Vasario mėnesį „Amazon“ sąraše suaugusiems skirtos spalvinimo knygos užėmė penkias vietas iš perkamiausiųjų dešimtuko. Tačiau spalvinimo knygos tikrai nėra vienintelis dalykas, kuris kelia nuostabą kaip suaugusiųjų laisvalaikio leidimo būdas.
„Publishers Weekly“ skelbia, kad 55 proc. paaugliams skirtų knygų nusipirko žmonės, kuriems yra daugiau kaip 18 metų. Ir daugelis jų pirko šias knygas ne savo jaunesniems broliams ar seserims, o sau – 78 proc. jų teigė įsigiję tokias knygas savo skaitymui.
Šis fenomenas pirmą kartą pastebėtas su „Hario Poterio“ serija, kuomet suaugusieji skaitė šias knygas, slėpdami jas kitų, rimtesnių knygų viršeliuose. „Bado žaidynes“ suaugusieji skaitė savo „Kindle“, būdami ramūs, kad niekas nesužinos, ką jie ten skaito.
Mūsų kultūra nepasiūlo jokių patrauklių suaugusiojo gyvenimo modelių.
Tokių serialų kaip „Sostų karai“, filmų visai šeimai „Monsters Inc“ bei „Žaislų istorija“ populiarumas bei tikra išmaniųjų telefonų žaidimo „Candy Crush“ manija ėmė kelti susirūpinimą. Kodėl suaugusieji nesugeba suaugti? Kai kurie psichologai gina šį fenomeną. Spalvinimo knygos, jie teigia, leidžia atsipalaiduoti, tai nekenksminga pramoga, būdas atsijungti, galimybė įgyvendinti savo kūrybiškumą net ir neturint talentų, šiek tiek nostalgijos. Kas čia blogo?
Sumenkinta pati kūrybiškumo idėja
Kalbant apie kūrybiškumą, visų pirma reikėtų pastebėti, kad nupieštų formų spalvinimo įvardinimas kūrybiškumu tik rodo, kokia sumenkinta tapo pati kūrybiškumo idėja. Tai yra užsiėmimas, geriausiu atveju tinkamas leisti laikui neįdomių susitikimų metu neparodant, kaip jūs nuobodžiaujate.
Žvelgiant į šiuos reiškinius giliau, vaikiškų pramogų populiarumas nurodo į kur kas didesnę problemą: mūsų kultūra nepasiūlo jokių patrauklių suaugusiojo gyvenimo modelių. Suaugimas suvokiamas su rezignacija: tai reiškia svajonių apie nuotykius, visų puoselėtų vilčių atsisakymą, tai reiškia pasiaukojimą geresnės ateities labui.
Winstonas Churchillis yra pasakęs, kad kiekvienas, kuris, sulaukęs 20 metų, nėra liberalas, neturi širdies, o kiekvienas, kuris, sulaukęs 40, nėra konservatorius, neturi proto. Šis požiūris į mūsų gyvenimą kaip progresuojantį susitaikymą su status quo laikomas išmintimi, ir ne vien tik politikoje.
Mes su ilgesiu žiūrime į jaunystės pramuštgalviškumą ir pasiruošiame gyvenimui, kuris visais požiūriais reiškia mažiau, nei mes tikėjomės.
Mes romantiškai žiūrime į vaikystę kaip nekaltybės ir stebuklų laiką, pamiršdami jos frustracijas ir baimę. Mes su ilgesiu žiūrime į jaunystės pramuštgalviškumą ir pasiruošiame gyvenimui, kuris visais požiūriais reiškia mažiau, nei mes tikėjomės.
Jaunystės kultas
Kiekvienas, įžengęs į septintą ar aštuntą dešimtį ir vis dar esantis atviras pasauliui ir jo teikiamoms galimybėms, kuris vis dar gali vienodai mokytis tiek iš senų knygų, tiek iš taksi vairuotojo, apibūdinamas kaip „jaunas širdyje“.
Tačiau ar mes suvokiame, ką prarandame sakydami tokius žodžius? Arba kai sakome komplimentą draugei, pažymėdami, kad ji atrodo jaunesnė, nei iš tiesų yra? Niekas iš 20-ečių to nenorėtų išgirsti – pasakykite jiems, kad jie atrodo jaunesni, nei iš tiesų yra, ir sulauksite jų pykčio. Jie nori tik vieno – būti suvokiami kaip vyresni, kas reiškia būti labiau subrendusiais, kompetetingais, savimi pasitikinčiais, turinčiais daugiau galios.
Tie, kuriems iš mūsų daugiau kaip 30 metų, priešingai, nenustojame galvoti apie tai, kiek svarbus mūsų, kaip jaunų ir atvirų pasauliui, pripažinimas. Tačiau kartu tai reiškia, kad mes pripažįstami žaviais tuomet, kai laikomi tuo, kuo iš tiesų nesame.
Kiekvienas iš mūsų turime prisiimti atsakomybę už šią kolektyvinę beprotybę. Kaip individai mes bijome skaityti „sunkias“ knygas ar dalyvauti kituose reikalaujančiuose pastangų užsiėmimuose. Kaip teigė du didžiausi Švietimo amžiaus filosofai Rousseau ir Kantas, subrendimas yra iššūkis.
Suaugusiojo užsiėmimams reikia pastangų ir netgi drąsos. Spalvinti paveiksliukus pagal kažkieno kito sukurtus eskizus visuomet yra lengviau nei kurti savo, lygiai kaip suformuoti savo paties nuomonę – surinkus ir apsvarsčius informaciją – yra sunkiau negu atkartoti kitų žmonių požiūrius. Dėl to Kantas ir rašė, kad savarankiškas mąstymas yra esminis individo brandos požymis.
Tačiau Kantas sakė, kad tai nėra vien tik mūsų kaltė: visuomenę valdančios jėgos iš tiesų nenori suaugusių žmonių, nes nebrandžias mases žymiai lengviau valdyti. Kanto laikais žmonių išlaikymo nebrandžiais būdai buvo tiesmukiški – cenzūra ir bausmės buvo naudojami tam, kad žmonės negalvotų savarankiškai.
Suaugusiojo užsiėmimams reikia pastangų ir netgi drąsos. Spalvinti paveiksliukus pagal kažkieno kito sukurtus eskizus visuomet yra lengviau nei kurti savo.
Nors mes turėtume neužmiršti, kad šie metodai vis dar naudojami šalyse, kurias mes laikome savo sąjungininkėmis – Turkija, Saudo Arabija, Kinija pirmiausia ateina į galvą – Vakarai surado efektyvesnius būdus, kaip išlaikyti piliečius nesubrendusius. Pramoga veikia geriau nei cenzūra. Jeigu drausi žmonėms gauti informaciją, visuomet atsiras įžūlių išsišokėlių, kurie norės maištauti. Jei užversi juos sunkiai suvaldomais kiekiais informacijos, jie tiesiog norės, kad šis triukšmas liautųsi.
Internete ir už jo ribų esame bombarduojami reklamos, kuri siūlo produktus, kurie, jei tik panorėsime, padarys mus seksualius ir patenkintus. Puoselėdami suaugusiojo paveikslą, kuriame geriausia, ką jis gali pasiekti, tai žaislų – geras automobilis, naujausias išmanusis telefonas, madingiausi batai – kolekcija, visuomenė verčia mus būti tokiais užsiėmusiais, kad esminiai sprendimai išslydę iš mūsų rankų.
Tuo pačiu metu transliuotojai, leidėjai, filmų kūrėjai kuria turinį, pataikaujantį mūsų žemiausiems instinktams, žinodami, kad tai greičiausias kelias užsidirbti.
Subrendimas – idealo siekimas
Tikrasis subrendimas neturėtų reikšti rezignacijos, tai yra idealo siekimas, – kaip ir kiekvienas idealas, jis negali būti iki galo realizuotas, tačiau tai neturėtų reikšti, kad neturėtume jo siekti.
Galėtume pradėti nuo to, kad savo spalvinimo knygas pakeisime baltu popieriumi ir dažais, knygas paaugliams atidėsime į šalį ir imsimės klasikos. (Tai nereiškia, kad visa šiuolaikinė kultūra yra infantili; ypač tai pasakytina apie televiziją, kurioje yra itin daug stulbinančiai gerų darbų, juose galima rasti intelektualių ir moralinių gelmių, kurių trūksta šiuolaikiniame kine).
Žmonės, kurių darbuose nėra kūrybinių impulsų, gali namuose dainuoti, siūti ar gaminti valgį. Jie gali tapyti ar rašyti poeziją. Visa tai siūlo geresnius atsijungimo būdus ir streso sumažinimą nei kažkieno kito piešinių spalvinimas. Ir galime reikalauti, kad ir vaikai darytų tą patį, bei rodyti gerą pavyzdį reguliariai išsilaisvindami iš skaitmeninio pasaulio.
Galvojimas, kad individualaus pasipriešinimo užtenka tam, jog būtų atkreiptas dėmesys į sistemines problemas, yra pasidavimas neoliberaliam tikėjimui, kad dėl pasaulio būklės mes galime kaltinti tik save.
Padėtis yra tokia bloga, kaip ir atrodo, ir šiais laikais vis sudėtingiau surasti mechanizmus, kaip tai pakeisti. Tačiau individualus pasipriešinimas yra vienintelis būdas, nuo ko tai pradėti.
