėsi reitingų viršūnėje – jai pavyko įtikti publikos norams. Bet valdžion grįžusių socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius, iki tol nė iš tolo negalėjęs varžytis su D.Grybauskaite, dabar jai jau lipa ant kulnų ar kartais net pralenkia reitingų lenktynėse.
Šalies vadovės reitingai svyruoja nedaug, pabrėžia L.Bielinis, bet tų, „kurie kryptingai ir konstruktyviai save rodo visuomenei“, populiarumas auga. Prezidentė rinkimų metu ir formuojant Vyriausybę blaškėsi, nerodė realios iniciatyvos, todėl nuosekliai savo tikslo siekęs ministras pirmininkas A.Butkevičius tapo regimesnis ir geriau suprantamas.
L.Bielinis mano, kad D.Grybauskaitės kalbėjimas apie Lietuvai būtinus pokyčius neturi perspektyvos. Pasak politologo, ji neteikia sisteminės politinės alternatyvos, tesiekia siaurų, administraciškai motyvuotų veiksmų, kurie griežtomis taisyklėmis organizuotoje struktūroje atrodo efektingai, bet demokratinėje valstybėje yra nepriimtini.
Ištrauka iš L.Bielinio knygos: „Darau prielaidą, kad ji nuoširdžiai nori pakeisti situaciją šalyje, siekia realizuoti tokius gerus principus, kaip valdžių skaidrumas, korupcijos suvaržymas, politinės veidmainystės sustabdymas. Bet, nesuvokdama situacijos subtilumo ir veikdama nepolitiškai, iš esmės įtvirtina autoritarinės ir oligarchinės valdžios idėją visuomenėje, iškreipdama politikos suvokimą ir ignoruodama partinę-politinę sistemą kaip demokratijos duotybę.“
| Lauro Bielinio dosjė |
|
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis (gim. 1957 m.) anksčiau dėstė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, redagavo žurnalą „Politologija“. 2003–2009 m. jis buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėjas vidaus politikos klausimais. Iš šio posto jis pasitraukė paskelbęs ketinimus su paneuropine partija „Libertas“ dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą. L.Bielinis yra surengęs mokslinių seminarų apie politinio lyderio elgseną, parašęs knygas: „Rinkiminių technologijų įvadas“ (2000 m.), „Prezidento rinkimų anatomija“ (2003 m.), „Valdžia, visuomenė ir žiniasklaida“ (2006 m.), „Prezidentė“ (2011 m.). |
