Mėgstantys Stepheną Kingą ar Lauren Beukes su malonumu perskaitys ir šį kūrinį. „Kelias iš labirinto“ nėra minėtų rašytojų kopijavimas, tačiau jie neabejotinai daro įtaką Federico Axat kūrybai, tad netiesioginių bendrumų galima rasti.
Baisiausia, kad mūsų pačių protas gali mus apgauti, tad pasitikėti negalima net savimi.
štai konkrečiau „Kelią iš labirinto“ galima būtų lyginti su Sebastiano Fitzeko „Skeveldra“ ar „Terapija“ tuo atžvilgiu, kad visiškai viskas yra kitaip nei manai, kad niekas nėra taip, kaip atrodo. Abu rašytojai turi panašią originalią idėją, tik skirtingai ją pateikia: skiriasi įvykiai ir veikėjų poelgiai, priežastys, lėmusios dviprasmišką būseną, sutrikusį suvokimą ir veikėjų likimus, bet pagrindinė mintis ta pati – yra visai ne taip, kaip atrodo. Nors iš skirtingų žemynų, abu rašytojai yra tos pačios kartos, tad gal ir tai lemia tam tikrus kūrinių bendrumus. Kitus skaitytojus galbūt sudomins argentiniečių rašytojo užmojis įrodyti, kad gyvenimas, nepaklusdamas jūsų valiai ir jokiems, rodos, žinomiems dėsniams, gali susiklostyti taip, kai viskas yra kitaip, nei atrodo, ir niekas nėra taip, kaip mes įsivaizduojame ar manome esant. Baisiausia, kad mūsų pačių protas gali mus apgauti, tad pasitikėti negalima net savimi. „Kelias iš labirinto“ – trečioji Frederico Axat knyga. Visi jo kūriniai pasižymi daugybe netikėtų posūkių ir neįprastomis pabaigomis.
Antraeiliai veikėjai nėra išsamiai aprašomi, neatskleidžiami jų psichologiniai paveikslai – jie tarsi priemonės, padedančios atsiskleisti pagrindiniam veikėjui. O štai tas pagrindinis – Tedas Makėjus – labai įdomus: ar jo galvoje piktybinis auglys, todėl vyras sumano nusižudyti? Ar norą nusižudyti sukėlė žinia apie žmonos neištikimybę? O gal Tedas Makėjus manipuliacijų auka? Ar įdiegti mintį apie savižudybę siekia jo pažįstami žmonės? Ar Tedą Makėjų paveikė vaikystės išgyvenimai, koks vyras ir tėvas jis yra iš tikrųjų, kas nutiko jo šeimai? Daugybė klausimų, o atsakymai ateina palengva ir negali tikėti pirmu pasiūlytu. Begalė versijų, kurios viena po kitos paneigiamos, bet rašytojas apdairiai palieka spragą, leidžiančią skaitytojui abejoti iškeltos versijos paneigimo patikimumu.
Jei galvojate, kad koks nors vaikystės įvykis ypatingai traumavo Tedą, dėl kurio jis pasikeitė, kad jo šeima kenčia nuo jo, – jūs klystate. Kita vertus, klystate ir jei galvojate, kad vaikystėje Tedas neišgyveno nieko sukrečiančio, jei manote, kad jo šeima yra tobula ir kad jis yra puikus vyras ir geras tėvas (toks būti nenori ar negali, sužinosite skaitydami). Šiuo atveju teisybė ne kur nors per vidurį, kaip būtų įprastuose romanuose, šiuo atveju atsakymas slypi pasaulio suvokime, žmogaus galvoje, skirtingų žmonių realybėje, kurioje nesutampa ne tik norai ir galimybės, bet ir situacijos suvokimas, tikrovės matymas.
Tai psichologinis trileris, kai veikėjas keliauja savo proto labirintais, o skaitytojas jaučiasi vedžiojamas už nosies, bet tas vedžiojimas jį ne įžeidžia, o skatina dar labiau įsikniaubti į knygą.
Intriga garantuota jau nuo pirmų puslapių. Iš pradžių viskas atrodo gana keistai, o paskui darosi dar keisčiau ir įdomiau... Įvykiai dėliojasi taip paslaptingai, kad galvoji, jog teks imtis labai painios žmogžudystės bylos, bet sutrinki, kai šast... ir tarsi vėl viskas pradedama nuo pradžių. Niekaip žmogus nesusigaudai, nušautas ar ne vienas veikėjų?.. Tikiesi, kad teks spręsti painius rebusus, kai staiga vėl įvykiai pasisuka ir lyg atsiduri tarp dviejų dimensijų, nežinodamas, kuri tikroji. Pirmiausia tikiesi detektyvo, įtempto siužeto, na, gerai, pripažįsti, kad tikriausiai be fantastikos autorius čia neapsieis. Paskui visgi nuojauta kužda, kad fantastikos nebus, o įtampą kelia ne tik įvykių virtinė, bet ir tai, kad nebežinai, kas nutiko iš tikrųjų, o kas pasirodys apgaulė. Iš pradžių mėginęs nusižudyti, vėliau Tedas Makėjus kabinasi į gyvenimą visomis jėgomis ir mėgina išsiaiškinti, kas jam nutiko. Pagrindinis herojus klaidžioja tikrovės ir suvokimo labirintais, pats nebesusivokdamas, kur realybė, o kur jo protas krečia išdaigas. Tedui mėginanti padėti psichoterapeutė iš teigiamo personažo virsta viena blogiausių, o vėliau paaiškėja, kad taip manydami labai klystate. Ir tai paaiškinama ne nesusipratimu – visi jos veiksmai tikslūs ir nedviprasmiški, tačiau ar tikrai žinome, kokiomis aplinkybėmis ji priėmė vieną ar kitą sprendimą, koks buvo jos kaip pasichoterapeutės tikslas.
Vizijos, haliucinacijos, tikrovės interpretavimas... Skaitytojas dar nežino, kaip visa tai suprasti, ir vis galvoja, kaip viską taip supainiojęs rašytojas išsisuks. Juk vis tiek turi būti kažkoks įvykių ir poelgių paaiškinimas, juk galų gale turi paaiškėti, kur tiesa, o kur net neaišku kas – kažkokių smegenų vingių vingrybės – labirintas, tiek turinio, tiek psichologine prasmėmis. Ir galų gale, kai po truputį jau imi nujausti, kuo viskas baigsis, paaiškėja, kad ir ta versija neteisinga. Tai psichologinis trileris, kai veikėjas keliauja savo proto labirintais, o skaitytojas jaučiasi vedžiojamas už nosies, bet tas vedžiojimas jį ne įžeidžia, o skatina dar labiau įsikniaubti į knygą.
