Atėjus į pasirodymą kartu su mano močiute, Birute Širviene, poeto žmona, prisistatėme renginio organizatoriui ir paprašėme, kad padėtų mums atsisėsti žmonių spūstyje, mat mano močiutė yra garbaus amžiaus ir nebėra tokia vikri. Tokiu būdu irgi norėjome organizatoriams pranešti, kad čia esame – poeto šeima.
Su smalsumu stebėjome perpildytoje salėje pasirodymą. Muzika, pasak mano močiutės, išties labai atitiko laikmetį. Česlovo Stonio energija puikiai prikaustė publikos dėmesį.
Senelis buvo puikus poetas, bet tikrai nebuvo tas žmogus, su kuriuo būtų buvę lengva dalintis pastogę.
Tačiau mums pristatymas pasirodė labai vienpusiškas, o pavaizduotas Širvio gyvenimas – gerokai supaprastintas ir net iškreiptas. Būtų puiku, jei Pauliaus Širvio skaitytojai ir skaitytojos galėtų pažinti ir kitą poeto gyvenimo pusę.
Paulius Širvys buvo ne tik poetas, bet ir tėvas, senelis, girtuoklis, užsispyrėlis, dosnuolis. Jis buvo vienok šmaikštus, bet galėjo būti ir pavydus. Šitie bruožai, mano galva, jo nė kiek nesumenkina, bet yra jo legendinio gyvenimo ir charakterio niuansai, kurie tačiau liko visiškai ištrinti iš Česlovo Stonio pasirodymo.
Paulius Širvys mylėjo ne vieną moterį. Jo mylima žmona buvo Birutė Širvienė. Jai jis paskyrė ne vieną savo eilėraštį. Turėjo dukrą Dangę. Jo meilė savo žmonai ir dukrai atsispindi jo kūryboje. Man, anūkei, nespėjo parašyti eilėraščių, bet krėtė išdaigas, mane vadindamas iš užsispyrimo kitu vardu (Maryte vietoj Evelinos).
Senelis buvo puikus poetas, bet tikrai nebuvo tas žmogus, su kuriuo būtų buvę lengva dalintis pastogę. Mano močiutė ir senelis išsiskyrė, nes sugyventi praktiškai buvo sunku. Bet buvo laikas, kada jie vienas kitą labai mylėjo – kai susituokė ir gyveno Merkinėje. Todėl būtų puiku, jei populiarus romantizuotas meilės įvaizdis senelio jaunystės mūzai neužgožtų kitų jo įkvėpimo šaltinių ir fakto, kad Paulius Širvys išties turėjo šeimą.
Pasirodymo gale buvau sugalvojus, ką pasakysiu, ir kaip padėkosiu, kai organizatoriai pasakys: „Turime garbės, kad šiame renginyje yra ir Pauliaus Širvio žmona ir jo anūkė“. Kažkiek nustebau, kai tai neįvyko. Man atrodo, kad tai būtų buvęs paprastas mandagumo gestas, kuris kitose kultūrose yra tiesiog natūralus ir įprastas.
Mano močiutę tai gerokai nuliūdino. Ji pasijuto nustumta į šalį ne tik pačioje meninėje programoje, bet ir po jos. Bandymai susisiekti su ponu Česlovu Stoniu norint pasidalinti šiuo įspūdžiu irgi liko bergždi, todėl pasirinkau parašyti viešai.
Esu jo anūkė, taip pat kūrybos žmogus, nešiojantis savo charakteryje nemažą senelio palikimą. Vienas iš senelio bruožų – nesitaikstyti su tuo, kas atrodo neteisinga ir kalbėti tiesiai. Prašau menininkų, ypač pono Česlovo Stonio – nebijokite parodyti ir kitus Širvio gyvenimo niuansus, ne vien romantinę suidealizuotą meilę.
Nuoširdžiai prašau pakviesti mano močiutę į pasirodymus, o jei ji atvyktų, pristatykite ją publikai. Norėčiau, kad mano močiutė būtų gerbiama, o kad Lietuvoje daugiau būtų vertinamos ir gerbiamos moterys apskritai – tiek už kūrybą, tiek už pastangas praktiškose gyvenimo pusėse. Dargi, būtų puiku, jei būtų vertinamos ir moterys poetės, kurių turime puikiausių, bet joms nelengva prasiveržti pro vyrų gretas.
Esu labai dėkinga savo močiutei, kad augino poeto dukrą ir mano mamą Dangę.
