Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 19d. 09:52

Aušra Kaziliūnaitė: Amerikietiški dienoraščiai III. Kūnai ir ruduo

Aušra Kaziliūnaitė
Thomo Langdono nuotr. / Aušra Kaziliūnaitė

Kai rašau šiuos žodžius, jau praėjęs lygiai mėnuo, kaip po keturių Jungtinėse Amerikos Valstijose praleistų mėnesių esu grįžusi atgal į Vilnių. Tačiau šioje Amerikietiškų dienoraščių dalyje prestižinėje IWP rašytojų rezidencijoje JAV dar esu praleidusi tik vieną mėnesį, net vieną mėnesį.

Jau atsimenu visų beveik trisdešimties rezidencijoje iš viso pasaulio dalyvaujančių rašytojų vardus. Spėjau susipažinti ir su kai kurių iš jų kūryba, įpročiais, charakterio savybėmis, sužinoti šį tą apie šalis, iš kurių pastarieji atvykę. Deja, dėl sveikatos problemų vis dažniau tenka daugiau laiko praleisti vienai viešbutyje ir netgi leisdama laiką drauge su kitais vis dažniau pastebiu, kad nesu pilnai įsitraukusi į tai, kas vyksta aplinkui.

Rugsėjis

14 diena

Viešojoje Ajova Sičio bibliotekoje vyksta kassavaitinė IWP diskusija. Šįkart kalbama apie kūno ir rašymo santykį. Šioje diskusijoje dalyvauja mano naujieji draugai Aramas iš Armėnijos ir Jacqueline iš Venesuelos.

Nekaip jaučiuosi, tad praleidžiu šią diskusiją ir ilsiuosi viešbutyje. Artėjant šiam renginiui keistus ženklus skleidė ir Aramo kūnas. Pastaruoju metu jis jautė skausmus šone ir vis baiminosi, kad tai tik nebūtų apendicitas. Pas daktarus nėjo, tačiau kiekvieną dieną kalbėjosi su artimaisiais. Visi jo šeimos nariai, išskyrus jį, yra medikai. Kai daviau jam iš Lietuvos atsivežtos medetkų arbatos – pasijuto geriau. Paskui vis prašydavo „magic flower“ (stebuklingos gėlės).

Jau vėliau internetiniame archyve skaitydama Aramo ir Jacqueline'os pranešimus sužinojau, kad Jacqueline kalbėjo apie savo drebulius, kurie ją ištinka nuo vaikystės, ir rašymo santykį. Niekada prieš tai jos neklausiau apie tuos drebulius ir mikčiojimą, nes atrodė kažkaip būtų ne vietoje ir ne laiku tai daryti. Pasirodo, tie drebuliai ją lanko nuo vaikystės. Ir Jacqueline ne tik apie tai kalba ir rašo jau seniai. Dar daugiau. Ji laiko juos ne negalia, o viena iš priežasčių, įgalinusių ją tapti rašytoja.

Pasirodo, Aramą visoje Armėnijoje ir už jos ribų išgarsinusi knyga pasakoja apie jo paties patirčių būnant Armėnijos kariuomenėje įkvėptą istoriją. Istoriją žmogaus, kurio lieknas ir grakštus kūnas, todėl nepakankamai „vyriškas“, tampa patyčių, smurto ir kankinimų priežastimi.

Dar neskaičiau tos knygos, tačiau norėčiau ją paskaityti. Mačiau, kad ji išversta į anglų kalbą. Pats Aramas sako, kad Armėnijos visuomenėje labai daug patyčių ir galios santykių, kurie savo matomiausias grimasas įgauna mokykloje, universitete, kariuomenėje ir pan. Kai jis prisėdęs bendrame viešbučio kambaryje pasakoja, atrodo, kad ne visi rašytojai jį supranta. Bet man tai ne tik girdėta, bet ir patirta. Manau, kad ši knyga Lietuvoje turėtų ne mažesnį atgarsį nei Armėnijoje. Daug panašumų.

15 diena

Šeštadienį praleidžiu bibliotekoje. Žiūriu ir vertinu Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ filmus. Šiais metais esu žiuri narė, tad turiu peržiūrėti ir įvertinti nemažai trumpų, festivaliui atsiųstų filmų.

Biblioteka neįtikėtinai tuščia. Visur driekiasi vien ilgos knygų lentynos. Pertraukėlių metu einu iš geriamo vandens fontano koridoriuje įsipilti vandens. Kiekvienas mano žingsnis neįtikėtinai garsiai aidi tuščioje erdvėje. Kojai žengiant pirmyn sulig kiekvienu žingsniu priekyje įsižiebia šviesos, o degusios už nugaros gesta.

Šių pertraukėlių metu palieku kompiuterį ir savo daiktus ant stalo skaitykloje. Tikiuosi, kad kai grįšiu, jie ir toliau bus toje vietoje, kurioje buvo. Grįžusi kartais pastebiu tolėliau prisėdusius studentus. Ilgai jie neužsisėdi. Greitai prisėdę pavarto vieną ar kitą knygą ir vėl išeina.

Nežinau kodėl, bet žiūrėdama trumpametražius vos pradėjus kažkam bučiuotis ar nusirenginėti įsitempiu ir vietoj to, kad įsijausčiau į filmo siužetą, paslapčia tikiuosi, kad už nugaros sėdintys studentai nemato, kad ištuštėjusioje skaitykloje žiūriu filmus su sekso scenomis. Ir vėl atsigręžiu patikrinti, ar aplink nieko nėra.

Čia jau esame beveik mėnesį. Per tą laiką, kol bandėme prisijaukinti aplinką, susipažinti vieni su kitais, kol ėjome į renginius, kol skaitėme, kol kankinomės, kad dar neparašėme nė vieno sakinio ar neparašėme pakankamai taiklaus sakinio, mūsų kojų ir rankų nagai bei plaukai tuščiai neleido laiko. Jie augo.

Kartais, kai pagalvoju apie tai, kad net keisčiausiose gyvenimo situacijose plaukai ir nagai auga kaip augę, nekreipdami didelio dėmesio į tai, ar jų savininko parašyta knyga sulaukė apdovanojimo, ar jis išsiskyrė su savo gyvenimo meile, ar suvalgė skanų eklerą, keistai nurimstu. Tiesa, japonų rašytojas Yusho, kurio vardo hieroglifai reiškia „ramų gyvenimą“, prisipažino bebūdamas čia radęs savo juodoje ševeliūroje žilų plaukų. „Veikiausiai tai dėl to, kad dėl anglų kalbos žinių stokos man labai sunku save išreikšti“, – sako jis. Teigia besijaučiąs ramus, tačiau plaukai veikiausiai kiek sudirgę.

Kol sėdžiu bibliotekoje ir tikiuosi, kad neegzistuojantys studentai nemato, kaip žiūriu trumpus filmus su nuogybėmis bei ausinėse įstrigusiais atodūsiais, Aramas ir Yusho skutasi galvas ir beria plaukus į priešais mūsų viešbutį tekančią upę.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės akimirkos JAV
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Aušros Kaziliūnaitės akimirkos JAV

16 diena

Sekmadienis. Alisa iš Rusijos ir Rasha iš Vokietijos savo tekstus skaito Prairie Lights knygyne. Danas iš Rumunijos IWP Sinematekoje pristato Luciano Pintilie filmą „Rekonstrukcija“ („Reconstituirea“).

1968 m. sukurta juodo humoro komedija taikliai apibūdina laikmetį. Filme pasakojama dviejų vaikinų istorija. Iš jų atimami asmens dokumentai ir jie negali niekur laisvai eiti, tačiau tuo pat metu ir nėra tikrai įkalinti. Aplink, dar labiau paaštrindama absurdo atmosferą, visą filmą bėgioja pusnuogė mergina.

Po peržiūros rašytojai pasidalino į dvi stovyklas. Vieniems filmas labai patinka, kiti jame įžvelgia seksizmą. Tarp šių – ir Gina iš Naujosios Zelandijos. Tuo tarpu man atrodo, kad seksizmas čia drauge su daugybe kitų dalykų tiesiog demaskuojamas.

17 diena

Atsibundu palyginti anksti – aštuntą valandą Ajovos laiku. Bet nepakankamai anksti, kad spėčiau išsiplauti galvą, išsirinkti ką rengsiuosi, tada viską apsirengusi ir pasistaipiusi prieš veidrodį vėl nusirengčiau ir bandyčiau karštligiškai rasti kažką tinkamesnio šiai progai – bendrai visų šių metų IWP rašytojų nuotraukai.

Galbūt ateityje kuris nors iš mūsų bus apdovanotas literatūros Nobeliu ar dar visaip kaip kitaip sužvaigždės. Gal po daug metų kažkas žvelgdamas į šią nuotraukas skaičiuos, kiek iš mūsų spėjo laiku atsikelti ir išsiplauti galvą. Tam hipotetiniam žvelgiančiajam gali būti keblu nuspręsti, prie kurių mane priskirti, nes nespėjusi išsiplauti plaukų ant galvos tiesiog apsivyniojau rožinį turbaną. Tada paskubomis bėgau iki Senojo Kapitolijaus laiptų, ant kurių mus fotografavo.

Indas Chandramohan ir alžyrietis Salah tądien nepasirodė. Bet vėliau, gavę nuotrauką net aiktelėjom. Abu joje buvo drauge su mumis. Tik vėliau geriau įsižiūrėję pastebėjom, kad jie tiesiog įfotošopinti. Tikriausiai su išplautomis galvomis.

Galbūt ateityje kuris nors iš mūsų bus apdovanotas literatūros Nobeliu ar dar visaip kaip kitaip sužvaigždės.

Vėliau su Jacqueline, Marianna ir dar keliomis rašytojomis nuėjome į Cortado geros kavos. Nors buvo ankstyvas rytas, tačiau pastovėjusios fotosesijos metu šiek tiek ant laiptų visos jautėmės kaip po saunos. Šlykštus Midvesto vasaros oras. Karštas, neatšaukiamas, drėgnas, nekompromisinis.

Gerdamos kavą kalbėjomės apie skirtingose šalyse moterų rašytojų patiriamą diskriminaciją. Nuo Venesuelos iki Rusijos, nuo Lietuvos iki Jungtinių Amerikos Valstijų ar Makedonijos skirtingomis variacijomis kartojosi beveik tos pačios istorijos. Teko pripažinti liūdną faktą, kad iki šiol į vyrą rašytoją pirmiausia žiūrima kaip į profesionalų rašytoją, o į moterį rašytoją – pirmiausia kaip į moterį, kuri turi „užklasinę veiklą“ rašyti.

Vėliau per karščio ir prakaito jūrą drauge yrėmės į tarptautinės literatūros šiandien paskaitą, kurioje po pietų apie savo šalių literatūrą bei savo pačių kūrybą kalbėjo ukrainietė Katerina, japonas Yusho, venesuelietis Roberto bei JAV-Nigerijos rašytojas, profesorius Chrisas Abani. Chrisą tądien matėme pirmą kartą. Jis paskutinis po kitų rašytojų stojo prieš pilną salę ir studentai vos išgirdę jo pirmus žodžius tiesiog nuščiuvo. Negalėjau atsistebėti tuo, kaip šis apkūnus tatuiruotas juodaodis meistriškai savo kalboje žongliravo enciklopediniu apsiskaitymu, intelektualinėmis įžvalgomis, provokuojančiu humoro jausmu, kaip taikliai kur reikia ir nereikia įterpinėjo fuck, fucking, shit.

18 diena

Antradienis. Antradieniais pasamdyti vairuotojai veža rašytojus apsipirkti į užmiestyje įsikūrusius prekybos centrus. Rašytojai grįžta tempdami milžiniškus maisto krepšius visai savaitei.

Gruzinas Iva visada perka pusfabrikačius mikrobangei, rašytojas iš Honkongo visada perka vien vandeniu užpilamus makaronus. Jau vėliau, kai pasibaigus programai visi grįšime į namus, Chow mums vis siuntinės egzotiškiausio maisto nuotraukas iš Honkongo, tarsi norėdamas atsirevanšuoti už tuos tris užpilamų nudlsų mėnesius. Visada perku vandeniu užpilamas avižines košes ir daržoves.

Po apsipirkimo parduotuvėje dažniausiai niekas nevažiuoja gamintis maisto į kartą per savaitę mums atvirą bendrą virtuvę, įsikūrusią septynių minučių atstumu nuo viešbučio. Mes su Adriana važiuojame pas vieną iš mūsų vairuotojų, rašytoją Marriane, į jos namus virtis kinvos. Vėliau išvirtą kinvą laikau šaldytuve ir valgau su skirtingomis daržovėmis. Jos prisiverdu tiek daug, kad dažniausiai atėjus kitam antradieniui suprantu, kad turiu dar daug senos kinvos, kurią reikia išmesti.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Rašytojos Marriane Maili ir Adriana
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Rašytojos Marriane Maili ir Adriana

Prisėdusios Marriane sode vartome jos knygą „Lucy, go see“. Tai pusiau autobiografinė knyga, kurioje Marriane pasakoja daugybę nuotykių bei nutikimų, įvykusių jai jaunystėje išvykus iš gimtosios Ajovos ir dirbant modeliu Paryžiuje, Tokijuje, Honkonge, Barselonoje. Netoliese čiurlena upelis. Ant krūmų ir medžių kybo rudeniniai voratinkliai. Po kelių mėnesių ši Marriane knyga bus įtraukta į trumpąjį geriausių 2018 m. išleistų knygų sąrašą.

Grįžus į viešbutį paaiškėja, kad šiandien indoneziečio Faisalo gimtadienis. Faisalas jauniausias šių metų rezidencijos dalyvis, jam sukanka dvidešimt penki metai. Faisalas labai populiarus socialinėse medijose, dažniausiai prisistato kaip rašytojas ir ilgiausios pasaulyje poemos vertėjas. Pamenu, kartą rimtai žiūrėdamas įvertino mano rožinius plaukus: „Mano namuose tikima, kad žmonės purpuriniais ar violetiniais plaukais iš tiesų yra vampyrai.“

19 diena

Stalai daktarės laukiamajame nukrauti spalvotais flomasteriais, piešimo popieriumi ir nemokamais prezervatyvais. Man vis dar skauda krūtinę ir kartais trūksta oro. Daktarė sako, kad kartais išskleidusi į šalis alkūnes delnais atsiremčiau į sieną ir skaičiuočiau iki dešimties, o po to viską kartočiau iš naujo. Dar liepia gerti daug nuskausminamųjų.

Universiteto ligoninės pastatas primena senus viktorinius pastatus Londone. Amerikiečiai moka naujus pastatus pastatyti taip, kad atrodytų senesni už pačius seniausius Europoje. Bet neabejoju, kad šiam pastatui geriausiu atveju tėra kokie trisdešimt metų. Kaip ir man. Išėjus į lauką mano žvilgsnis pastebi storą voverę. Einant ji tingiai liuoksi į šalį. Tarsi vaidindama, kad bando labai skubėti. Vėjas aplink žarsto sudžiūvusius lapus. Šiandien jau ne taip karšta kaip vakar. Pirmą kartą šiais metais užuodžiu rudenį.

Šiek tiek prieš popietę ruošiuosi eiti į apskrito stalo diskusiją apie Afrikos literatūrą. Viešbučio vestibiulyje sutinku dar kelis mindžikuojančius rašytojus. Su Amara iš Nigerijos kvatojamės ir mus šėlstančias ant laiptų prie viešbučio kažkas nufotografuoja. Vėliau pamačiusi šią nuotrauką feisbuke mano mama sakys, kad labai gražiai juokiamės. Kyla audra. Su keliais rašytojais stoiškai atsisakę būti pavėžėti mašina einame prieš baisiai stiprų vėją. Kartais atrodo, kad mindžikuojame vietoje. Vėjas toks stiprus. Pradeda lyti. Iš pradžių iš lėto, bet greitai nepaisant skėčių jau esame permerkti nuo batų iki apatinių.

Radę reikiamą auditoriją randame ir užkandžių stalą. Amerikiečiai prieš viešas diskusijas mėgsta ant stalo prikrauti gėrimų ir užkandžių. Kažkas panašaus į europietiškus parodų atidarymus su vyno taure, tik skirtumas tas, kad prieš renginius ar intelektualinių diskusijų metu kaip foną dažnai girdi kramtymą. Nors šį kartą diskutuoti ruošiamasi apie šiuolaikinę Afrikos literatūrą, tačiau ant užkandžių stalo mūsų laukia indiškos samosas ir čai arbata, kurią Lietuvoje dažnai dar vadiname „jogų“.

Atsitiktinai ar ne visai po diskusijos su Chrisu ir kitais pietauti patraukiame kaip tik į indiško maisto restoraną, kur už indišką bufetą ir gėrimus vienas žmogus moka dešimt dolerių. Tik šį kartą po pietų Chrisas užmoka už mus visus, beveik penkiolika rašytojų.

20 diena

Viešbutyje susitinku su rašytojų fotografu Thomasu Langdonu. Jis jau daug metų fotografuoja į IWP iš viso pasaulio atvykstančius rašytojus. Mūsų fotosesija vyksta bendrame viešbučio kambaryje. Thomas vis aikčioja ir džiaugiasi rožine mano plaukų spalva. Sako, kad dar neteko fotografuoti rašytojo rožiniais plaukais. Nepaisant garbaus amžiaus atrodo kaip nauju žaislu besidžiaugiantis penkiametis.

Kiekvienas jo žodis, judesys, veido mimika atskleidžia jo profesionalumą. Nors abiems aišku, kad čia vyksta fotosesija, tačiau jo kamera sugeba pagauti mažiausius niuansus, netikėtai užtikti iš pasalų. Kai jau vėliau, būdama Naujajame Orleane gavau mūsų fotosesijos nuotraukas, supratau, kad visose iš jų atrodau skirtingai. Ir nė vienoje neatrodo, kad būčiau dirbtinai pozavusi. Gerų fotografų nuotraukose pamatai tokius savo sielos niuansus, apie kuriuos prieš tai net pats nebuvai susimąstęs.

Daugybę metų IWP dirbanti Marry pasakoja apie Ajova Cityje prieš daug metų įvykusias žudynes. Tuo metu universitete dirbo du jauni kinų kilmės mokslininkai. Vienas iš jų buvo labai talentingas, tiesiog genijų genijus, tačiau labai arogantiškas, kitas buvo talentingas ir labai mandagus. Galiausiai vieną svarbią premiją buvo nuspręsta įteikti mandagiajam, nes genialusis su žmonėmis elgdavosi nelabai maloniai.

Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Su ilgiausiai IWP dirbančia Marry
Aušros Kaziliūnaitės nuotr./Su ilgiausiai IWP dirbančia Marry

Abu mokslininkai prie vieno tyrimo dirbo tame pačiame kambaryje. Genialusis išsitraukė ginklą ir nušovė malonųjį. Vėliau nuėjo ieškoti universiteto vadovo. Sekretorė pasakė, kad pastarasis išvykęs, tačiau dar jai nebaigus sakinio vadovas kaip tyčia žengė pro duris. Genialusis nušovė vadovą. O vėliau ir sekretorę, už tai, kad melavo, kad šio nėra.

Marry vyras Peteris jau tada dirbo universitete. Dėstė tuo metu labai pažangų ir populiarų kursą apie Elvis'ą Presley ir jo įtaką JAV kultūrai. Vietoj to, kad vėlesnėmis dienomis televizija ir žiniasklaida kalbėtų apie šaudynes Ajovos Mieste, visais kanalais kelias savaites kalbėta apie Peterio Elvis'o Presley kursą. Marry atsibodo tiesiai į namus skambinantys žurnalistai.

Vakare šventėme dar vieną gimtadienį. Ginos iš Naujosios Zelandijos. Yusho iš Japonijos jai padovanojo segę dviratį. Gina įžengusi į šeštą dešimtį. Viena vyriausių šių metų IWP rašytojų. Sportiška, trumpais plaukais. Jos tėvas britas, o motina aborigenė. Gina domisi kolonializmu. Atvykusi į JAV norėjo daugiau sužinoti apie pirmųjų Šiaurės Amerikos gyventojų kultūrą, papročius, padėtį dabartinėje visuomenėje. Iš pradžių man buvo sunku suprasti jos anglų kalbą dėl Naujosios Zelandijos kivi akcento, su kuriuo pirmą kartą buvau susidūrusi šią vasarą Vilniuje viešint garsiajai Naujosios Zelandijos poetei Kirai Lindsey Bird. Tačiau galiausiai prie jo pripratau.

Gina gražiai šoka. Šokame ir mes. Vos vos akies krašteliu pastebiu, kaip šokančiais rašytojų kūnais ateina ruduo.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas