Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 3d. 21:01

Apie knygų gelbėtojus Vilniuje per karą knygą parašęs istorikas: „Jie norėjo, kad likęs jų gyvenimas ir mirtis turėtų prasmę“

Davidas E.Fishmanas Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Davidas E.Fishmanas

„Niekur kitur nevyko nieko panašaus“, – sako amerikiečių istorikas Davidas E.Fishmanas, parašęs knygą apie Vilniaus gete Antrojo pasaulinio karo metais veikusią „Popieriaus brigadą“, – žmones, kurie nuo nacių, o vėliau ir nuo sovietų gelbėjo knygas ir kitus svarbius kultūros dokumentus. Anot tyrinėtojo, „šie žmonės nusprendė pasišvęsti tam, kas jiems iš tiesų rūpėjo, kas buvo daugiau nei jų gyvenimai“.

Davidas E.Fishmanas – amerikiečių mokslininkas, Harvardo universiteto absolventas, kurio specializacija – Europos žydų istorija. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje atvykęs į Vilnių jis sužinojo apie istorijos dalį, kuri nebuvo iki tol plačiau nagrinėta. Septynerius metus jis rinko medžiagą apie Vilniaus gete veikusią organizaciją – nacių priversti rūšiuoti dokumentus, kurie turėjo būti arba išvežti į Vokietiją, arba sunaikinti, šie žmonės nusprendė dalį kultūros vertybių paslėpti. Net ir suprasdami, kad už tai gresia sušaudymas, jie išsaugojo knygų, paveikslų, laiškų, kurie dabar saugomi įvairių šalių muziejuose.

Šie kartais net sunkiai įtikėtini įvykiai galiausiai atsidūrė knygoje „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“, o kūrinio autorius D.E.Fishmanas šiame interviu 15min pasakojo apie tai, kaip jis rinko medžiagą šiai knygai, kodėl būtent Vilniuje veikė „Popieriaus brigada“, kokius kultūros dirbinius išgelbėjo bei ką jis galvoja apie dabartinius įvykius Lietuvoje.

– Pirmiausia galbūt galėtumėte papasakoti, kaip prasidėjo „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ istorija? Minėjote, kad pradžia galima būtų laikyti devintąjį dešimtmetį, kuomet atvykote į Vilnių įvertinti išlikusių žydiško paveldo dokumentų.

– Pirmą kartą atvykau į Vilnių 1989 metų birželį, – mane pakvietė YIVO institutas – tai yra prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje įkurta žydų studijų akademija, kuri per karą persikėlė į Niujorką. Buvau jaunas istorikas, tai buvo Sąjūdžio ir „Glasnost“ laikai. YIVO akademija surinko duomenis, kad didelė dalis jų prieškario dokumentų archyvų yra saugomi Knygų rūmuose, o jų saugykla tuomet buvo Šv.Jurgio bažnyčioje (vėliau šis pastatas buvo grąžintas bažnyčiai).

Mes radome Biblijų, Talmudų, retų rankraščių hebrajų ir jidiš kalbomis, jie buvo laikomi visiškai netvarkingai, kartais tarsi šiukšlės surišti virvėmis, o nuo sienų į juos žiūrėjo katalikų šventųjų portretai. Studijuodamas šiuos dokumentus ėmiau domėtis jų istorija. Kaip jie išliko per karą, Holokaustą, Stalino ir sovietų eras? Galiausiai tai paskatino mane parašyti knygą „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“. Sužinojau, kad buvo grupelė geto gyventojų, pasivadinusių „Popieriaus brigada“, kurie rizikavo savo gyvybėmis slėpdami šiuos kultūros dokumentus, ir kad buvo etninių lietuvių ir lenkų, kurie padėjo tai daryti.

Asmeninio archyvo nuotr./Davidas E.Fishmanas
Asmeninio archyvo nuotr./Davidas E.Fishmanas

– Knygoje užsimenate apie Michaelą Menkiną, su kuriuo susitikote skaitydamas paskaitą apie Vilniaus getą ir „Popieriaus brigadą“. Paaiškėjo, kad jis irgi priklausė šiai organizacijai.

– Michaelas (Miša) gimė Vilniuje 1924 metais, užaugo Šv.Stepono gatvėje ir lankė hebrajų gimnaziją V.Šopeno gatvėje. Jis išgyveno Vilniaus gete ir Štuthofo koncentracijos stovykloje – jo mama ir sesuo buvo nužudytos Paneriuose – o po karo emigravo į Jungtines Valstijas. Susipažinau su juo stebinančiomis aplinkybėmis. 2011 metais skaičiau paskaitą Amerikos Vilniaus žydų asociacijos atminimo renginyje ir paminėjau „Popieriaus brigadą“. Po paskaitos prie manęs lėtai, remdamasis į vaikštynę, priėjo senas žmogus ir pasakė: „Aš dirbau „Popieriaus brigadoje“. Iš pradžių juo nepatikėjau. Nemaniau, kad kažkas iš jų galėjo būti likęs gyvas. Tačiau kuomet jis pradėjo pasakoti daugiau detalių, supratau, kad jis išties dirbo „Popieriaus brigadoje“. Mano knyga daugiausia remiasi dokumentiniais šaltiniais – prisiminimais, dienoraščiais, laiškais. Miša tapo mano pagrindiniu išgyvenusiu liudininku.

Miša buvo labai elegantiškas džentelmenas. Niekada nepagalvotum, kad jis matė tiek žiaurumo, iš pradžių kaip geto gyventojas, o paskui ir koncentracijos stovykloje. Jis buvo ištikimas sionistas ir Izraelio palaikytojas. Per visą savo ilgą gyvenimą jis puoselėjo meilę savo vaikystės miestui ir žydų bendruomenei. Miša mirė praėjusį kovą. Laimei, jis sulaukė mano knygos išleidimo, kurioje aprašoma jo veikla.

– Taigi, knygų gelbėtojai. Manau, ne visi žmonės Lietuvoje žino šią mūsų istorijos dalį ir ne visi skaitė jūsų knygą. Galbūt jūs galėtumėte plačiau papasakoti apie „Popieriaus brigadą“? Kiek žmonių dalyvavo jos veikloje? Kaip jie bandė gelbėti knygas bei kitą meną?

– Naciai grobė įvairius kultūros lobius visoje Europoje – meną, retas knygas ir t.t. Žydų knygos ir dokumentai juos itin domino – norėta juos panaudoti tyrimams, kuriuos jie vadino „Judenforschung“, „žydų studijos“. Tai buvo pseudomokslas, turėjęs pagrįsti antisemitizmą. Vilniuje jie vykdė operaciją, kurios metu šimtai tūkstančių žydų knygų turėjo būti padalintos į dvi kategorijas: vežimui į Vokietiją („Judenforschung“ tikslams) ir „popieriaus fabrikams“, sunaikinimui. Šiems priverstiniams rūšiavimo darbams jie iš žydų sukūrė specialią grupę – ją sudarė intelektualai, kurie mokėjo kelias kalbas, išmanė istoriją ir kultūrą. Jų darbas vyko už geto ribų – buvusiame YIVO pastate A.Vivulskio gatvėje.

Ironiška, tačiau saugiausia vieta paslėpti žydiškas vertybes buvo getas.

Kai vokiečiai nematydavo, „Popieriaus brigados“ nariai atidėdavo knygas ir dokumentus, kuriuos norėdavo išgelbėti, ir darbo dienos pabaigoje paslėpdavo po drabužiais. Ironiška, tačiau saugiausia vieta paslėpti žydiškas vertybes buvo getas. Taigi, prie geto vartų jie, po drabužiais slėpdami „kontrabandą“, turėdavo praeiti pro sargybinius. Pagauti jie iš karto būtų nusiųsti į Panerius. Įneštos į getą knygos paprastai buvo slepiamos po žeme, bunkeriuose.

Per pusantrų metų apie 40 žmonių dalyvavo gelbėjant knygas. Jie išgelbėjo tūkstančius knygų ir kitų meno dirbinių. Ne vien tik žydai dalyvavo šioje gelbėjimo operacijoje. Pietų pertraukos metu vokiečiai neprižiūrėdavo dirbančių žydų, ir jų lenkai bei lietuviai draugai tuo metu aplankydavo „Popieriaus brigadą“. Jie atnešdavo maisto ir paimdavo knygų, kurias paslėpdavo kitose vietose. Viena iš tų herojų buvo bibliotekininkė Ona Šimaitė, kuriai skirta atminimo lentelė Vilniaus Universitete.

Knygos viršelis/Davidas E.Fishmanas „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“
Knygos viršelis/Davidas E.Fishmanas „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“

– „Popieriaus brigados“ nariai žinojo, kad jei bus sugauti, jie bus nužudyti. Kas vertė juos rizikuoti savo gyvybėmis dėl kultūros išsaugojimo?

– Beveik visi „Popieriaus brigados“ nariai buvo intelektualai – mokslininkai, pedagogai, rašytojai, taigi, jie buvo knygų ir kultūros mylėtojai. Kadangi jų gyvybės kabėjo ant plauko ir jie žinojo, kad gali būti nužudyti dėl bet kokios priežasties, jie nusprendė pasišvęsti tam, kas jiems iš tiesų rūpėjo, kas buvo daugiau nei jų gyvenimai. Jie norėjo, kad likęs jų gyvenimas ir mirtis turėtų prasmę. Dokumentų ir knygų gelbėjimas buvo būdas parodyti tikėjimą ateitimi – kažkada žmonės, žydai, skaitys, tyrinės tai.

Dokumentų ir knygų gelbėjimas buvo būdas parodyti tikėjimą ateitimi – kažkada žmonės, žydai, skaitys, tyrinės tai.

Vienas šios grupės narys, poetas Avromas Sutzkeveris, parašė eilėraštį apie knygų gelbėjimą, jis palygino save su Egipto faraonu, kuris nurodė, kad šalia jo karsto sarkofage būtų padėta kviečių sėklų. Po tūkstančio metų jo sarkofagas buvo atidarytas, sėklos atrastos ir pasodintos. Jis tikėjo, kad sodina, o ne laidoja retas knygas ir meno vertybes.

– Kokie buvo šių žmonių likimai? Kiek iš jų išgyveno?

– Iš keturiasdešimties „Popieriaus brigados“ narių didžioji dauguma žuvo. Formalieji brigados vadovai, bibliotekininkas Hermanas Krukas ir YIVO mokslininkas Zeligas Kalmanovitchius, buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas Estijoje, kur buvo nužudyti. Devyniems brigados nariams pavyko išgyventi. Kai kurie, kaip kad poetai A.Sutzkeveras ar Shmerkė Kaczerginskis, pabėgo iš geto kaip pogrindinės partizanų organizacijos nariai ir kovojo miškuose prieš nacius. Kai kurie buvo išvežti į koncentracijos stovyklas ir išgyveno – kaip, pavyzdžiui, M.Menkinas.

Kai kurie išgyvenusieji grįžo į Vilnių 1944 ir 1945 metais, kai sovietai „išlaisvino“ miestą, ir ištraukė slėptas kultūros vertybes iš bunkerių ir kitų slaptų vietų. Jie sukūrė žydų muziejų, tačiau netrukus prarado tikėjimą sovietine sistema. Jie emigravo ir kai kurias vertybes išvežė iš Sovietų Sąjungos.

A.Sutzkeveris apsistojo Izraelyje, kur padarė ilgą ir sėkmingą jidiš poeto karjerą. Dar viena brigados narė Rachel Krinsky apsistojo Naujajame Džersyje, netoli vietos, kur aš dabar gyvenu.

– Kokios išgelbėtos knygos yra vertingiausios? Kiek jų iš viso buvo išgelbėta ir kur jos yra dabar?

– „Popieriaus brigada“ išgelbėjo tūkstančius knygų ir dokumentų. Kai kurie jų yra šie: Vilniaus Gaono sinagogos įrašų knyga (apimanti 150 metų); Theodoro Herzlo, sionizmo tėvo, dienoraštis; didžio jidiš rašytojo Sholemo Aleichemo laiškai; Marko Antokolskio skulptūros; Vilniaus geto archyvas.

Dabar tai saugoma Lietuvoje, JAV ir Izraelyje. A.Sutzkeveras ir S.Kaczerginskis dalį to išvežė iš Sovietų Sąjungos 1946 metais ir nusiuntė į Niujorko YIVO institutą. A.Sutzkeveras pasiliko dalį geto archyvo ir padovanojo jį Izraelio Nacionalinei bibliotekai. Didžiausia dalis liko Lietuvoje. Žydų muziejus buvo likviduotas 1949 metais, ir daugelis jame buvusių eksponatų atsidūrė Knygų rūmuose, kur buvo laikomi daugiau kaip 40 metų ir kur aš juos išvydau 1989 metais. Dabar tai saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus geto atminimo lenta
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus geto atminimo lenta

– Knygoje gausybė detalių, liudijimų, akivaizdu, kad atlikote kruopštų darbą. Kur jūs radote daugiausia informacijos apie šią organizaciją, ar buvo sunku tai aptikti? Ar kažkuriose vietose leisdavote įsijungti ir vaizduotei? Kiek tiksli yra ši knyga?

– Knyga paremta žydų, vokiečių, sovietų šaltiniais. Tyrimus atlikau Vilniuje, Izraelyje, Vašingtone, Niujorke. Taip pat studijavau įrašų, kurie saugomi archyvuose Heidelberge (Vokietija), Maskvoje, Kijeve, Buenos Airėse, kopijas. Laimei, penki pagrindiniai knygos herojai arba gete rašė dienoraščius, arba, jeigu išgyveno, vėliau rašė memuarus. Išgyvenę herojai po karo taip pat rašė vieni kitiems laiškus.

Visi knygoje aprašyti įvykiai yra pagrįsti dokumentais (knygoje gausybė išnašų). Niekas nėra sukurta vaizduotės. Tik retkarčiais leisdavau sau įsivaizduoti, kaip „Popieriaus brigados“ nariai jautėsi, kokios buvo jų emocijos.

– Jūsų mokslo darbo specializacija – Europos žydų istorija. Kuo Vilniaus getas skyrėsi nuo kitų getų? Ir kodėl būtent Vilniaus gete vyko šis knygų gelbėjimas – ar teko girdėti apie kažką panašaus kitose šalyse?

– Kiekvieno geto specifika iš dalies priklauso nuo to, kokia buvo žydų bendruomenė prieš vokiečių invaziją. Vilnius prieš karą buvo didelis žydų kultūros centras, kuriame buvo mokyklos, akademijos, bibliotekos. „Popieriaus brigados“ veikla buvo Vilniaus žydų bendruomenės pasišventimo švietimui ir kultūrai kulminacija.

Nieko panašaus pagal pobūdį ir apimtis nevyko niekur kitur, nei Kaune, nei Minske, Horodnėje ar Varšuvoje.

„Popieriaus brigados“ veikla buvo Vilniaus žydų bendruomenės pasišventimo švietimui ir kultūrai kulminacija.

– Vienas dramatiškiausių knygos epizodų yra tai, kad kultūros vertybės turėjo būti gelbėjamos du kartus – išgelbėję jas nuo nacių vėliau turėjo gelbėti jas nuo sovietų. Abu režimai priešiškai žiūrėjo į žydų kultūrą. Mes daug žinome apie nacius, tačiau kodėl sovietai stengėsi naikinti žydų kultūrą?

– Paskutiniais J.Stalino vadovavimo metais (1949–1953) valstybinis antisemitizmas pasiekė viršūnę. Jis vyko kampanijose, kuriose žydams buvo naudojami įvairūs eufemizmai: „sionistai“, „žydų nacionalistai“, „bešakniai kosmpolitai“. Sovietų žydiška jidiš kultūra buvo visiškai likviduota – Sovietų Sąjungoje dešimtmetį (1949–1959) nieko nebuvo spausdinama jidiš kalba, o garsiausiems jidiš rašytojams mirties bausmė buvo įvykdyta 1952 metais (žinoma, literatūra ir kultūra hebrajų kalba buvo likviduota kur kas anksčiau, dar trečiajame dešimtmetyje, nes ji kėlė asociacijas su sionizmu).

Tokia politika kiek švelnesne forma egzistavo net ir po „destalinizacijos“. Sovietai norėjo, kad žydai asimiliuotųsi į Rusijos kultūrą ir toleravo tik simboliškas, griežtai cenzūruojamas žydų kultūros apraiškas. Visa kita buvo „sionizmas“. Nuo 1949 metų visoje Sovietų Sąjungoje neliko nei vienos mokyklos, kurioje vaikai galėjo mokytis jidiš kalba.

Tokia politika buvo vykdoma ir sovietinėje Lietuvoje. 1949 metais Vilniuje ir Kaune buvo uždarytas Žydų muziejus ir sovietinės žydų mokyklos. LTSR knygų rūmų direktorius Antanas Ulpis žydų knygas, kurios buvo nuvežtos į Knygų rūmus, paslėpė po lietuviškomis knygomis, bijodamas, kad jam už jų laikymą gali būti pareikštas papeikimas, jis gali būti atleistas ar dar kas nors blogiau.

1959 metų duomenimis, sovietinėje Lietuvoje gyveno 25 000 žydų, ir 75 proc. jų įvardino jidiš kaip savo gimtąją kalbą. Tačiau sovietinėje Lietuvoje nebuvo nei vieno laikraščio, žurnalo ar knygos, publikuotų jidiš kalba.

– Kuo, jūsų nuomone, šioje knygoje papasakota istorija aktuali ir šiais laikais?

– Mano knyga yra duoklė herojams, kurie stojo prieš blogį, kurių žygdarbiai turi būti prisiminti. Tačiau aš knygą matau ir kaip iššūkį mums visiems – žengti mažus moralinio heroizmo žingsnius kada tik galime, pasipriešinti neteisybei, didelei ar mažai. Jei mes sakome, kad vertiname kultūrą ir dvasinį gyvenimą, likime ištikimi jiems, kad ir kokių iššūkių tai pareikalautų. Jei geto gyventojai, gyvenę baimėje ir alkdami, galėjo taip padaryti, mes irgi galime.

– Pastaruoju metu Lietuvoje buvo daug diskusijų apie antisemitizmą, istorinę atmintį, Holokaustą. Kaip jūs matote situaciją Lietuvoje? Viename iš interviu sakėte, kad „Rytų Europoje mes matome šalis, kurios yra proizraelietiškos, tačiau ne prožydiškos“. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti šią savo mintį? Ar manote, kad Europoje antisemitizmas vėl ryškėja?

– Tame interviu aš pagrinde turėjau mintyje autoritarines Vengrijos ir Lenkijos vyriausybes, kurios yra akivaizdžiai etnonacionalistinės. Nevengrus ir nelenkus savo teritorijoje (arba šalia jos) jos laiko priešais. Šie režimai vienu metu gali palaikyti Benjaminą Netanyahu Artimuosiuose Rytuose ir skleisti antisemitinius gandus šalies viduje. Jie norėtų, kad žydai gyventų toli Izraelyje, o ne jų pačių šalyse.

Aš nesu dabartinės situacijos Lietuvoje ekspertas. Tačiau man padarė įspūdį sprendimas pervadinti K.Škirpos gatvę ir nuimti atminimo lentelę J.Noreikai. Tai buvo veiksmai, liudijantys politinę drąsą ir brandą. Kaip amerikietis, aš galiu pasakyti, kad mes kaip visuomenė ir toliau apmąstome mūsų vergovės ir rasizmo istoriją. Neseniai Amerikos miestai nusprendė nuimti paminklus, skirtus Konfederacijos lyderiams, kurie Amerikos pilietiniame kare kovojo už tai, kad būtų išlaikyta vergovė. Kaip amerikietis, aš didžiuojuosi tokiu morališkai teisingu sprendimu. Ir viliuosi, kad daug lietuvių taip pat didžiuojasi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

03:38
07:04
00:24

Esports namai