T.Kubíčekas apie M.Kunderą pasakoja taip įkvėptai, kad nesunku suprasti, jog jam šis rašytojas – vienas svarbiausių gyvenime. Jis ir pats nemažai prisidėjo prie to, kad M.Kunderos kūrybinis palikimas būtų saugomas ir eksponuojamas – būtent jo, Moravijos žemės bibliotekos vadovo, pastangomis čia buvo įkurta M.Kunderos biblioteka. Į ją iš Paryžiaus, kur tuo metu gyveno M.Kundera su žmona, aštuntajame dešimtmetyje pasitraukę iš komunistinės Čekijos, buvo pergabenta visa asmeninė M.Kunderos biblioteka bei išlikę dokumentai. Kurių, tiesa, likę ne tiek jau ir daug – rašytojas, apsisprendęs atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo kūrybos, naikino rankraščius, laiškus, kitus jo privatumo ribas galinčius padėti peržengti liudijimus. M.Kundera norėjo, kad apie jį kalbėtų tik parašytos knygos.
Tačiau apie jį, jo skaitymo ar rašymo įpročius, jo paliktos knygos visgi gali pasakyti. Papasakoti apie jį gali ir jo buvę bičiuliai. Vienas tokių – T.Kubíčekas, pokalbį su kuriuo ir siūlome 15min skaitytojams.
– Kaip jūs susipažinote su M.Kundera?
– Tai įvyko dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai parašiau savo pirmąją knygą apie M.Kunderą.
Man paskambino leidėjas, o tai buvo laikai, kai mobiliųjų telefonų nebuvo, tekdavo kalbėtis laidiniu telefonu. Atsiliepus, leidėjas paklausė manęs: „Tomai, tu namie?“ Aš atsakiau: „Mirekai, žinoma, kad namie, gi kalbuosi su tavimi telefonu. Kur, tavo manymu, aš galėčiau būti? Ar yra kažkoks reikalas?“. Jis atsakė: „Ne, ne, tik tikrinu“. Po penkių minučių telefonas vėl suskambėjo. Galvoju: „Na, čia turbūt kažkoks Mireko žaidimas“. Pakėlęs ragelį ėmiau šaukti, ko čia skambinėja. Stojo tyla. Ir iš ragelio pasigirdo: „Čia Milanas Kundera skambina“.
Tada apie 20 minučių aš negalėjau prakalbėti, tačiau kalbėjo jis. Mes kalbėjome apie valandą, pokalbis buvo labai įdomus, ir taip tapome draugais.
– Jūs organizavote ir M.Kunderos asmeninės bibliotekos pergabenimą į Brno, kur dabar ir eksponuojama jo kolekcija – ne tik knygos, bet ir kai kurie dokumentai, nuotraukos. Kodėl būtent Brno? Dėl to, kad tai buvo jo gimtasis miestas?
– Taip, šis sprendimas priimtas todėl, kad Brno buvo jo gimtinė. Po Aksominės revoliucijos jis dažnai atvykdavo į Brno ir praleisdavo čia daug laiko. Tačiau paskutinius dešimt metų, kuomet jau buvo gana senyvo amžiaus, jam tapo sudėtinga keliauti.
Kadangi jam nebuvo galimybės vėl atvykti į Brno, dažnai lankydavausi pas jį. Ir kartą pokalbio metu prisiminiau, kad artėja jo 90 metų jubiliejus. Pasakiau jam: „Milanai, gal galėtume surengti parodą, skirtą tavo kūrybai?“ Jis juokdamasis atsakė, kad nėra jokio tikslo eksponuoti knygas, nes juk tai taip nuobodu. Aš jam atsakiau – jei man padėsi, mes tai padarysim.
Taigi, organizavome parodą, ir pasiruošimo metu labai dažnai lankydavusi Paryžiuje, – knygos buvo sukrautos visur ant jų buto grindų, tiesiog nuklotos jomis, užrašais, dokumentais. Vera, Milano žmona, labai pyko dėl tokios netvarkos ir vieną kartą atėjusi pas mus pasakė: „Gal jau laikas viską sutvarkyti?“ Milanas atsakė į tai: „Žinoma, Veruška, mes tai padarysime, – kai tik baigsime, visos knygos bus sugrąžintos į lentynas.“ Bet ji atsakė: „Ne tai turiu galvoje. Norėčiau, kad visos knygos būtų pervežtos į Brno, aš jų daugiau nenoriu matyti savo namuose.“ Ji paklausė: „Ką manai apie tai, Milanai?“ Milanas atsakė, kad tai gera idėja, bet prieš tai turėtų atsiklausti, ką aš manau apie tai. Aš jam pasakiau: „Gerai, galiu pasirūpinti tomis knygomis, bet tik tuo atveju, jei man leisi naudotis ir tavo privačia biblioteka bei archyvu.“ Milanas nusijuokė ir pasakė: „Žiūrėk, štai koks tas žmogus iš Brno. Duodi jam pirštą, o jis paima visą ranką.“
Jis nusprendė, kad pirmąją bibliotekos dalį – jo knygų vertimus – mes nedelsiant pervešime į Brno, o antrąją dalį, asmeninę biblioteką, pergabensime jau po jo mirties. Bet nė vienas iš mūsų nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai. Taigi, Brno dabar turime ne tik jo vertimus, bet ir jo asmeninę biblioteką.
Ši biblioteka labai svarbi norint suprasti jo kūrybinį procesą. Kaip žinia, jis sunaikino visus savo rankraščius, mums liko tik jo išspausdintos knygos. Tačiau knygose, kurias jis skaitė, jis paliko daug pastabų ir komentarų.
Kai kuriose knygose iš užrašų matai, kaip jis kūrė būsimųjų knygų kompozicijas, supranti, kad struktūras jis sukūrė dar prieš rašydamas knygas. Arba, pavyzdžiui, knygoje „Nepakeliama būties lengvybė“ skyriuose, kuriuose aprašomas Francas, matai pažymėta „Gerhardas“, tai reiškia, kad iš pradžių jis ketino personažą pavadinti Gerhardu, tik vėliau pakeitė vardą į Francą.
Su jo žmona buvo sutarta, kad kiekvieno naujo pasirodysiančio jo knygų leidimo egzempliorius pateks ir į M.Kunderos biblioteką. Remiantis šiuo susitarimu kiekvieną savaitę į biblioteką atkeliauja po 2-3 naujas knygas. Tai tarsi nepaliaujamai į biblioteką tekanti upė.
Taip pat yra ir dokumentų, laiškų, nors pats M.Kundera sunaikino beveik viską, laikydamasis nuostatos, kad privatus rašytojo gyvenimas turi būti apsaugotas.
– Franzui Kafkai skirtame esė jis kritiškai rašė apie tai, kad galbūt ateis laikas, kai F.Kafkos asmenybė žmones ims dominti labiau nei jo personažas Jozefas K. Ką Prahoje, matyt, šiuo metu ir matome. Tad bent jau stengėsi apsaugoti savo asmeninį gyvenimą?
– Būtent. Apie tai jis rašo ir „Nemirtingume“. Ten kalbasi Goethe‘ė ir Hemingway‘us ir aptaria tai, kad dabar žmonės daugiau skaito ne paties Hemingway‘aus kūrinius, o rašo knygas apie jį.
Galbūt tai buvo priežastis, kodėl M.Kundera sunaikino beveik visą savo archyvą. Ir visgi turime nemažai dokumentų apie jo asmeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, susirašinėjimą tarp komunistinės Čekijos užsienio reikalų ministro ir M.Kunderos, kuomet šis prašė vizos ir paso. Arba jo susirašinėjimus su Federico Fellini. Šie laiškai visgi nebuvo sunaikinti.
– Kai skaitome apie M.Kunderos gyvenimą, yra ten minima ir tai, kad jis, jau gyvendamas Paryžiuje, labai preciziškai ne tik pats naikino savo dokumentus, bet ir rašydavo, skambindavo savo artimiems draugams, primygtinai reikalaudamas sunaikinti jo parašytus laiškus. Tad kodėl jam taip reikėjo ištrinti savo asmeninio gyvenimo žymes?
– Jei paskaitytumėte kritikų atsiliepimus, apie M.Kunderą jie kalba kaip apie postmodernistinį autorių. Tačiau pagal savo mentalitetą jis buvo labiau modernistinės epochos autorius, o modernistiniam rašytojui būdinga nubrėžti ribą tarp asmeninio ir viešojo gyvenimo. Pats autorius, jo gyvenimas jam visuomet atrodė nesvarbus, nes skaitytojas turi turėti laisvę interpretuoti kūrinius. Autoriaus darbas – parašyti kūrinius, tai viskas. Būtent todėl jis visuomet sakydavo, kad nėra svarbu kažką žinoti apie pačius autorius, nes tai nepadeda interpretacijai, o kaip tik gali jai pakenkti. Ir šiuo klausimu laikėsi labai griežtos pozicijos.
Daugiausia skaitė prancūziškai
– Iš bibliotekos turbūt galima susidaryti ir įspūdį apie tai, ką jis skaitė, kas darė jam didžiausią įtaką? Jis ne kartą pabrėžė, kad klasikiniai prancūzų autoriai jam buvo labai svarbūs.
– Kai kurie atradimai jo bibliotekoje man sukėlė šypseną. Kai kas nustebino. Kaip jau kalbėjome, M.Kundera pats pasisakydavo prieš rašytojų biografijų tyrinėjimą, tačiau apie 20 proc. jo bibliotekos sudarė būtent įvairių rašytojų biografijos.
Beje, tai nebuvo vienintelė M.Kunderos biblioteka. Pirmoji biblioteka buvo Čekijoje, tačiau emigravęs jis ją prarado, tad Prancūzijoje ėmėsi kurti visiškai naują. Apie 70 proc. šios jo bibliotekos sudarė prancūzų rašytojų knygos arba knygos, parašytos prancūzų kalba. Dalis jų yra ir anglų kalba, žinoma, yra ir knygų, parašytų vokiškai, nes jis gana gerai mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas, su anglų kalba jam sekėsi kiek sunkiau. Ir tik nedidelę bibliotekos dalį sudarė knygos čekiškai – nes tais laikais jis neturėjo galimybės įsigyti knygų iš Čekijos. Jo bibliotekoje nemažai knygų su autografais, dedikacijomis jam. Tai irgi parodo, su kokiais žmonėmis jis susitidavo, kurie jam buvo svarbūs.
– Kokie buvo jo santykiai su čekų literatūra? Iš jo parašytų esė mes matome, kad M.Kundera labai mėgo F.Kafkos kūrybą, labai vertino Jaroslavą Hašeką. Po Bohumilo Hrabalo mirties jis atidavė didžiulę pagarbą ir šiam rašytojui.
– Jis gerai išmanė čekų literatūrą, kuri buvo leidžiama iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Emigracijoje jis prarado ryšį su čekų literatūra, tačiau gaudavo knygų iš Josefo Škvorecky – čekų rašytojo, kris gyveno Toronte, Kanadoje. Jis ten įkūrė leidyklą „68 Publishers“, kurioje publikavo nemažai emigracijoje gyvenusių čekų rašytojų knygų, būtent iš jo M.Kundera gaudavo informacijos apie tai, kas vyksta čekų literatūroje.
M.Kundera visuomet labai vertino literatūrą, kurioje siekiama ir eksperimentuoti forma. Jis nepriklausė tai literatūrinei tradicijai, kuomet siekiama vien tik papasakoti istoriją. Jam buvo labai svarbu bandyti išsiaiškinti, ką literatūra gali pasiekti kaip meno rūšis, sutelkdavo dėmesį į eksperimentinį literatūros pobūdį. Jis man keletą kartų sakė: „To negaliu rasti naujojoje čekų literatūroje, kita vertus, negaliu to rasti ir šiuolaikinėje Europos literatūroje.“ Kartais jis sakydavo, kad atranda tai tokių autorių kaip Patrickas Chamoisey, kuris buvo jo draugas ir vienas tų autorių, kuriuos labai gerbė dėl jų naujoviško pasakojimo būdo, kūryboje.
Jam ne itin patiko tai, kas vyko literatūroje naujame tūkstantmetyje – jo nuomone, literatūra prarado eksperimentavimo, kūrybos galią, viskas orientuota į rinką, pasakojamos istorijos, skirtos patenkinti publikos lūkesčius.
Nenorėjo jokio viešo garbinimo
– Kai porą kartų šiais metais viešėjau Prahoje, vis atkreipdavau dėmesį į tai, kad čia galima matyti daugybę F.Kafkos ženklų, gali nuvykti į vietas, kur gyveno B.Hrabalas, žinoma, daugybė barų, susijusių su J.Hašeku. O štai M.Kunderos pėdsakų, regis, visiškai nėra. Turi įdėti pastangų, kad atrastum vietas, susijusias su jo gyvenimu. O juk daugelyje šalių, kad ir Lietuvoje, jis laikomas vienu didžiausių čekų rašytojų. Koks pačių čekų santykis su M.Kundera, jo literatūriniu palikimu?
– M.Kundera griežtai uždraudė naudoti jo vardą bet kurioje viešoje erdvėje. Tai reiškia, kad ir ateityje nerasime jokių gatvių, pavadintų M.Kunderos vardu, jam skirtų paminklų. Jis labai priešinosi bet kokiam tokiam garbinimui.
Be to, jau devintajame dešimtmetyje jis nusprendė, kad nebeduos jokių interviu.
– Taip, jis 1985 metais paskelbė, kad nebeduos interviu ir yra minėjęs italų rašytoją Italo Calvino, kuris teigė, kad nėra pasakęs nei vieno tikro žodžio apie savo paties gyvenimą.
– Tai buvo labai sąmoningas jo sprendimas – jis dingo iš viešosios erdvės, žiniasklaidos. Po Aksominės revoliucijos daugybė čekų žurnalistų prašė jo duoti interviu, tačiau jis atsakydavo tą patį, ką ir visiems kitiems – ne, aš neduosiu interviu. Tačiau čekų žurnalistai parašė, kad M.Kundera nenori kalbėti su čekų tauta. Bet tai nebuvo tiesa. Jis tiesiog pasakė, kad nebeduoda interviu, tai yra jo sprendimas, kurį prašo gerbti. Bet žurnalistai tai pateikė, tarsi jis pernelyg išdidus, kad kalbėtųsi su čekais, kad jis yra žmogus, kuris nenori turėti nieko bendro su čekais.
Bet faktas, kad nuo dešimtojo dešimtmečio jo knygos vėl imtos publikuoti Čekijoje, ir jo parduotų knygų skaičiai neįtikėtini – čekai labai mėgsta jo kūrybą.
Be to, jis labai daug nuveikė Čekijos literatūrai, kultūrai. Pavyzdžiui, jis parengė keletą Hermano Brocho, Roberto Musilio esė rinkinių – M.Kunderai jie buvo esminiai rašytojai. Jis apmokėjo jų kūrinių leidybą, nes jam buvo labai svarbu, kad čekų auditorija suprastų, ką jis nori pasakyti savo kūryba, o neturėdamas galimybės skaityti H.Brocho ar R.Musilio nesuprasi ir M.Kunderos kūrybos, nes visa tai glaudžiai susiję. Jis nuveikė daugybę tokio darbo, apie kurį nebuvo plačiai kalbama, o paplito tas kvailas mitas apie su čekais nenorintį kalbėti M.Kunderą.
– Po Aksominės revoliucijos buvo ir vilčių, kad M.Kundera grįš gyventi į Čekiją, ypač po to, kai 2019 m. Čekija oficialiai jam ir jo žmonai grąžino pilietybę – praėjus 40 metų po to, kai ji buvo atimta. Tačiau to nenutiko. Ar visgi jis svarstė apie sugrįžimą?
– Negrįžo ne tik M.Kundera. Daug čekų rašytojų, kitų sričių menininkų, gyvenusių emigracijoje, taip ir nesugrįžo. Vienas jų – režisierius Milošas Formanas, artimas M.Kunderos draugas. Jie jau buvo susikūrę savo gyvenimą svetur, ir buvo labai sunku tai pakeisti.
Kartą Vera Kunderová man pasakojo, kad jie buvo pasiruošę grįžti į Čekiją, bet tada suprato, kad tai jiems būtų tarsi dar viena tremties rūšis. Jie buvo praleidę daugiau kaip 20 metų Paryžiuje, daugelis jų draugų gyveno Prancūzijoje arba jau buvo mirę. Jie nieko nebežinojo apie gyvenimą Prahoje, Čekijoje ir būtų praradę susikurtą savo gyvenimą Prancūzijoje.
Tą patį jautė ir M.Formanas. Kartą M.Kundera man pasakojo, kad jie kartu su M.Formanu svarstė apie grįžimą į tėvynę ir net buvo parengę planą, kad jie grįš kartu ir dėstys Prahos FAMU kino akademijoje, kur anksčiau jie studijavo, o M.Kundera ir dėstė. Draugai galvojo, kad pusmečiui jie grįš į Prahą, dėstys čia savo kursus, vėliau grįš į Paryžių. Kitais metais vėl grįš į Prahą vienam semestrui ir taip keliaus tarp dviejų šalių. Tačiau to nenutiko, nes M.Formanas turėjo daug darbo JAV, o M.Kundera negalėjo nutraukti savo ryšių su Prancūzija ir jos kultūra.
Buvo kuklus žmogus
– Koks M.Kundera buvo kasdieniame gyvenime?
– Jis buvo gana kuklus, labai kantrus, o kiekvienas pokalbis su juo būdavo labai įkvepiantis, nes jis puikiai mokėjo klausytis. Kai mes kalbėdavomės ir kai aš išdėstydavau savo mintis ir paklausdavau, ar aiški mano išsakyta pozicija, jis pratęsdavo: „Gerai, o ar negalėtume į tai pažvelgti iš kitos perspektyvos?“ Tai jam būdavo labai būdinga – jis vis pasiūlydavo kitokį požiūrio kampą, ir tai labai įkvėpdavo.
– Sakote, kad jis buvo labai kuklus – o ar gyveno aktyvų socialinį gyvenimą, turėjo artimų draugų?
– Jo draugų ratas buvo gana platus, bet jis nekentė visuomenės dėmesio. Galima būtų pasakyti, kad jis buvo introvertas.
Galiu papasakoti vieną istoriją. Vera kartą parodė man knygą apie M.Kunderą ir F.Fellini, kurioje pasakojama apie jų draugystę. Ji man pasakojo, kad kartą į Paryžių atvyko F.Fellini dukterėčia ir paprašė jos leidimo paskelbti keletą laiškų ir M.Kunderos darytų nuotraukų knygai, pavadintai „L’arte di non incontrarsi“ („Menas nesusitikti“, – it.) – joje paskelbtas M.Kunderos ir F.Fellini susirašinėjimas. Jie daug bendravo laiškais, tačiau gyvai taip niekada ir nesusitiko. Vera sakė paklaususi F.Fellini dukterėčios, ar ši žino, kodėl Federico taip niekada ir nesusitiko su Milanu. Ir dukterėčia atsakė, kad klausė to režisieriaus, o šis atsakė – negi tu įsivaizduoji, kad aš keliausiu į Paryžių susitikti su Milanu? Ką aš jam pasakysiu?
Vera juokdamasi sakė, kad to paties klausė ir Milano. Ji paklausė – kodėl tu jam tik rašai, nusipirk bilietą ir nuskrisk į Italiją aplankyti jį. Milanas atsakė: „Ir kas tada? Mes sėdėsime prie stalo ir kalbėsimės? Ne, man geriau likti čia ir rašyti laiškus“. Toks tad buvo Milanas. Tokia buvo jų draugystė, tačiau iš jų laiškų galime matyti, kad ji buvo labai artima, nors jie gyvai taip ir nesusitiko.
Jis buvo labai draugiškas, tačiau reikėdavo peržengti tą slenkstį. Jei įgydavai jo pasitikėjimą, matydavai jį draugišką, kupiną humoro, kartais tam tikros ironijos.
Labai reiklus vertimams
– M.Kundera garsėjo ir labai griežtu požiūriu į vertimus ir pats rašė apie tai, kaip kūriniai vertėjų būna netiksliai išverčiami ir taip iškreipiama jų prasmė – netgi pasakojo apie vieną susitikimą su vertėju, kuris vertė jo kūrybą, iš tiesų nemokėdamas čekiškai.
– Apie tai galiu papasakoti dar vieną istoriją. Kuomet rengiau tą parodą, apie kurią jau pasakojau, trys jo knygos dar nebuvo išverstos į čekų kalbą. Parodai norėjau išleisti katalogą čekų kalba ir norėjau į jį įtraukti trumpas ištraukas iš šių romanų. Taigi, paprašiau, kad jis išverstų tris ar keturias trumpas pastraipas. Jis sutiko.
Galvojau, kad tai užtruks dvi ar tris dienas. Po mėnesio neiškentęs paklausiau – Milanai, gal jau išvertei? Jis man atsakė, kad dar ne, tačiau dirba ties tuo. Po trijų mėnesių vėl paklausiau – tai juk tik trys pastraipos – kodėl tau reikia tam tiek daug laiko?
Jis man atsakė: tam, kad išversčiau tas tris pastraipas, savo mintyse turiu išversti visas savo knygas, kad surasčiau sąsajas su žodžiais, kuriuos panaudojau. O tai reiškia, kad turiu iš naujo perskaityti savo knygas, surasti tinkamus žodžius, ieškodamas ryšių tarp to, kas ten parašyta, metaforos, idėjos lygmenyje, atsižvelgti į visą savo knygų kontekstą. Kai tai rasiu, būsiu įsitikinęs, kad galiu išversti. Ir tam, kad išverstum tas tris pastraipas, iš tiesų reikia trijų mėnesių.
Toks buvo jo požiūris į vertimus. Jo stilius unikalus – jis tarsi dirba peiliu, Okamo skustuvu, viskas turi būti tiksliai reikiamoje vietoje. Ir kai jis baigė šį vertimą aš pastebėjau, kad jis paliko vieną mažą klaidą – neteisingai, pertekliškai panaudojo deminutyvą. Paskambinau jam ir pasakiau – žiūrėk, Milanai, tu padarei klaidą vertime, panaudojai deminutyvą ten, kur jo visiškai nereikia. Jis pasakė – taip, tu visiškai teisus. Aš netgi nudžiugau – neįtikėtina, aš pataisiau Milaną!
Aš tęsiau: yra dar vienas dalykas. Ten buvo sakinys, kuriame pagrindinė veikėja – moteris, sako vyriškiui: „Aš nepaleisiu tavęs iš akių“ ar kažkaip panašiai. Čekų kalboje yra frazė, perteikianti tai, bet jos reikšmė šiek tiek skiriasi nuo to, ką jis parašė. Pasakiau jam: „Čia vėl padarei klaidą, tu pamiršti čekų kalbą. Nes jei bandai apibūdinti šią situaciją, gali naudoti šią, įprastesnę čekų kalbai, frazę“. O jis man atsakė: „Taip, galiu, bet taip aš sugadinsiu savo romaną. Nes tai, ką tu man siūlai, reiškia pavydą. O aš kalbu apie ką kita“. Tai buvo tikrai labai nedidelis skirtumas, tačiau kai pagalvoji, jis išties gali pakeisti visą prasmę, viso romano prasmę. Ir būtent tada aš supratau, kad jis teisus būdamas toks griežtas vertimų atžvilgiu.
– Koks buvo jo žmonos vaidmuo jo darbe? Ji buvo ir jo literatūros agentė?
– Ji buvo jam viskas. Septintajame dešimtmetyje ji buvo gana žinoma, dirbo Čekijos radijuje ir televizijoje, o tuo metu, kai Rusija įsiveržė į Čekiją, ji priklausė vadinamajai „Okupacijos balsų“ grupei. Ji buvo viena iš Čekijos televizijoje dirbusių žmonių, kurie eterio metu įspėjo žmones apie tai, kas vyksta, kad į šalį įžengė sovietų kariai. Po okupacijos ji neteko darbo – kaip ir M.Kundera.
1975 metais M.Kundera su žmona nusprendė išvykti į Prancūziją – jis gavo dėstytojo darbą Reno universitete. Komunistinis režimas sutiko jam duoti išvykimo vizą, bet pareikalavo, kad jis vėliau grįžtų. Tačiau M.Kundera žinojo, kad jei grįš atgal, niekada nebesugrįš į Prancūziją. Taigi, nuo tos akimirkos jie gyveno tremtyje, iš jų buvo atimta Čekoslovakijos pilietybė.
Nuo tada Vera tapo savo vyro literatūros agente. Jo knygas leido „Gallimard“, tačiau visu su jo literatūra susijusiu darbu rūpinosi Vera.
Maištinga mąstymo forma
– Kuo jums pačiam svarbūs M.Kunderos darbai?
– Man jo kūryba svarbi dėl dviejų esminių aspektų. Pirma, man patinka toks rašymo stilius, kuris padeda geriau suprasti save, knygose nesuteikiant suformuluotų atsakymų.
Kai skaitau jo knygas, visada esu pasiruošęs rasti kažką kitokio, ir tai susiję ne tik su kitu mano paties amžiumi, su kita gyvenimiška situacija, – jo kūriniuose visada yra daug lygmenų.
Man taip pat patinka, kaip M.Kundera ištobulino esė ir romano jungtį. Niekada, kalbėdamas apie jo kūrybą, negali paimti žirklių ir pasakyti – štai čia romanas, o čia – esė. Jei pabandysi jo kūryboje abi šias dalis atskirti, prarasi jas abi. Būtent šį R.Musilio ar H.Brocho puoselėtą kelią jis pasirinko, būtent šią romano raidos kryptį – esė ir romano mišinį – išplėtojo. Ir man atrodo, kad tai, ką jis padarė, yra europietiško romano galimybių pabaiga. Man jis nėra tik čekų rašytojas – jis yra pasaulinės literatūros raidos dalis. Jis prisidėjo prie rašymo būdų kūrimo. Jam romanas nebuvo skirtas tik pasakoti istoriją, jis norėjo kurti romano architektūrą.
– Įdomu tai, kad dabar, kai naujos kartos atranda jo romanus, juose įžvelgia aspektus, kurie dabar atrodo labai svarbūs, nors anksčiau kritikų galbūt nebuvo taip smarkiai akcentuojami. Tarkime, dabar jo „Nepakeliama būties lengvybė“ aptariama ir kalbant apie privatumo sunykimą, savanorišką jo atsisakymą – šiais socialinių tinklų laikais knyga įgauna dar naujų atspalvių ir vėl tampa labai aktuali.
– Taip, nes jo romano centre yra ne kažkokios konkrečios situacijos, o visuomet bendražmogiškos egzistencinės problemos arba, pavyzdžiui, tapatybės klausimai ar ši jūsų paminėta ryšio tarp asmeninio ir viešojo gyvenimo tema.
– Beje, kai po daug metų iš naujo paėmiau skaityti jo „Nepakeliamą būties lengvybę“ daug epizodų buvau pamiršęs, bet labai aiškiai prisiminiau tai, kaip jautriai jis aprašė santykį su šunim Kareninu. Jis pats turėjo šunų?
– Taip, žinoma, turėjo. Bent aš mačiau du iš jų, nežinau, ar yra turėjęs ir daugiau.
Beje, kalbant apie šią knygą ir joje aprašytą šuns mirtį. Prieš šį epizodą yra gana ilgas esė apie kičą, ir kai skaitai tai, pradedi tikrai nekęsti bet kokio kičo. O po kelių puslapių – štai, aprašoma šuns mirtis, kuri yra tarsi tikras kičas, aprašyta irgi kaip kičas. Šuo pamažu miršta, ir tai yra kičo literatūroje pavyzdys. Ir tada tarsi matau, kaip Milanas juokiasi. Tu tarsi esi bet kokio kičo priešas, tačiau kaip skaitytojas esi kičo auka, tave visada veikia bet kokio pobūdžio kičas. Ir būtent tokia yra jo maištinga mąstymo forma ir maištinga žaidimo su skaitytojais forma.
