Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar daug pasikeitė leidyba Lietuvoje nuo prieškario laikų?

Knygos
Sauliaus Žiūros/BFL nuotr. / Knygos
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Tarptautinėje konferencijoje „Tradicinė ir skaitmeninė knyga mažoje šalyje. Patirtys ir perspektyvos“ prof. Dr. Remigijus Misiūnas skaitė pranešimą „Leidyba prieškario ir šiandienos Lietuvoje: istorinės paralelės“. Jis aiškino, kaip galima susieti keletą iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų laikotarpių.

Naujienas apie knygas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

Pasirodo, kad, vertinant leidybos sritį, skirtumų tarp prieškario ir šiandienos Lietuvos daug mažiau nei galime įsivaizduoti. Bernardinai.lt klausė profesoriaus, kokiais aspektais galima lyginti šiuos laikotarpius bei kam toks darbas reikalingas. Klausėme apie skirtumus, panašumus, taip pat prašėme patarimų šiandien: ko galime pasimokyti iš to laiko?

Specialistas ne tik pateikė informacijos, bet ir žarstė įdomiosios istorijos perlus: ką manote apie tai, jog 95-98 proc. pirmųjų leidėjų Amerikoje buvo suvalkiečiai?

– Kokiais aspektais galima palyginti šiuos du iš pirmo žvilgsnio itin skirtingus laikotarpius?

– Laikotarpius galima palyginti pagal bendruosius pjūvius: demografinius – gyventojų skaičių, šalies dydį. Taip pat galima lyginti politines santvarkas. Tarkime, prieškario metais buvo autokratinis valdymas, taigi veikė negailestinga cenzūra, kuri be abejonės darė neigiamą įtaką leidybai. Galima vertinti procesus žiūrint ir per ekonomikos prizmę, taip pat – valstybinės politikos aspektus, tokius kaip paramą leidybai.

Labai svarbu įvertinti ir šalies kultūrinį išsivystymą bei meno srities raidą. Netgi tokie dalykai kaip menas yra svarbūs. Pirmajame 20 a. dešimtmetyje išleistos knygos buvo baisios, ir kai apie 1930 m. į knygų leidyboje pradėjo dirbti daug dailininkų, studijavusių Paryžiuje, knygos poligrafinė išvaizda smarkiai pakito. Jos savo grožiu nebenusileido Vakarų šalių produkcijai.

O nuo švietimo priklauso skaitančiųjų rato didėjimas. Yra tokia teorija, kad kuo šalyje daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu, tuo daugiau skaitančių ir perkančių knygas. Prieškario metais buvo privalomas tik pradinis ugdymas, taigi skaitytojų ratas tarsi buvo menkas: trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skaičiuota, jog leidybos rinkos paklausa – apie 30 tūkst. skaitytojų.

Gal ir skamba juokingai, tačiau knygų prieinamumas tuo metu buvo didesnis, mat tada knygynai veikė ir mažesniuose miesteliuose. Dabarties Lietuvoje jie baigiasi rajonų centrais, taigi mažesniuose miesteliuose ne bet kur aptiksi.

Taigi taškų ir paralelių galime atrasti gana daug, čia išvardijau tik keletą.

– Kokių panašumų atrandate tarp to laikotarpio ir dabarties?

– Panašumai daugeliu atvejų slypi raidoje. Mes galime matyti tam tikrus ciklus, periodus ir pagal juos nusakyti dėsningumus. Pirmasis periodas tarpukariu buvo iki valiutos įvedimo. Tada, kai piniginė sistema buvo nestabili ir grėsdavo pokyčių, knygos buvo paklausios, mat jos laikytos investicine priemone: nupirkta knyga stovi, o išaušus prastesniems laikams būdavo parduodama. Taigi iki valiutos pakeitimo knygos buvo labai gerai perkamos, leidyba augo, plėtėsi. Kai rasdavosi nauja valiuta, knygų pardavimas stabtelėdavo, leidybos apimtys krisdavo.

Man teko domėtis, kas tuo metu ir po karo dėjosi išeivijoje. Iki 1948 m., kai Vokietijoje buvo įvesti nauji pinigai, 60 tūkst. ten gyvenusių lietuvių išpirkdavo 5 tūkst. egzempliorių tiražu išleistą knygą, mat jos kainavo pigiau nei cigaretės. O įvedus tvirtą valiutą, knygų pirkimas sumažėdavo, mat knygos nebetekdavo pinigų saugojimo funkcijos: žmonės, stabiliai valiutai atsiradus, peržiūrėdavo savo pirkimų krepšelį. O tada leidėjai į darbą paleisdavo vaizduotę: pradėdavo ieškoti būdų, kaip suvilioti pirkėjus. Ilgainiui knygų leidybos apimtys vėl padidėdavo: jei daugiau knygų pasiūlysi, tai nors vienos ir nepirks, galbūt nusipirks kitą.

Žvelgiant į istoriją, matyti, kad knygų leidybos apimtys didėjo iki ekonominių krizių. Prieškariu buvo didžioji pasaulinė krizė, kuri paveikė visas šalis ir visas jų ekonomikos sferas. Mes irgi išgyvenome krizę, iš kurios vis dar bandome išlipti. Pastebėkime, kas vyko iki 2008 m. ir kokiais būdais leidėjai bando atsistoti ant kojų, atrasime labai daug panašumų.

Gal ir skamba juokingai, tačiau knygų prieinamumas tuo metu buvo didesnis, mat tada knygynai veikė ir mažesniuose miesteliuose

Kaip ir dabar, leidybos įmonės prieškario metais būdavo kaip koncernai. Jie užsiėmė knygų leidyba, žurnalų leidyba, turėjo spaustuves, knygomis prekiavo. Kažkaip panašaus buvo 19 a. Amerikoje. Sakykime, koks nors lietuvis Pensilvanijoje nusprendė, kad pakaks jam kasti anglį ir išlindo iš šachtos, įkūrė  maisto prekių parduotuvę. Ilgainiui pamatė, kad maža pinigų ir tapo leidėju. Įdomu tai, kad pirmieji leidėjai Amerikoje buvo suvalkiečiai. Tikriausiai tai – versliausia šalies gyventojų dalis. O dar vėliau įkurdavo bankus. Tarkime, vieno leidėjo banko apyvarta galėjo būti 90 mln. Dolerių. Įsivaizduokite, kokie tai pinigai, jei vieno darbuotojo savaitės alga buvo 3–4 doleriai.

– Kokie šių laikotarpių skirtumai?

– Aišku, egzistuoja laikmečio, detalių skirtumai, tačiau esminių skirtumų sunku rasti, juk ir tada, ir dabar veikė rinka, o leidėjas – rinkos dalis.

Tikriausiai praradome tik visuomenės įsitraukimą į knygų platinimą. Sakysime, prieškario metais visos organizacijos, tokios kaip šaulių ar kitos, buvo aktyviai raginamos turėti savo bibliotekas, kuriose kaupė ir dalinosi savo knygomis, skatino žmones prekiauti, užsiimti savotiška knygnešyste. Aišku, gal nebuvo tai išvystyta tokiais plačiais mastais kaip spaudos draudimo metais, tačiau dabar tai visai išnykę.

Gal dar reikėtų paminėti lietuvių literatūros propagandą užsienyje. Prieškario metais ja užsiėmė specialiai tam  įsteigtas Užsienio reikalų ministerijos skyrius ar departamentas. Gal ir nebuvo jo veiksmų tiek daug, tačiau jis veikė ir tai buvo galima matyti. Šiandieninėje Lietuvoje galima surinkti tik pavienes iniciatyvas, ir nėra vienos organizacijos ar institucijos tikslingai besirūpinančios lietuviškų knygų sklaida užsienyje.

Lyginant su tarpukariu, nors dabar turime vos ne visuotinį aukštąjį išsilavinimą, knygų daug mažiau nuperkama ir skaitoma.

– Kuo šie palyginimai vertingi ar naudingi?

– Aš  pats dirbu leidybos sferoje ir galiu patikinti, kad jei leidėjai žinotų istoriją, tai šiek tiek ramiau jaustųsi. Dažnai jie pasakoja ir idealizuoja nuostabųjį knygnešių laikotarpį, kurio metu visi skaitė. Išlenda žiniasklaidoje antraštės, kad atliktas skaitymo tyrimas parodė, jog 19 a. lietuviai skaitė daugiau nei skaito dabar. Išties niekas nežino, kaip tuo metu žmonės skaitė.

Galima sakyti, kad leidyba yra visuomeninė – kultūrinė veikla, leidyba gali būti laikoma verslu. Įvairiausių verslo modelių mes galime atrasti jau nuo 19 a. pab. Amerikoje. Jais sekė daugelio šalių leidėjai. Tai žinodamas istoriją, neišradinėsi dviračio, mat viskas išrasta anksčiau, ir reikia pasinaudoti geraisiais pavyzdžiais.

Leidyklos ir knygynai vis skelbia ką nors naujo sugalvoję. Ir nesugalvoja jie nieko naujo, mat viskas jau anksčiau atrasta. Kadangi tarpukariu mokytasi iš užsienio šalių, tai pagal vokiečių pavyzdį buvo steigiamos draugijos, per kurias buvo platinamos knygos. Žmogus, įstojęs į draugiją, sumokėdavo mokestį ir už jį gaudavo naujausias knygas pigiau. Taigi dabartiniai knygų klubai – ne „Alma litera“ ar dar kokios leidėjų kompanijos išradimas, kaip skelbiama.

– Kokias matote Lietuvos leidybos srityje? Galbūt, remdamasis savo žiniomis, pasiūlytumėte, kaip jas išspręsti?

– Daugiausia problemų mes turime ne su leidyba, o su knygų prekyba. Jei palygintume knygynų darbą su muzika, turėčiau paklausti jūsų, ką rinktumėtės klausyti: mono ar stereo?

– Stereo.

– Va, bėda. Mūsų knygynai dabar „groja“ mono. Užeikite į bet kurį, pabandykite paskaičiuoti, kiek ir kokių leidėjų knygų matysite. O tada kyla klausimas: kokia knygyno paskirtis? Mano galva, būti tarpininku tarp leidėjo ir skaitytojo-pirkėjo. Ar šį vaidmenį jie atlieka tinkamai? Manau, kad ne, nes knygynuose mes galima pamatyti tik kelių leidyklų knygas. Kodėl jie negali pasiūlyti daug daugiau?

– Dar kelčiau klausimą, kodėl prieš pora metų leistos knygos yra laikomos pasenusiomis ir esą niekam nereikalingomis? Daugelis užsimušę ieško senesnių knygų, tačiau neranda.

– Pas mus yra įsigalėjusi leidyklų oligopolija: valdo viena ar kelios leidybinės grupės, o likusieji – lai gyvena kaip nori. Mano supratimu, žodį tarti turėtų valstybė. Jei knygų prekyboje būtų pritaikytas toks paketas kaip ES pritaikytasis dujoms, situacija keistųsi. Galiu duoti Prancūzijos pavyzdį: nutarta, jog didžiosios leidyklos ten gali pirkti tik antžeminių televizijos kanalų reklamą, ir jos negali reklamuotis per palydovinę televiziją. Tai šiek tiek gelbsti mažųjų leidyklų padėtį. Tai rodo, jog saugiklių sugalvoti galima, tačiau tai turi tapti valstybės prioritetu. Jei valstybė apsispręs, kad knyga yra svarbi kultūrai, ekonomikai, šalies gerovei, reguliuos šią sritį tinkamai.

– Dar viena didele problema, skelbiama, laikomas nevykęs skaitomumo skatinimas. Ar įmanoma žmones paskatinti skaityti? Ar verta?

– Žmogų gali paskatint skaityti, tačiau nuėjęs į biblioteką ir ieškodamas naujausios knygos, ten jos neras. Knygynuose akis bado kitos bėdos: leidėjas atiduoda knygą pardavėjui už 10 litų, o pati knyga kainuoja 20 ar net 22 litus. Ir dar po to keliamas klausimas: kodėl knygos tokios brangios? Nėra knyga brangi, jos antkainis didelis...

O žmonės nori skaityti. Ateina metro aukščio skaitytojas ir rėžia mamai į akis norintis šitos knygos. Mama aiškina, kad jam jau čipsų nupirko ir nutempia nuo knygų stirtos. Garantuoju, po penkerių metų ji verks, kad vaikas neskaito, klaus kodėl.

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau