Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 22d. 20:15

Australų rašytojas T.Daltonas: „Šiurpiausia iš visų – mano mamos gyvenimo istorija“

Trentas Daltonas
Asmeninio archyvo nuotr. / Trentas Daltonas

Apie Trento Daltono romaną „Berniukas nuryja visatą“ (iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis, 2013 m. apdovanotas Lietuvių PEN centro premija „Metų vertėjo krėslas“, Šv. Jeronimo premijos laureatas; išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) kritikai prabilo vos jam pasirodžius 2018-aisiais – jis imtas vadinti geriausia dešimtmečio knyga.

Tai pirmoji knyga Australijos literatūros istorijoje, pelniusi išsyk keturias solidžias šalies literatūros premijas: „Book of the Year“, „Literary Book of the Year“, „Matt Richell Award for New Writer of the Year“ ir „Audio Book of the Year“.

Jos autorius T.Daltonas – vienas garsiausių Australijos žurnalistų, už savo veiklą dukart apdovanotas „Walkley“ premija, triskart – „Kennedy“, keturiskart nominuotas, o 2011-aisiais tapęs „Metų žurnalistu“. Daltonas rašė apie šiurpiausias istorijas iš Australijos priemiesčių gyvenimo, prievartą ir išdavystes, tikėjimą bei pasveikimą. „Vis dėlto šiurpiausia istorija – mano mamos, o jos svarbi dalis buvau ir aš pats. Mama įkvėpė sukurti veikėją Frankę Bel. Rašant apie jos išgyvenimus, man pritrūkdavo žodžių“, – prisipažįsta T.Daltonas.

„Berniukas nuryja visatą“ – tai knyga apie brolystę, meilę ir nepaprastą draugystę. Joje, kaip ir gyvenime, persipina šventumas ir šventvagystės, aukšti idealai ir žemiausi nuopuoliai. Jos veiksmas rutuliojasi 1983-ųjų Brisbene, pasakojama sudėtinga Ilajaus gyvenimo istorija. Berniukas neteko tėvo, jo brolis sąmoningai tapo nebyliu, motina įkalinta, patėvis – heroino prekeivis, o auklė – garsus nusikaltėlis, išėjęs į laisvę po ilgų įkalinimo metų. Ilajus labai nori išvaduoti mamą iš kalėjimo, stengiasi klausyti savo širdies ir būti geru žmogumi.

Knygos viršelis/Trentas Daltonas „Berniukas nuryja visatą“
Knygos viršelis/Trentas Daltonas „Berniukas nuryja visatą“

Janine‘ai Lucas („Townsville Eye“) T.Daltonas pasakojo apie niūriuose vaikystės prisiminimuose ieškotų linksmesnių nutikimų ir apie patirtą nuotykį su liūdnai pagarsėjusiu „Boggo Road“ kalėjimo bėgliu.

Ankstyviausi T.Daltono prisiminimai susiję su meile. Penkerių mažasis Trentas dievino du vyrus – savo patėvį nusikaltėlį ir šeimos draugą Arthurą Halliday‘ų, pravarde Slimas, teistą už žmogžudystę kalėjimo bėglį, garsėjusį kaip „Boggo Road“ kalėjimo Houdinis [Harry Houdini – vienas garsiausių visų laikų iliuzionistų – red. past.].

O labiausiai mylėjo moterį, įstrigusią niūriame ir žiauriame pasaulyje. Šiuo metu priemiestyje gyvenanti viskuo patenkinta šešiasdešimtmetė dviejų anūkių močiutė pirmoji perskaitė sūnaus debiutinį romaną „Berniukas nuryja visatą“ – apie berniuką, ieškantį būdų išvaduoti savo mamą iš kalėjimo.

„Mama – mano didvyrė“, – sako trisdešimt devynerių rašytojas. – Ji įkvėpė sukurti veikėją Frenkę Bel, nors man dažnai pritrūkdavo žodžių papasakoti tam, ką mamai teko išgyventi, tam, kas būtų palaužę bet kurį kitą žmogų. Mano mamos nebuvo dvejus metus, lygiai kaip Frenkės Bel. Viskas, kas knygoje susiję su berniuku, trokštančiu pamatyti savo mamą, yra man labai artima.“

Ankstyviausi T.Daltono prisiminimai susiję su meile.

Maždaug metus žurnalistas, „Walkey“ ir daugybės kitų premijų laureatas, kiekvieną vakarą, užmigdęs dukteris, sėsdavosi prie kompiuterio, kad perkeltų vaikystės prisiminimus į romaną.

Romano „Berniukas nuryja visatą“ žvaigždė – dvylikametis Ilajus Belas, draugas iš tikrųjų gyvenusio Slimo Halliday‘aus, kuris 1940-aisiais du kartus paspruko iš „Boggo Road“ kalėjimo, vėliau, 1952-aisiais, buvo nuteistas už Gold Kosto mieste nužudytą dvidešimt trejų taksistą Atholą McCowaną.

Ilajaus patėvis heroino prekeivis Leilas – Daltono mamos mylimojo prototipas. „Mano pirmasis vaikystės prisiminimas toks: aš, maždaug ketverių berniukas, sėdžiu ant sofos atokiame Brisbeno vakariniame priemiestyje“, – pasakoja rašytojas.

„Ta sofa rudos odos, aš vilkiu rudos ir geltonos spalvos marškinėliais ir rodau šlaką ant savo nykščio – tą šlaką, kurį miniu visoje knygoje – kairėje šalia manęs stovinčiam raudonplaukiui vyrui.

Vyras tatuiruotas ir raumeningas, atsisukęs sakau jam: „Aš tave myliu, tėti.“ Jis pažvelgia į mane ir sako: „Drauguži, aš ne tavo tėtis, bet irgi tave myliu.“ Šis vyras iš tikrųjų buvo pirmas žmogus, kurį aš mylėjau ir kuris, ko gero, buvo tikroji mano mamos meilė, viso gyvenimo meilė... Jį mylėti buvo sunku – dėl neaiškios praeities ir tamsių darbelių, kurių griebdavosi, kai neturėdavo darbo. „Ką tu sau galvoji, įsimylėdama nusikaltėlį?“ – turėjo savęs paklausti mano mama.

Kai Daltonas pasiteiraudavo apie patėvio bendrus: „Kas tas vyriškis, ką jis padarė?“ – atsakymas būdavo: „Trentai, papasakosiu, kai paaugsi.“

„Taip ji atsakydavo visada. Ir aš pats nuolat ieškojau atsakymų, bet nerasdavau, – sako rašytojas. – Kai patėvis buvo suimtas, vyras, kurį taip mylėjau, dingo iš mano gyvenimo.“

„Didesnė mano romano dalis ir skiriama svarstymams, kas, po velnių, nutiko tam vyrukui“, – paaiškina jis. – O tai, kas nutiko berniukui Ilajui, puikiai žinoma man ir mano broliams.“

Trys vyresnieji Daltono broliai ir jo gynėjai – Joelis, Benas ir Jesse‘is – romane „Berniukas nuryja visatą“ virsta vienu vyriausiuoju broliu Augustu Belu, nebyliu, kuris ore rašo pranašiškas žinutes.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Slimas Halliday‘us buvo Daltonui tėvo paveikslas, o jo šeimai – išminties šaltinis.

Esminė Augusto pranašystė – „Tavo galas – negyva mėlyna karetaitė“ – glūdi Daltono iš trumpo, sudėtingo ir niūraus savo gyvenimo tarpsnio sukurtame magiškame pasakojime.

Raudonas telefonas slaptame požeminiame kambaryje, į kurį patenkama iš drabužių spintos Ilajaus ir Augusto namuose, yra ne tik viena paslaptingiausių šio romano detalių, bet ir Daltono vaikystės prisiminimas, siurrealistinis jo brolių radinys patėvio name.

„Keturiuose šimtuose puslapiuose aš ištisai fantazuoju apie tai, kas slypi kitame telefono linijos gale, – sako T.Daltonas. – O labiausiai mane domina vaiko smegenys ir kaip jos įveikia traumas. Beveik penkiolika metų mačiau narkotikų, piktnaudžiavimo alkoholiu, smurto šeimoje ir nerimo keliamą chaosą. Vis susimąstydavau apie įvairius dalykus, su kuriais susidūriau augdamas, svarstydavau, kaip jie mane paveikė ir kaip aš su jais susitvarkiau.“

Devintojo dešimtmečio pradžioje Slimas Halliday‘us buvo Daltonui tėvo paveikslas, o jo šeimai – išminties šaltinis. Jis pamena maždaug penkerių sėdėjęs Halliday‘ui ant kelių, kai šis vairavo seną surūdijusį visureigį. „Jis leido man sukioti vairą ir spausti signalą. Aš mylėjau jį – smagiausią, maloniausią pagyvenusį vyruką, – sako T.Daltonas. – Retkarčiais jis užeidavo pas vyrą, kurį mylėjo mano mama. Man jis buvo mitinis žmogus, apie kurį žaisdami galiniame namo kieme šnabždėdavosi mano broliai.“ Kai broliai Trentui pasakė, kad Halliday‘us nužudė žmogų, laki berniuko vaizduotė piešė tokį vaizdą: Slimas nešiodavosi tankias šukas, kuriomis užšukuodavo plaukus. „Įsivaizdavau, kaip jis, persisvėręs per priekinę sėdynę, taksi vairuotojui tomis šukomis perrėžia gerklę; man buvo labai keista.“

Po kelių dešimtmečių, dirbdamas žurnale „The Weekend Australian Magazine“, T.Daltonas „The Courier-Mail“ archyvuose ieškojo medžiagos straipsniui apie legendinį kriketo žaidėją ir komentatorių Billą Lawry. Lawry byla gulėjo visai šalia penkių aplankų su detaliomis žinomiausių Kvynslando kalėjimo bėglių istorijomis. Jos ir pakišo romano idėją: o ką, jeigu pratęsus draugystę su Slimu?

„Jis buvo labai išmintingas ir tais tamsiais laikais dalijosi savo išmintimi su mano mama“, – prisimena Daltonas. – Romane gvildenu klausimą: ko verta piktadario išmintis?“

1940-aisiais Halliday‘us paspruko per „Boggo Road“ kalėjimą juosiančią sieną, permetęs per ją aštuonių metrų virvę, prie kurios buvo pritvirtintas kablys, sumeistrautas iš dviejų medžio gabalų. Bet po dviejų savaičių jis buvo sučiuptas automobilių gaudynėse Kabulture. Antrą kartą, 1946-aisiais, jis pabėgo kartu su dviem kitais pavojingais nusikaltėliais, nusileidęs per kaimyninio pastato sieną skalbinių virve, pririšta prie vamzdžio, kurį jie užlenkė kabliu, pakaitinę ant dujinės viryklės.

Po keturių dienų Halliday‘us ir vienas jo bendrininkų buvo sugauti per didžiulį policijos surengtą reidą; trečiasis bėglys už grotų sugrąžintas praėjus kelioms savaitėms po pabėgimo.

Halliday‘us laisvėje išbuvo trejus metus, kol kartą, bandydamas apiplėšti Sidnėjaus krautuvininką, grumtynių metu revolveriu persišovė koją. Jis buvo sučiuptas, o paskui policija nustatė, kad jis naudojo tą patį 45-ojo kalibro koltą, kuriuo prieš mėnesį nužudė taksistą Gold Koste. Dar tais pačiais 1953-aisiais metais Arthuras Ernestas Halliday‘us-Slimas, buvo nuteistas už taksi vairuotojo nužudymą.

„Per ekskursiją „Boggo Road“ kalėjime išgirsite abejojant, ar jis iš tiesų įvykdė žmogžudystę, – pasakoja Daltonas. – Slimas visada tvirtino, kad yra nekaltas. Mano žodžiai nereiškia, kad aš jį ginu.“

Vienas iš kelių nesėkmingų bandymų pabėgti 1953-iųjų vasarą Slimui baigėsi dviem savaitėmis liūdnai pagarsėjusio „Black Peter“ kalėjimo požemio vienutėje. Vėliau treniruočių kieme jis judėjo tik narve, jame kaliniui kartą per savaitę buvo leidžiama sužaisti šachmatų partiją.

Halliday‘us buvo paleistas lygtinai 1976-aisiais, sulaukęs šešiasdešimt šešerių, o 1987-aisiais mirė.

„Kai kurie jam paskirto gydymo būdai priminė viduramžius. Tuo metu išeiti iš kalėjimo, kiek žinau, pareikalavo iš jo didžiulės ištvermės ir neįtikėtinos vidinės jėgos, – sako Daltonas. – Būtent iš čia ir visatos tema mano knygoje.“

„Jis nuolat skaitydavo apie žvaigždes ir galaktikas. Jo mintys buvo nukreiptos į aukštybes, jis skrajojo po visatą. Taip ištrūkdamas iš ten, kur tuo metu buvo. Romane vaikas taip daro nuolat. Nutoldamas nuo savo realybės, jis stengiasi susidoroti su trauma.“

Kai kurie jam paskirto gydymo būdai priminė viduramžius.

Romane Ilajus ir Augustas vėl susitinka su tėvu, kaip ir Daltono berniukai, teisingumui užklupus jų patėvį ir mamą. Daltono tėvas Noelis, miręs prieš kelerius metus, kaip tik ir buvo tas romane „Berniukas nuryja visatą“ aprašytas smarkiai geriantis nepasotinamas skaitytojas, gyvenantis viename Brisbeno namų tarp stirtų knygų.

„Jis labai mėgo knygas, niekada nepaleisdavo jų iš rankų“, – prisimena tėvą Daltonas. – Tai pavojinga, jeigu esi laimingas tik su knyga ir rūkstančia suktine. Kam nepatinka mano knygos, nešdinkitės... knygų visur pilna! Maždaug taip nusakyčiau tėvo nusiteikimą.“

„Jeigu pagalvoju apie jį ilgiau nei minutę, tuoj apsiašaroju, nes jis tikrai buvo nuostabiausias tėtis. Jis iš tikrųjų turėjo savų demonų. Man atrodo, kad jis prarado savo gyvenimo meilę, mano mamą, dėl savo kaltės. Nors labai ją mylėjo.“

Daltonas ir jo mama sutaria, kad romanas „Berniukas nuryja visatą“ – faktų ir išmonės derinys. Didelė paskata parašyti romaną atsirado prieš porą metų sutinkant Kalėdas Braibio saloje – iš gilaus ramybės jausmo. „Mano mama patyrė egzistencinį sukrėtimą, kai į jos automobiliuko bagažinę krovėme kalėdines dovanas, ir ji prie netoliese augančių medžių pastebėjo šokančią mano dukterį“, – prisimena Daltonas. – Atsisukusi į mane, ji pratarė: „Trentai, aš nieko nekeisčiau gyvenime, nes viskas, kas įvyko, privedė prie šios akimirkos.“

Kai romanas buvo parašytas, mama buvo pirmoji, kam T.Daltonas nusiuntė rankraštį.

„Pasakiau jai: „Jei tau nepatiks, jis keliaus tiesiai į šiukšliadėžę, be kalbų“, – pasakoja Daltonas. – Vieną dieną ji paskambino mobiliuoju man į darbą ir pasakė: „Trentai, tai puiku, manau, ji bus labai naudinga daugeliui žmonių.“ Man tai buvo geriausia jos dovana. Norėjau būti teisingas, todėl pakeičiau kai kuriuos tamsius ir baisius dalykus į šį tą gražaus.“

Daltonas, dviejų dukterų – vienuolikametės ir devynmetės – tėvas, išgyveno abejonių akimirkas, bet jos tik dar labiau pastūmėjo parašyti romaną. Galimas daiktas, viskas būtų klostęsi kitaip, jeigu jis, ruošdamas pirmąjį reportažą, žurnalo „Brisbane News“ redakcijoje nebūtų sutikęs savo būsimos žmonos – žurnalistės Fionos Franzmann.

„Kartais pagalvoju, kaip būtų, jeigu viskas būtų pasisukę kitaip, – sako jis. – Būčiau galėjęs padaryti daugybę įvairiausių dalykų, bet neturėčiau nuostabių dukrų ir gražiosios žmonos. Taip pagalvojus man suvirpa pirštai ir aš puolu rašyti.“

Daltonas brangina pagyrimus, kurių sulaukė dėl puikiai sukurtų personažų, įkūnijančių mylimiausius žmones.

Šešiaženklė sutartis su leidykla – didžiulis debiutuojančio australų rašytojo pasiekimas – nutiesė iš Kvynslando kilusio T.Daltono knygai kelią vertimams į 12 kalbų, o leidėją „HarperCollins“ užplūdo tarptautinių ir vietinių žaidėjų užklausos dėl autoriaus teisių kinui ir televizijai.

Dar nepradėtas, romanas žurnalisto mintyse jau turėjo pavadinimą „Berniukas nuryja visatą“. Kai šie trys žodžiai atėjo jam į galvą, jis pasijuto lyg įkrautas.

„Iš esmės aš sąžiningai bandžiau priartinti gyvenimą – priimti jį tokį, koks jis yra. Rašyti ne apie vieną dalyką, o aprėpti visumą. Paliesti visus iki paskutinio aspekto, apimti ir tamsą, ir šviesą, aprėpti visatą. Knygoje berniukas to ir siekia. Tai gali būti pavojinga, bet man labai patinka, kai kas nors to siekia, tiesiog prisiima atsakomybę. Ji padeda mums išgyventi.“

Parengė Goda Dulskytė

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai